|
Sausio 18-ąją Naujojo Daugėliškio bažnyčios šventoriuje
buvo palaidotas kun. Algimantas Keina. Tai buvo kunigas, giliai
sielojęsis dėl brangios tėvynės Lietuvos ateities, rūpinęsis
dėl visokių jos negerovių. Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus
bažnyčioje per kun. A. Keinos laidotuves homiliją sakė jo bendrakursis
tą pačią dieną kunigu įšventintas Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius,
o gimtosios jo parapijos bažnyčioje, prieš išnešant kun. A. Keinos
karstą į šventorių, atsisveikinimo žodį pasakė Vytautas Uogelė.
Spausdiname arkivyskupo homiliją ir V. Uogelės mintis.
Turėti drąsos būti kviečio grūdu
Homilija, pasakyta sausio 18 d. Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje per kunigo Algimanto Keinos laidotuves
Arkivysk. Sigitas Tamkevičius
Mieli broliai ir seserys,
Noriu pasidalinti labai svarbia mintimi, kurią girdėjome Evangelijoje. Kristus kalbėjo apie grūdą, kritusį į žemę, ir apie tai, kad kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia jos šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Šiuose keliuose sakiniuose yra visa tai, kas reikalinga mums visiems: vyskupams, prelatams, kunigams, vienuoliams ir visiems pasauliečiams. Visiems, kurie kažkada po krikšto pradėjome savo tikėjimo kelionę. Mūsų tikslas būti kviečio grūdu, mūsų uždavinys gyvenime nebranginti savo gyvybės. Evangelijoje Kristaus ištarti žodžiai kas nekenčia savo gyvybės giliausia prasme reiškia, kad žmogus paaukoja save kitiems, sugeba save pamiršti, sugeba daug ko gyvenime išsižadėti. Visa tai, ko Kristus reikalauja iš savo sekėjų, nėra nei lengva, nei paprasta. Mes visi iš savo prigimties norime būti dideli, norime būti vertinami, norime kažką reikšti kitų akyse, o kviečio grūdo likimo nelabai norime.
Susirinkome palydėti kunigą Algimantą į Tėvo namus. Manau, kad daug kas iš jo gyvenimo gali būti atsakymas ir iliustracija, kaip reikia gyventi, kad būtum kviečio grūdas. Jis savo gyvybės nebrangino per 51-erius kunigystės metus. Per vyskupą jis pasižadėjo visiškai pasišvęsti Dievo ir žmonių tarnystei ir šį pažadą, man atrodo, šventai vykdė visomis, kartais ir labai nepalankiomis, gyvenimo ir kunigiškos tarnystės sąlygomis. Ne paslaptis, kad ne visiems kunigams šitai pasiseka padaryti.
Labai lengva iš šalies kritikuoti kunigus ir vyskupus, kad jie šiokie ir anokie, bet tai, ką jiems reikia ištverti tarnaujant žmonėms ir Dievui, iš tiesų pareikalauja pakankamai daug. Nenoriu pasakyti, kad pasauliečiams yra lengvesnės sąlygos. Jeigu kunigas pasižada gyventi laikydamasis celibato, klausyti Bažnyčios, save atiduoti Evangelijos darbui, tai kiekvienas pasaulietis tikrai ne mažiau gyvenime Dievui atiduoda. Pavyzdžiui, sukūrus šeimą, kiek pareikalauja iš sutuoktinių jėgų, kad sutartų, mokėtų nusižeminti, vienas kito paklausyti, tarnauti. Kiek pareikalauja pastangų vaikų auginimas, jų ruošimas gyvenimui. Ir sukūrus šeimą gyventi tikrai nėra paprasčiau ir lengviau nei kunigo tarnystė.
Pasekime kunigo Algimanto gyvenimu. Aš turėjau galimybę su juo pakankamai ilgai kartu gyventi. 1955 metais drauge atvykome į Kauno kunigų seminariją, 1957-ųjų gruodį kartu važiavome į sovietų armiją, 1962 metais kartu prie altoriaus iš vyskupo P. Maželio rankų gavome kunigystės šventimus.
Aš noriu atsakyti į klausimą, kaip kunigui Algimantui pasisekė per visą kunigišką tarnystę išsaugoti ištikimybę Viešpačiui.
Pirmoji dovana, kurią jis gavo iš Viešpaties rankų, buvo katalikai tėvai, kurie nuo mažens mokė vaikus tikėti, melstis, mylėti Dievą. Didelė dovana buvo, kad šeimoje augo ne vienturtis, bet tarp septynių vaikų.
Antroji Dievo dovana buvo sunkūs pokario metai. Tėvų šeima buvo labai neturtinga. Pokario metai buvo labai sunkūs. Jų negalima lyginti su tuo, kas dabar yra. Tada tikrai daugelyje šeimų buvo labai brangus duonos kąsnis. Bet šitas vargas, kurį patyrė vaikystėje, paauglystėje, išties buvo Dievo dovana. Išmokė dirbti, išmokė nesivaikyti medžiaginių gėrybių, išmokė branginti paprastą, kuklų gyvenimą.
Trečioji dovana, kurią kunigas Algimantas gavo, buvo pašaukimas į kunigystę. Jo pašaukimą, be jokios abejonės, nulėmė tėvų, namų atmosfera. Tikriausiai daug prisidėjo ir jo parapijos kunigai, ypač parapijos klebonas, vėliau tapęs vyskupu, arkivyskupas Julijonas Steponavičius. Paaugliui šalia savęs turėti gerą motiną, gerą tėvą ir gerą kunigą parapijos kleboną yra išties didelė Dievo dovana.
Penkerius seminarijos metus ir trejus metus kariuomenėje buvome labai artimi draugai. Kokį aš jį mačiau? Darbštų, pareigingą, sąžiningą, sumanų ir, be jokios abejonės, pamaldų. Tokį kunigą Algimantą mačiau besiruošiantį kunigystei, toks jis buvo ir sovietinėje armijoje jis neužmiršo kasdienės maldos, mąstymo, kurį per pirmus trejus seminarijos metus buvome išmokę.
1962 m. balandžio 18 d., kaip minėjau, kartu su kunigu Algimantu priėmėme kunigystės šventimus. Dirbdamas parapijose čia tikriausiai yra nemažas būrelis jo buvusių parapijiečių patvirtinsite tai, kad buvo uolus, drąsus, pareigingas kunigas, kartais griežtokas. Geriausiai sielovada sekėsi Valkininkų parapijoje, kur žmonės gerai suprato savo kleboną, jį mylėjo, o klebonas stengėsi atsilyginti tuo pačiu.
Nuo 1972 metų, nuo pirmojo LKB Kronikos numerio kunigas Algimantas buvo aktyvus rėmėjas ir bendradarbis. Jau pirmajame numeryje smulkiai aprašyta byla už vaikų mokymą katekizmo, kaip klebonas gynė teisę mokyti vaikus, jų teisę patarnauti prie altoriaus. Medžiagos jis pateikdavo ne tik iš savo parapijos, bet ir visos Vilniaus arkivyskupijos.
1980 m. lapkričio 13 d. Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto nariai buvo susirinkę Valkininkų klebonijoje, naktį posėdžiavo ir tą naktį Algimantą drauge su kunigais Stakėnu ir Kalinausku priėmė į Katalikų komitetą. Jis labai nesunkiai atsiliepė į šį pasiūlymą, nors puikiai žinojo, ką anuomet tai galėjo reikšti. O reiškė du dalykus.
Pirmas dalykas pavojus iš sovietinės valdžios pusės, galimybė, kad visa veikla gali pasibaigti lageryje. Kitas pavojus buvo, sakyčiau, nelabai matomas. Manau, kad visai nesvarbu, ar sovietiniais laikais, ar dabar, ar kažkada anksčiau, jeigu žmonės bando ginti teisingumą, žmonių teises, iškyla vienas didelis pavojus, dvasinis pavojus pradėti save laikyti geresniu, protingesniu už kitus, kažkokiu išrinktu. Dvasiniu požiūriu tai gana didelis pavojus. Kaip mes kiekvienas pajėgiame su tuo susitvarkyti, gali paliudyti tik mūsų sąžinė, o geriausiai Dievas.
Reikia didelio nuolankumo išlikti kviečio grūdu, reikia didelio nuolankumo nemylėti savęs ir visiškai tarnauti kitiems, manau, tik su Dievo malone šitai galima padaryti.
Atėjo sunkių išbandymų metas, buvo kratos, tardymai. Kunigas Algimantas ne kartą buvo kviečiamas į Vilnių, į saugumą, tardymui. Jis buvo liudininkas tada, kai buvau teisiamas. Labai charakteringa: aš mačiau liudininkų, kurie saugumo akivaizdoje truputį ir pasidavė, pradėjo teisintis, išsisukinėti, kad jie ką ne taip padarė, o kunigą Algimantą mačiau tiesų, kuris teismo metu nesigynė, bet gynė savo draugą.
Su dideliu džiaugsmu kunigas Algimantas sutiko auštantį Lietuvos laisvės rytą. Pažinęs kovos už laisvę skonį, jis buvo su tais, kurie siekė laisvės Lietuvai ir, žinoma, Bažnyčiai. Tą sausio 10-osios naktį mačiau kunigą Algimantą, besimeldžiantį prie Seimo drauge su tūkstantine minia. Kunigo Algimanto principinga, o kartais ir kietoka laikysena sudarė galimybę jį kritikuoti, net šmeižti.
Šiandien atsisveikiname su Kristaus kariu ir meldžiame Viešpatį, kad siųstų gerą kunigų pamainą Bažnyčiai, kad jie turėtų drąsos pirmiausia būti kviečio grūdu, kuris krinta į žemę. Čia iš tikrųjų drąsos reikia daug. Melskimės, kad būsimi kunigai turėtų drąsos, kaip Kristus sakė, nekęsti savo gyvybės savo savimeilės, egoizmo, kad atsidavę mylėtų Dievą, visiškai atsiduotų žmonių tarnystei. Melskime Viešpatį, kad ateinantys kunigai turėtų drąsos sekti Kristų, ne tik tuomet, kai jis moko, kai daro stebuklus, bet ir tuomet, kai jis Alyvų kalne krauju prakaituoja.
Kristaus kareivis
Atsisveikinimo kalba, pasakyta sausio 18 d. Naujojo Daugėliškio Šv. Joakimo ir Onos bažnyčioje per kun. A. Keinos laidotuves
Vytautas UOGELĖ
Laukas, kelias, pieva, kryžius,
Šilo juosta mėlyna,
Debesėlių tankus ižas
Ir graudi graudi daina.
Taip savo jausmus Lietuvai, jos peizažui išreiškė žymus lietuvių poetas Jonas Aistis. Poetas gimė Rumšiškėse, dabar užtvindytose Nemuno vandenų. Neabejoju, kad labai panašų jausmą jautė savo tėviškei čia Rytų Lietuvoje ir būsimasis kunigas Algimantas.
Pacitavau labai lyrinį posmą. Bet J. Aistis parašė ir rūstesnius žodžius:
Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,
O varge jo vieno tu pasigedai,
Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės
Liko netesėti mūsų pažadai...
Tai poeto priekaištas Lietuvos valdžiai, 1940 metų birželį neišdrįsusiai duoti įsakymo pasipriešinti Sovietų invazijai į mūsų kraštą, nors daugumos Lietuvos karininkijos, eilinių karių, inteligentijos, net paprastų Lietuvos žmonių toks pasiryžimas buvo. Pokario laikais Lietuvos partizanai pamėgino savo kova ir krauju nuplauti 1940 metų Lietuvos gėdą. Deja, jėgos buvo pernelyg nelygios: tuometiniai Lietuvos patriotai paguldė galvas, bet Lietuva liko komunistinėje priespaudoje. Velionis kunigas Algimantas priklausė kartai, kuriai jau buvo aišku, kad ginklu nieko nepasieksi. Jis buvo išauklėtas giliai krikščioniška, katalikiška dvasia. Todėl ir pasirinko dvasininko, Kristaus kareivio, Kristaus vynuogyno puoselėtojo kelią. Kunigas Algimantas skelbė Evangeliją ne abstrakčiais žodžiais, ne ramiai dėstydamas Katalikų Bažnyčios skelbiamas Tiesas. Jis tiek pamoksluose, tiek kituose pasisakymuose kalbėjo visa širdimi, konkrečiais pavyzdžiais, paliesdamas gyvenimo skaudulius tiek sovietų priespaudos laikais, tiek ir dabartiniais, formaliai laisvos Lietuvos laikais, nagrinėdamas tiek neigiamus, tiek teigiamus reiškinius. Tai buvo tikras dvasios vadas: tiek savo parapijoje, tiek už jos ribų ir prie Lietuvos parlamento, ir jame sunkiais 1991 metais, ir visuomeninėse organizacijose, ir visur kitur. Kunigas Algimantas veikė ne tik žodžiu, tvirta laikysena, bet ir su filmavimo kamera įamžindavo mūsų renginius net sovietiniais metais.
Aš kalbu ir Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio vadovybės vardu. Todėl pažymiu, kad velionis buvo blaivystės renginių įkvėpėjas, rėmėjas tiek okupacijos metais, tiek dabar. Jis ir pastaraisiais metais iki mirties buvo Blaivystės sąjūdžio Centro valdybos narys.
Gerbiamas kunigas tvirtai laikėsi savo sąžinės balso, kartais rizikuodamas pažeisti savo pasižadėjimą paklusti Bažnyčios vyresnybei. Tai buvo principingas, neliberalus kunigas. Ir todėl gaila, kad jo dažnai nesuprato ne tik kai kurie kitataučiai tikintieji, bet ir lietuviai, nutolę nuo tikėjimo, tačiau pasijutę net katalikais teisuoliais. Blaivystės sąjūdžio vadovybės vardu reiškiu gilią užuojautą velioniui artimiausiems asmenims, giminėms, konfratrams, parapiječiams, visiems jį pažinojusiems ir jį gerbusiems bei tebegerbiantiems.
Ilsėkitės ramiai, kunige Algimantai, brangiosios Lietuvos, gimtosios parapijos žemėje! Meldžiame Viešpatį Dievą Jums amžinojo gyvenimo.
© 2013 XXI amžius
|