2013 m. vasario 1 d.    
Nr. 5
(2029)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją


MŪSŲ
RĖMĖJAS

 

Šiame numeryje:

Britų premjeras siūlo
referendumą dėl ES

Šiltoje bažnyčioje
ir Dievas arčiau...

Disidentai
kreipėsi į Generalinį
prokurorą

Genocidas
ir rezistencija

Humoristų
juokas „Juokucyje“

Sutartinių
giedotojų festivalis

Trys Karaliai pradėjo
skaičiuoti metus

Pažintis su Lotynų
Amerikos
bažnyčiomis

Įspūdingiausios
kelionių akimirkos

Gamtos fotografijos

Gyvūnijos paveikslai
hubertinių proga

Kūryba džiugino
tautodailininkai

Pirmoji paroda
savame krašte

Keliavome po
Lenkijos šventoves

Moterys ir gimtinė

Krikščionių
dvasinė bendrystė

Ekumeninės
pamaldos Kaune

Tikėjimo svarba
mūsų gyvenime

Kunigas iš Ukmergės

Kanados lietuvis
pranciškonas

1863–1864 metų
sukilimas –
150-osios metinės

Agresyvūs Šiaurės
Korėjos planai

Kardinolo J. Glempo darbų atmintis

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Juzefas Glempas

Popiežiškasis nuopelnų pripažinimas

Galima tvirtai sakyti, jog su kardinolo Juzefo Glempo mirtimi Lenkijos Katalikų Bažnyčioje baigėsi beveik tris dešimtmečius trukusi „Glempo era“, kurios svarbiausiais etapais buvo paskutinieji komunistinio jungo metai ir demokratijos atkūrimas strategiškai svarbiausioje Rytų Europos šalyje. Įžymusis ganytojas po sunkios plaučių vėžio ligos mirė sausio 23-iąją, eidamas 84-uosius metus, ir po penkių atsisveikinimo dienų su didelėmis iškilmėmis, dalyvaujant daugiau kaip 60 kardinolų ir vyskupų, buvo palaidotas Varšuvos Šv. Jono katedros kriptoje. Šventajam Tėvui laidotuvėse atstovavo Vatikane dirbantis lenkas kardinolas Stanislavas Rylko, kuris vadovauja Popiežiškajai pasauliečių tarybai. Pagerbiant daug Bažnyčiai ir tėvynei nusipelniusį velionį hierarchą, kuris nuo 1981 iki 2004 metų nepertraukiamai buvo renkamas Lenkijos vyskupų konferencijos pirmininku, iki 2006 metų vadovavo Varšuvos arkivyskupijai ir, dėl amžiaus atsistatydinęs specialiu popiežiaus Benedikto XVI potvarkiu, dar iki 2009-ųjų pabaigos (kol sukako 80 metų) išlaikė Lenkijos primo titulą, prezidento Bronislovo Komorovskio nurodymu, valstybinė vėliava ant viešųjų įstaigų pastatų buvo nuleista iki pusės stiebo.


Popiežius drąsina ekumeninį dialogą su Rytų krikščionimis

Mindaugas BUIKA

Senųjų Bažnyčių kilmė ir tapatumas

Popiežius Benediktas XVI sveikinasi
su Rytų Stačiatikių Bažnyčių hierarchais

Jau 46-ąjį kartą švęstoje Maldų už krikščionių vienybę savaitėje popiežius Benediktas XVI vėl turėjo galimybę Vatikane susitikti su Rytų ir Vakarų krikščionių delegacijomis ir aptarti ekumeninio dialogo aktualijas. Štai sausio 25 dieną jis audiencijoje priėmė Jungtinės tarptautinės Katalikų ir Rytų Stačiatikių Bažnyčių teologinio dialogo komisijos, dabar mininčios įkūrimo dešimtmetį, narius. Šventasis Tėvas jiems priminė „poreikį visiems krikščionims kartu darbuotis, tarnaujant taikos ir teisingumo reikalui, kaip to reikalauja ištikimybė Viešpaties valiai“.


Žiūrėjimo malonumą kontroliuojant

Kun. Vytenis Vaškelis

Visi suprantame, kad šis gyvenimas per trumpas, kad jį švaistytume bergždžiai. Deja, žmogus iš prigimties apdovanotas protu ir sąžinės jautrumu, kad galėtų atskirti blogį nuo gėrio, dažnai elgiasi visai neracionaliai ir nemotyvuotai. Antai kai daugybė žmonių ypač vakarais ilgam „prilimpa“ prie televizoriaus ar kompiuterio ekranų, laikas tarsi įgyja naują pagreitį, nes žiūrovų smegenys be paliovos yra „bombarduojamos“ didelės raiškos virtualiais vaizdais, kurie ne tik ištrina ribas tarp realaus gyvenimo ir fiktyvių dalykų, bet kaip narkotikai užliūliuoja jų sąmonę, įmurkdo į pramogų ideologizuotos industrijos juslinių malonumų pelkę, ir jie, praradę bet kokį budrumą, negrįžtamai pražudo neįkainuojamos vertės Dievo dovanotas vienintelio gyvenimo laisvės bei laiko atkarpas.


Šiltoje bažnyčioje ir Dievas arčiau...

Bronius VERTELKA

Krekenavos klebonas dr. kun. Gediminas
Jankūnas Mažojoje Bazilikoje įvedė šildymo
infraraudonųjų spindulių lempomis sistemą

Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų Mažosios Bazilikos klebonas kun. dr. Gediminas Jankūnas sakė, jog buvo pritrenktas sužinojęs, kad už šventovės 17 tūkstančių kubinių metrų erdvės šildymą (300 radiatorių sekcijų) teks pakloti 7000 litų kas mėnesį. Greitai sukosi elektros skaitiklis, bet nebuvo jokio efekto: tai kaip mirusiam žvakė. Vandenį įšildydavo tiek, kad neužšaltų radiatoriuose. Kadangi nuo mūro sienų sklido drėgmė, atrodė labai šalta. Kunigas pamatė, kad perniek išmetami dideli pinigai, o tokio šildymo nauda labai menka. Ir tas šaltis, anot klebono, nepadėjo nei maldai, nei bendruomeniškumui, nei bandymams pritraukti jaunąją kartą maldai. Reikėjo ieškoti išeities iš tokios padėties. Antrus metus Krekenavoje klebonaujantis kun. G. Jankūnas pasakojo, jog kažkur buvo matęs ar girdėjęs apie naudą nešantį šildymą infraraudonaisiais spinduliais, tačiau nebuvo regėjęs, kaip tai reikėtų įrengti. Tada ėmė domėtis internete, užmezgė ryšius su verslininkais. Viską darė pasitardamas su pastoracine tarnyba, kad paskui tikintiesiems neatrodytų, jog tai vien klebono išmonė ar užgaida. Tokios sistemos įrengimas kainavo 43 tūkstančius litų. Lėšas skolinosi net iš vyskupijos kurijos. Klebonas mano, kad turės iš ko grąžinti. Apie suaukotas lėšas byloja netoli šventovės paradinių durų kabantis termometro formos piešinys, ties kurio padalomis užrašomos vis naujos sumos. Vasarį tikisi sukaupti 30 tūkstančių litų.


Apšildyti bažnyčią – ne ugnį trobos krosnyje užkurti

Pranciškus ŽUKAUSKAS

Šilalės klebonas dekanas kanauninkas
Algis Genutis kasdien pasidomi,
kaip veikia šildymo sistema bažnyčioje

Šilalės parapijos tikintieji džiaugiasi, kad jų graži ir jauki, raudonų plytų mūrinė gotikinio stiliaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia yra apšildoma. Prasidėjus žiemos šalčiams, šioje šventovėje jauku ir miela kunigams aukoti šv. Mišias, nes nešąla rankos. Nedreba nuo šalčio ministrantai ir adorantės. Darniai ir skambiai liejasi gausus Šilalės bažnyčios choro, vadovaujamo ilgamečio vargonininko Antano Kazlausko, giesmės. Netgi kai kurios gėlės, žalumynai, nepaliesti šalčio, veši visą žiemą. Pagyvenę žmonės kartais pasako, jog Šilalės bažnyčioje šilčiau negu jų „komunaliniuose“ būstuose...


Antrosios kunigo poezijos knygos sutiktuvės

Ona Striškienė

Kunigą poetą Justą Jasėną sveikina
archeologė Alfreda Petrulienė

Panevėžys. Sausio 18 dieną Panevėžio kraštotyros muziejaus Kryždirbystės salėje buvo pristatyta poeto kunigo Justo Jasėno antroji poezijos knyga „Artumų erčios“. Kunigas, kilęs iš Katinų kaimo Panevėžio rajone, dabar yra Alizavos, Salamiesčio bei Palėvenėlės bažnyčių (Kupiškio r.) administratorius.

Šios, kaip ir pirmosios poezijos knygos „Užmigdykite mus Ežeruos“, dailininkė yra panevėžietė Stasė Medytė. Pirmoji apie poeziją, žodžio meną kalbėjo renginį vedusi muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė. Trumpa, prasminga kalba susirinkusiuosius pasveikino muziejaus direktorius Arūnas Astramskas. Knygos pristatymo šventėje dalyvavo poeto motina, artimi giminės iš Katinų kaimo ir Panevėžio, Ramygalos Šv. Jono bažnyčios klebonas – poetas kan. Edmundas Rinkevičius – bei maironiečiai.


Tikėjimo ir vilties galią skelbianti paroda

Lina Kovalevskienė

Ignalinos rajono meras Bronis
Ropė ir Labanoro klebonas
kun. Jurgis Kazlauskas apžiūri parodą

IGNALINA. Sausio 8 dieną Krašto muziejuje pristatyta Dievo palaimintą bažnyčios atstatymo istoriją pasakojanti Algio Jakšto fotografijų paroda „Labanoro bažnyčia – vakar ir šiandien“.

2009 metais prieš Kalėdas sudegusi,  unikali sakralinio paveldo Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia buvo pradėta atstatyti 2010 metų vasarą. Naujas pastatas iškilo per rekordiškai trumpą laiką – 9 mėnesius. Nuotraukose galima pamatyti, kaip bažnyčia ir jos vidus su pagrindinio altoriaus Marijos paveikslu (beje, laikytu stebuklingu) atrodė iki gaisro. Užfiksuota ir nuodėgulių krūva, likusi po tragiškos nakties, žmonių pagalba viską tvarkant, viltingai besikeičiantys statybų vaizdai bei iškilmingos bažnyčios pašventinimo akimirkos.


Sartų žirgų grožis nuotraukose

Petras IVANOVAS

Parodos „Sartų žirgai“
autorė Normantė Ribokaitė

Zarasai. Gruodžio 14-ąją Zarasų krašto muziejuje pristatyta dusetiškės Normantės Ribokaitės fotodarbų paroda „Sartų žirgai“. Vakaro vedėjas Vasilijus Trusovas priminė parodos pristatymo dalyviams apie žirgą, kuris garsina Lietuvą. Nėra be jo nei dainų, nei pasakų, nei istorijos. Žirgas – draugas, bičiulis, pagalbininkas, o kovoje – mūšio dalyvis. Visais gyvenimo atvejais jis buvo reikalingas. Žirgas valstietį lydėjo nuo pat jo gimimo iki pat mirties. Normantės sumanymas fotografuoti žirgus, atskleisti fotografijose jų vidinį pasaulį yra labai sveikintinas. Kiekvieno žmogaus gyvenime yra šiltų prisiminimų apie žirgą, o Normantės nuotraukos juos atgaivina, sušildo, nuteikia sielos kūrybiniam polėkiui. Vasilijus džiaugėsi fotomenininkės darbais. Jie nuolat įvertinami laikraščių ir žurnalų fotokonkursuose. Šios dusetiškės nuotraukos kartu su kitų fotomenininkų darbais buvo eksponuojamos kasmetinėje lietuvių fotografijos parodoje „Žmogaus ir gamtos pavasaris“, vykusioje M. K. Čiurlionio galerijoje Čikagoje. Čia N. Ribokaitė pelnė pirmąją vietą. Ypač džiugi žinia atkeliavo į Dusetas 2011 metais iš tolimosios Japonijos. Tekančios saulės šalyje įvykusioje parodoje eksponuota N. Ribokaitės fotografija „Žirgas“ apdovanota tarptautinio fotografijos salono konkurso medaliu. Šios šalies fotografų sąjungų asociacijos žiuri atkreipė dėmesį į fotografijos įtaigumą, idėjos originalumą.


Šventoji šeima

Kauno ikimokyklinių įstaigų vaikų popieriaus plastikos paroda

Dr. Rimanta Adomaitienė,

Kauno menų darželio „Etiudas“ metodininkė organizatorė

Vaikų dailės parodos atidarymo
šventės programos vedėja Kauno
menų darželio „Etiudas“ auklėtoja
Dovilė Talačkaitė su darželio
mergaitėmis šokėjomis

Užaugo kelios darželinukų kartos, kai Kauno arkivyskupijos buvusio vienuolyno patalpose Papilio gatvėje (ir kitose sakraliose miesto erdvėse) nuo 2000 metų Kauno menų darželis „Etiudas“ ir Ikimokyklinių įstaigų Dailės ugdytojų draugija kasmet organizuoja adventines vaikų dailės parodas. Šiemet surengta paroda – tryliktoji.

Šios vaikų dailės parodos ypatingos tuo, kad pirmiausia rengiame kvalifikacinius seminarus pedagogėms. Šiemet jie vyko devintą kartą. Seminarų metu mokomasi pažinti krikščionišką kultūrą, sakralaus meno ypatumus. Stengiamasi suprasti šiuolaikinio modernaus ir sakralaus meno esmę pasitelkiant menotyrininkų, dvasininkų, dailininkų mintis. Gilinamasi į Kristaus gimimo slėpinį, atskleistą pasaulio dailės šedevruose viduramžiais, renesanso laiku ir šiomis dienomis. Siekiama pajusti ir išgyventi adventinę nuotaiką. Pedagogės kviečiamos pamąstyti, ar mokome vaikus gerumo – ar ugdome aukštesniąsias dvasines vertybes, ar sudarome galimybes išbandyti, pajusti, pažinti dailės raiškos ypatumus? Seminaruose vaikų darželių auklėtojos, dailės mokytojos mokosi adventinę būseną išreikšti dailės meno kalba naudodamos paprasčiausią medžiagą – baltą popierių. Kiekvieno seminaro metu pedagogės išmoksta naujų dailės technikų, sukuria darbus, kuriuos jau septynerius metus panaudojame rengdami seminaro dalyvių darbų parodas Kauno pedagogų kvalifikacijos centre. Kasmet atrandame ir  išmokstame vis naujų balto popieriaus plastikos technikų, tinkamų ikimokyklinio amžiaus vaikams. Kauno darželių auklėtojos šiuose seminaruose mokėsi ne tik išnaudoti įvairias sauso balto popieriaus galimybes, bet lipdė iš šlapio popieriaus masės, susipažino su lakštinės grafikos technika – estampu. Pirmiausia iš modelino ar kartono darė klišę – kompoziciją šeimos angelo tema – ir ant atspaudams skirto popieriaus atspaudė. Po seminarų darželių auklėtojos, dailės pedagogės, dirbdamos ugdymo įstaigose, kartu su vaikais siekia pajusti, išgyventi ir išreikšti adventinę Šv. Kalėdų laukimo būseną dailės kalba.


Apie netobulumą

Benjaminas ŽULYS

Parodos „Netobulumas“ dalyviai
Giedrius Liagas, Liudvikas Ivanauskas,
Jurgis Penkinski, Dormantė Penkinski,
Juozas Rimkus, Giedrė Gučaitė

Kas gyvenime yra tobula ir kas ne? Apie tai pakvietė pamąstyti Kauno keramikos muziejuje įvykusi paroda „Netobulumas“. Ją surengė kūrybinė grupė „Archyvas“, gyvuojanti ne pirmą dešimtį metų. Mat kažkada Kaune, Maironio gatvėje buvusio miesto archyvo darbuotojai – meno mylėtojai – surengė pirmą meno kūrybos parodą, kurioje dalyvavo ir dabartinės parodos dalyviai – buvęs ano archyvo direktorius Juozas Rimkus, darbuotojas Liudvikas Ivaškevičius. Po pirmos tuometinės parodos sekė antra ir kitos, o jų entuziastai bei organizatoriai ėmė save vadinti archyviečiais. „Netobulumo“ parodoje dalyvavo Giedrius Liagas, Liudvikas Ivaškevičius, Jurgis Penkinski, Dormantė Penkinski, Juozas Rimkus, Giedrė Gučaitė. Jie pateikė medžio skulptūros, stiklo keramikos, foto darbus, juos aiškino, komentavo. Antai L. Ivaškevičius su kolega J. Rimkumi pateikė bendrą savo darbą – medžio skulptūrą „Transformacijos kelionė“. L. Ivaškevičiui ši paroda toli gražu ne viena pirmųjų. Jis savo skulptūras eksponavo daugelyje mūsų šalies vietovių – Vilniuje, Šiluvoje, netgi Lenkijoje. Šio renginio dalyviai pasakojo, kad antrą dešimtmetį kolektyvinės kūrybos rūpesčiais ir džiaugsmais spinduliuojantys archyviečiai tarsi byloja, kad tobulumas kaip tik slypi netobulume. J. Penkinski pastebėjo, kad šios savybės būdingos visiems jų darbams, tik reikia į tai geranoriškai žvelgti ir suvokti. G. Liagas savo meninę nuotrauką juokais pavadino „Pirmi metai po pasaulio pabaigos“. Tai būtų šie metai. O mes ir toliau gyvename, dirbame, mylime.


Valdžios cinizmas

Gintaras Visockas

Ką pastaruoju metu įdomaus parodė mūsų televizijos? Išskirčiau vieną iš paskutiniųjų Agnės Skamarakaitės vestų LRT laidų „Aktualijų studija“, kurioje svarstyta, kodėl Lietuvoje sparčiai mažėja darbingo amžiaus žmonių. Prabėgs šiek tiek laiko, galbūt keliolika metų, ir, jeigu niekas mūsų nepastūmės į gerąją pusę arba patys neatsipeikėsime, tai taps neišsprendžiama problema, o valstybei ilgainiui taps dar sunkiau išlaikyti pensininkus, vaikus ir ligonius. Turime pačią didžiausią piktžolių puokštę – milžinišką emigraciją ir menką gimstamumą. Šios dvi blogybės sukūrė dar vieną bėdą – šalyje mažėja tų, kurie geba dirbti ir užsidirbti. Ši niūri perspektyva byloja, jog ilgainiui dirbantiesiems teks vis daugiau ir intensyviau plušėti, o realus jų uždarbis nuolat mažės, nes dirbančiajam nuo savo algos reikės vis daugiau pinigų atseikėti savimi pasirūpinti nebepajėgiančiųjų išlaikymui. Kuo daugiau dirbsime, tuo mažiau uždirbsime. Beje, daug sykių pačiais įvairiausiais lygiais svarstėme, ką privalome nuveikti, jei nuoširdžiai norime sumažinti milžinišką emigraciją ir turėti gausesnes nei dabar šeimas. Diskutavome, ginčijomės, kūrėme planus. Bet taip ir neišsiaiškinome, ką privalu keisti ir tobulinti. Kokių skaudžių pasekmių sulauksime, jei elgsimės taip, kaip elgiamės iki šiol, tarsi puikiai suvokiame, tačiau nė žingsnio nejudame į priekį. Beje, ginčydamiesi dar ir susibarame, susipykstame. Iš tiesų diskusiniai konfliktai buvo neišvengiami. Juk pasirinkome itin neveiksmingą abipusių kaltinimų ir priekaištų taktiką, todėl problemas spręsti darosi vis sunkiau. Konservatoriai kaltina socialdemokratus, šie priekaištauja konservatoriams, o visuomenė jau nebetiki nei vienais, nei kitais. Galbūt net įtaria vadovaujantis slaptais karteliniais susitarimais: „Anoje kadencijoje jūs pasidžiaugėte valdžia, dabar leiskite ramiai valdžios privilegijomis pasimėgauti mums“. Prisiminkime kad ir kariškus reikalus. Kadaise krašto apsaugos ministras socialdemokratas Juozas Olekas konservatorių kaltintas per brangiai Lietuvos kariuomenei nupirkęs karinių laivų. Bet kai konservatoriai atėjo į valdžią, tuometinė Krašto apsaugos ministerijos  vadovė Rasa Juknevičienė pareiškė, esą nieko pakeisti nebeįmanoma, ir sandoris nebuvo atšauktas. Dabar situacija pasikartojo. Socialdemokratai keiksnojo konservatorius be reikalo pirkus specialios paskirties sraigtasparnius, bet, atėję į valdžią, kairieji tik skėstelėjo rankomis: ką nors keisti jau vėlu, esą pirkimo sutartys – nebeatšaukiamos.


Pradėkime iš naujo, nes mūsų jau tik du milijonai

Vytautas Visockas

Tauta išsivaikščioja, miesteliais, miestais kasmet patraukia Baltijos keliu laimės ieškoti, į visuotinės gerovės šalis vergauti arba (gydytojai, mokslininkai, menininkai) pasipinigauti, o valdžia abejingai tyli ir skuba prisikimšti pilvą ir kišenes. Nėra reikalo čia pasakoti skaičiais, kas, kodėl, kiek, į kur masiškai bėga iš Lietuvos. Žiniasklaida daug kartų apie tai pasakojo, kalbėjo su išvykstančiais, išvykusiais, net sugrįžusiais... Vaizdelis nekoks, bet valdžiai jis dar, matyt, nepakankamai šiurpus, kad ji bent pirštą pajudintų. Jai patinka, kad esame Europos, gal net pasaulio rekordininkai. Nė viena tauta taip nebėga iš savo namų kaip lietuviai, nė vienos valstybės valdžia nėra tokia abejinga tautai kaip Lietuvos valdžia.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija