|
Pradėkime iš naujo, nes mūsų jau tik du milijonai
Vytautas Visockas
Tauta išsivaikščioja, miesteliais, miestais kasmet patraukia Baltijos keliu laimės ieškoti, į visuotinės gerovės šalis vergauti arba (gydytojai, mokslininkai, menininkai) pasipinigauti, o valdžia abejingai tyli ir skuba prisikimšti pilvą ir kišenes. Nėra reikalo čia pasakoti skaičiais, kas, kodėl, kiek, į kur masiškai bėga iš Lietuvos. Žiniasklaida daug kartų apie tai pasakojo, kalbėjo su išvykstančiais, išvykusiais, net sugrįžusiais... Vaizdelis nekoks, bet valdžiai jis dar, matyt, nepakankamai šiurpus, kad ji bent pirštą pajudintų. Jai patinka, kad esame Europos, gal net pasaulio rekordininkai. Nė viena tauta taip nebėga iš savo namų kaip lietuviai, nė vienos valstybės valdžia nėra tokia abejinga tautai kaip Lietuvos valdžia.
Bet valdžia dar ne tauta, tik tautos išrinktieji (deja!). Jeigu jie nusisuko nuo tautos, reikia tautai, dar namie pasilikusiai jos daliai, neabejingai savo likimui, kažką daryti.
Ir štai gaunu kvietimą sausio 25 dieną Mokslo akademijos salėje dalyvauti dispute Kaip sustabdyti masinę emigraciją? Pokalbio metu bus siekiama išsiaiškinti, ką ketiname toliau daryti. Tarp rūpimų klausimų kvietime paminėti ir tokie: Ar tikrai esame pasirengę ir tinkamai įvertinę visą demografinės padėties rimtumą? Ar mes esame pribrendę (pasirengę) imtis iniciatyvos ir kokia ji turėtų būti? Kokius sprendimus turėtume pirmiausia priimti ir veiksmus atlikti? Kaip prie šios problemos sprendimo turėtų prisidėti partijos? Ar čia įmanomas Nacionalinis susitarimas? Kokį vaidmenį privalėtų atlikti žiniasklaida? Buvo skelbiama, kad dispute dalyvaus partijų lyderiai ir pagrindiniai jų ideologijų formuotojai: V. Andriukaitis, A. Anušauskas, R. Karbauskis, J. Imbrasas, A. Akstinavičius, Lietuvos ekspertai: P. Adlys, A. Sipavičienė, A. Kulakauskas, P. Urbšys, D. Paukštė. Trečiu debatų partneriu prašoma būti susirinkusiųjų žmonių auditoriją.
Labai norėčiau, kad po pirmos nesėkmės (mano nuomone) Nepartinio demokratinio judėjimo asociacijai nenusvirtų rankos. Klausimų tiek daug, visi jie tokie sudėtingi, kad iš pirmo disputo nieko daugiau ir nebuvo galima tikėtis.
Susirinkimas vėlavo visą pusvalandį. Salės priekyje minėtiems asmenims skirtos kėdės buvo tuščios. Susirinkimui vadovavęs filosofas Krescencijus Stoškus jaudinosi, bandė pateisinti vėluojančius politikus jie labai užsiėmę, nespėja, gal dar ateis. Pagalvojau: ši problema jiems anaiptol ne svarbiausia, ne aktualiausia, jeigu vėluoja, ir tai nieko gero nežada. Nieko gero, mano supratimu, nežadėjo ir tai, kad salėje nemačiau daugelio žymių įvairių profesijų žmonių, politikų, kuriuos čia matydavau kitomis progomis. Tos kitos progos nesubrandino lauktų vaisių, iki šiol nepavyko nieko reikšmingesnio pasiekti nė vienam visuomeniniam judėjimui. Gal tie intelektualai jau nebeturi vilties ką nors pakeisti? Galėčiau suminėti daug šviesių, išsilavinusių žmonių, kuriems, žinau, tautos likimas rūpi. Kodėl jų čia nėra? Nežinojo? Tai kodėl jiems nebuvo pranešta? Nenorėjo dalyvauti, nes nepatinka renginio organizatorai, iniciatoriai? Į šiuos klausimus dar neturiu atsakymo, bet neabejoju: jeigu nepavyks suburti didelės grupės intelektualų, suprantančių visą demografinės padėties rimtumą, nepaisant jų simpatijų ir antipatijų, šis judėjimas neprisvilusių blynų kepti nepradės. Buvo geriausi ketinimai, o rezultatas kaip visada.
Susirinkimui vadovavęs filosofas K. Stoškus priminė, kada buvo pirmą kartą ištartas susirūpinimas, kad Lietuva neišsivaikščiotų. Taip pavadinta kunigo Ričardo Mikutavičiaus poezijos knyga, išleista 1989 metais. Apie išsivaikščiojimą kalbama seniai, bet nežengta nė žingsnio, kad šie pranašiški žodžiai netaptų kūnu. Susirinkimo vedėjas priminė buvusio Seimo pirmininko Artūro Paulausko pažadus imtis šio reikalo, prezidento Valdo Adamkaus raminamas kalbas (nematau nieko blogo) ir jau šiek tiek kitokią jo retoriką dabar (emigrantai sugrįš, kai Lietuvoje gyvensime taip, kaip tose šalyse, į kurias jie išbėgo). Visiškai aišku, kad viršūnės nesprendžia šios opios problemos, nerimą keliantys faktai atsimuša kaip į sieną. Procesai nuėjo perdaug toli. Dėl socialinių ir kitokių problemų ketvirtadalis tautos jau išvažiavo. Per 22 nepriklausomybės metus prarasta tiek, kiek per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo ėjusią sovietų okupaciją. Padėtis dramatiška. Politikai nedaro nieko. Tad kyla klausimas kam juos mums išlaikyti, jeigu jiems nereikia tautos? Ko verta dvidešimties metų politika, jeigu žmonės bėga, jeigu jiems beprotiškai sunku? Mūsų aplinkoje nėra jaukumo, solidarumo. Gal šis susitikimas bus pirmas solidarumo aktas, nors nelabai sėkmingai prasidėjęs? Dėl šios temos prasmingumo diskusijų neturėtų kilti. Dėkime brūkšnį konfliktams. Dvidešimtmečio taika baisesnė už karą, už du karus.
Kadangi salėje sėdėjau su užrašų knygute ir kai ką pasižymėjau, leisiu sau pacituoti vieną kitą oratorių, nevengdamas įkišti ir savo trigrašio. Labai gražiai ir prasmingai filosofas K. Stoškus pradėjo susirinkimą, gaila, aš tik kai kurias jo frazes suspėjau užsirašyti. Ragino vieniems kitų nekaltinti, nekonfrontuoti, dėti brūkšnį, už kurio liktų pastarųjų dešimtmečių abejingumas tautos likimui, viską pradėti iš naujo. Bet kaip tai padaryti? Kaip eiti į priekį, neįvertinus praeities klaidų? Visiškai pritardamas partneriškam bendravimui, tarpusavio veiksmų koordinavimui ir kitoms bendravimo formoms, negaliu nepasakyti, kad į šį masinės emigracijos stabdymo renginį partijų lyderiai ir pagrindiniai jų ideologijų formuotojai atėjo visiškai nepasirengę, o kai kurie iš viso neatėjo (pavyzdžiui, J. Imbrasas). Kiti kalbėjo, kaip sakoma, iš bendro išsilavinimo, dėl paukščiuko. Šia prasme nuolaidas padaryčiau gal tik neparlamentinėms Socialdemokratų sąjungai (A. Akstinavičius) ir Valstiečių partijai (R. Karbauskis), nes jų, kaip neparlamentinių partijų vadovų, atsakomybė mažesnė.
Ypač, sakyčiau, nemandagiai pasielgė Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų partijos narys Arvydas Anušauskas, kuris ir pavėlavo, ir, pasakęs kelias, tiesa, daug pasakančias frazes, iš susirinkimo išskubėjo tvarkyti svarbesnių, kaip galima buvo suprasti, reikalų. Tomis keliomis frazėmis ir tokia nepagarba susirinkimui jis netiesiogiai tik patvirtino, jog konservatoriai per praėjusius ketverius metus valdžioje nieko nenuveikė, kad emigracija bent šiek tiek sumažėtų. Priešingai, apie ją tylėjo ir netgi didino. Gerai prisimename buvusio premjero Andriaus Kubiliaus frazę, kuri nuskambėjo maždaug taip: išsikovojome teisę išvažiuoti ir dabar ta teise naudojamės, tad kuo jūs nepatenkinti? O ponas A. Anušauskas, tarsi pritardamas savo partijos vadui, mus paguodė, kad per dešimt metų net 16 proc. britų moksleivių pareiškia norį emigruoti. Ekspertas D. Paukštė paskui piktinosi, kad A. Anušauskas, kalbėdamas apie jaunųjų britų norą emigruoti, buvo nenuoširdus ir premjero D. Camerono pasakytos minties apie 16 procentų norinčių išvažiuoti jaunuolių neužbaigė, o ta pabaiga tokia: Mes, britai, nedelsiant turime išsiaiškinti, kodėl talentingi žmonės palieka mūsų šalį (Didžiąją Britaniją). Būtent taip buvo pasakyta. Britų konservatoriams tokie procesai rūpi, o Lietuvos konservatoriams ši problema niekada nerūpėjo, netgi priešingai, jie slepia duomenis apie tai. Dar įdomiau mūsų tautinio identiteto problemą apibūdino buvusio premjero patarėjas: Lietuvybė efemerinis klausimas.
Ekspertas D. Paukštė, nusivylęs ketverius metus emigracijos mažinti nė nebandžiusiais konservatoriais, nelabai tiki ir naujosios valdžios galimybėmis, nes į jos programą įrašyti tik keturi punktai apie emigraciją. Matyt, naujiesiems valdantiesiems emigracija dar irgi nekelia pavojaus. Nuo valdžios labai daug kas priklauso. Netrukus pamatysime, ar reikalai pajudės iš mirties taško.
Juodą darbą daro ir spauda. Bankų išlaikoma, remiama ji nekelia šios problemos. Tarsi patvirtindamas tokią eksperto mintį, balsas.lt Savaitė šiomis dienomis paskelbė žinutę: Emigrantus keičia imigrantai. Artimiausiais metais į Lietuvą atvykstančių žmonių skaičius gali pasivyti išvykstančiųjų, kurioje, beje, Swedbank vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis teigia: Pernai iš Lietuvos išvyko apie 40 tūkst. žmonių, į mūsų šalį atvyko apie 20 tūkst. Matome puikią dinamiką. Jei imigracija didėtų apie 5 proc. per metus, o tai būtų konservatyvi prognozė, nes pernai ji išaugo trečdaliu, tai antroje šio dešimtmečio pusėje grynoji migracija būtų artima nuliui arba teigiama.
Štai kokią puikią dinamiką piešia ekonomistas, o jūs verkšlenate apie kažkokius praradimus! Tame pačiame leidinyje straipsnyje Pilietybės ir fobijos apžvalgininkas Tomas Čyvas su pašaipa rašo apie lietuvių nenorą priimti įvairius imigrantus: Iš Lietuvos per metus išvažiuoja, kaip skaičiuojama, ištisi rajonai. Norinčiųjų atvažiuoti ir įsipilietinti eilės iki horizonto nesidriekia, tačiau politinės fobijos yra didelės, o valios keisti įstatymus stoka neįtikėtina. Viena ligos forma etninio tyrumo saugojimas. Ties šia užduotimi susitelkę rėksniai yra persekiojami haliucinacijų, kad netrukus Lietuvą užplūs bėgikai iš Etiopijos arba boksininkai iš Kubos. Jie, kaip sapnuoja radikalieji tautiškumo sargybiniai, ne tik išstums iš arenų ir maniežų lietuviškus beržus bei liepas, bet dar ir sugundys visas geltonkases lietuvaites, o šios masiškai ims gimdyti negriukus. Diskusija su šios nesveikos formos kankiniais yra visiškai beprasmė. Jie ir karpį pirkdami parduotuvėje greičiausiai reikalauja nurodyti jo tautybę.
Nežinau, kaip jūs, o aš matau, kad T. Čyvas šiek tiek prieštarauja banko ekonomistui N. Mačiuliui: vienas sako, kad norinčiųjų atvažiuoti ir įsipilietinti eilės iki horizonto nesidriekia, o kitas kad po kelių metų atvykstančiųjų žmonių skaičius gali pasivyti išvykstančiųjų, ir abu tuo yra patenkinti. Tad kieno rankose šis leidinys, kuris su džiaugsmu laukia imigrantų bangos? Apie tai neseniai buvo viešai kalbama. Ekspertas D. Paukštė, be abejo, žino, su kuo turime reikalą. Ar daug rasite įtakingos žiniasklaidos, kuri nesityčioja iš etninio tyrumo saugotojų, nevadina jų kvailiais?
Jūs sakote, kad visos valdžios net nebandė sustabdyti emigracijos, tautos bėgimo iš namų, o balsas.lt tas valdžias kaltina, esą jos per daug konservatyvios ir nekeičia įstatymų, kad jie būtų palankūs bėgikams iš Etiopijos.
Disputo organizatoriai tik devintuoju klausimu mūsų teiraujasi: Kokį vaidmenį čia privalėtų atlikti žiniasklaida? Šis klausimas priešpaskutinis, taigi beveik nereikšmingas, ir tuo daug pasakyta. Manau, tai pati didžiausia visų visuomeninių organizacijų, judėjimų (ne tik asociacijos Nepartinis demokratinis judėjimas) klaida.
Tik žiniasklaida šį judėjimą gali apvainikuoti sėkme. Ir ją būtina remti, nes remiama (tiksliau išlaikoma!) globalizmą, kosmopolitizmą propaguojanti žiniasklaida. Bet net viešųjų debatų Kaip sustabdyti masinę emigraciją? priimtoje rezoliucijoje, kurią skelbiame, apie žiniasklaidą net neužsimenama. Turbūt tikimasi, kad tekstus apie emigracijos procesus, pavojingus tautos kultūros išsaugojimui, mielai spausdins balsas.lt, kiti nepriklausomi leidiniai. Nesunku atspėti, ką jie rašys apie artėjančią diskusiją dėl palengvinto dvigubos pilietybės įstatymo, kuris, mano supratimu, tik padidins emigraciją. Šiuo klausimu net susirūpinusieji lietuvių tautos likimu nebus vieningi. Atrodo, viskas krypsta į tai, kad dviguba pilietybė taps masiniu reiškiniu. Jeigu šiuo klausimu rengsime referendumą, tai juk beveik kiekviena šeima turi emigrantų. Kas balsuos taip, kaip nenaudinga svetur gyvenantiems vaikams ir vaikaičiams? O kaip naudinga Lietuvai, joje gyvenimą gerinti pasiryžusiems tautiečiams? Tiesa, kiek teko girdėti iš Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės Danguolės Navickienės, emigrantai referendumo bijo, dvigubą pilietybę jie norėtų gauti apeidami galiojančius įstatymus, Konstituciją.
* * *
Asociacijos Nepartinis demokratinis judėjimas viešųjų debatų Kaip sustabdyti masinę emigraciją? rezoliucijos konstatuojamoji dalis:
1. Emigraciniai procesai yra įgavę tokį mastą, kuris pasidarė pavojingas ne tik šalies ūkinei raidai, bet ir tautos, pirmiausia jos kuriamųjų galių bei lietuvių kultūros, išsaugojimui;
2. Tų procesų jau nebeįmanoma sustabdyti pavienėmis atskirų valdžios institucijų, partijų ar socialinių grupių pastangomis;
3. Norint pasipriešinti tiems procesams, yra būtinas neatidėliotinas Nacionalinis susitarimas, prasidedantis ne tik iš viršaus, bet ir iš apačios, apimantis pilietinę visuomenę ir jos valdžią, visus socialinius sluoksnius, etnines ir amžiaus grupes;
4. Norint pasiekti tokį susitarimą, būtina iš naujo bendromis pastangomis atkurti demokratiniam gyvenimui būtiną visų socialinių jėgų pusiausvyrą, solidarumą ir aktyvų bendradarbiavimą;
5. Socialinių jėgų solidarumą galėtų žymiai sustiprinti bent vieni oficialiai paskelbti ir gerai suorganizuoti pilietinių akcijų metai, kad Lietuva neišsivaikščiotų;
6. Nacionalinio susitarimo uždavinys neatidėliojant parengti visas gyvenimo sritis apimančią ir visų mūsų gyvenimus iš naujo suderinančią valstybinę strateginę demografinės būklės kiekybinio ir kokybinio pagerinimo programą;
7. Rengiant tokią programą, yra būtina imtis pilietinių iniciatyvų atkurti elementarias santarvės formas, esmingai keisti žmonių bendravimo ir bendradarbiavimo kultūrą.
© 2013 XXI amžius
|