|
Genocidas ir rezistencija
Dzūkijos partizanų kelias į Kalniškės mūšį
Pernai išėjęs naujas periodinio leidinio Genocidas ir rezistencija numeris (nr. 1, 2012) yra pilnas įdomių ir reikšmingų lietuvių tragiškos istorijos tyrimų ir studijų. Leidinį leidžia (kasmet po du 250 psl. apimties numerius) Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Neseniai pristatėme išsamią Algirdo Bruko studiją Lietuvos miškininkų likimai 19391953 m., atskleidusią prieškario metais reformuotų miškų ūkio administracinių, miškų apsaugos, ūkinių ir kitų šios sistemos struktūrų darbuotojų likimus Antrojo pasaulinio karo ir pokario (antrosios sovietų okupacijos) metais, parodžiusią jų dalyvavimą pasipriešinimo kovose, nagrinėjusią kolaboravimo su naciais ir sovietiniais okupantais mastą ir padarinius.
Dainiaus Noreikos straipsnis Kalniškės mūšis: laisvės kovų paveikslo detalė nagrinėja jau konkretų okupacijos metų įvykį. Jame analizuojama Kalniškės mūšyje kovojusio partizanų padalinio struktūra, sudėtis ir vieta lietuvių pasipriešinimo antrajai sovietų okupacijai kontekste. Kalniškės mūšis, kaip vienas pirmųjų karo pabaigoje besiformavusių Lietuvos partizanų mūšių, vyko visą 1945 gegužės 16 dieną nuo ankstyvo ryto iki tos dienos vakaro. Tada kovėsi ne vietiniai vyrai, pabėgę į mišką nuo mobilizacijos, bet Lietuvos kariuomenės puskarininkio Jono Neifaltos-Lakūno vadovaujama partizanų kuopa. Nors iki tol ar po Kalniškės mūšio daug partizanų krito Paliose, Varčioje, Kiauneliškyje, Virtukuose, tačiau kaip tik Kalniškės mūšis tapo partizanų drąsos ir pasiaukojimo simboliu. Ir patys partizanai minėjo mūšį savo atsiminimuose: J. Lukša-Daumantas (Kalniškės kautynės dažnai lietuvio prisimenamos keliose liaudies sukurtose dainose), Antanas Suraučius-Tauras (po Kalniškės mūšio augo pasididžiavimas miško brolių kova, plito didvyrių legendos, skambėjo kuriamos dainos žuvusiems didvyriams, apverkiančios kritusius kovoje, bet kartu šlovinančios jų žygius ir pasiaukojimą tėvynės laisvei), kapelionas Justinas Lelešius-Grafas (Kalniškės miško kalnas bus liudininkas, jis kalbės kartų kartoms, kad geriau mirti, negu vergauti...). Ačiū Dievui, atkurta Lietuvos nepriklausomybė, kokia ji bebūtų, leido, jog Kalniškės vardas šiandien nebūtų pamirštas. Tačiau Kalniškės mūšio istorijoje, kaip pastebi autorius, dar daug baltų dėmių, todėl aptaria dar nenagrinėtus klausimus: Lakūno kuopos sudėtį ir struktūrą, Kalniškės partizanų vietą partizaninėje kovoje, jų veiklą iki mūšio, Kalniškės mūšyje ir po jo. Atskleistos tiesioginės mūšio priežastys ir eiga.
Lakūno kuopoje buvo kelių valsčių partizanai. Praėjus vokiečiųrusų frontui, aktyvėjo gaudynės į armiją, ir miške prisiglaudę bėgliai namiškius aplankyti galėdavo tik naktimis. Vykdavo pirmi susirėmimai. Iš 10 vyrų būrio išaugo 60 partizanų būrys, savo grupę organizavo karių kuopos pavyzdžiu, ją padalino į būrius ir paskyrė vadus. Straipsnio autorius pastebi, kad labai daug svarbios medžiagos apie Kalniškės mūšio dalyvius yra žinomoje Gabrielės Alksninytės-Karalienės publikacijoje. Kuopos vadu tapo Albinas Kisieliauskas-Karvelis (iš Lazdijų valsčiaus), Alytaus ulonų pulko vyresnysis puskarininkis (g. 1916 m.). Dar vokiečių okupacijos metais tapo LLA nariu, o 1944 metų rugpjūtį pradėjo burti Kalniškės miške nuo mobilizacijos į frontą besislapstančius vyrus ir juos prisaikdino LLA priesaika. Kuopos štabo viršininkas ir pirmasis Karvelio pavaduotojas buvo Jonas Neifalta-Lakūnas (g. 1910 m.) iš Šventežerio valsčiaus, Alytaus ulonų pulko puskarininkis. Persekiojamam nacių ir sužeistam jam pavyko pabėgti iš ligoninės. Sovietai pasiūlė jam vadovauti stribų būriui Šventežeryje, tačiau Jonas su broliu Vladu išėjo į partizanus. Lakūno žmona Albina Neifaltienė-Pušelė (19181920 metų kovų savanorio dukra) iš pradžių veikė kaip ryšininkė, o netrukus irgi turėjo slėptis miške pas partizanus. Vienas Kalniškės partizanų vadų Leonas Kliukinskas-Levas (g. 1913) iš Sangrūdos vlsč. žuvo dar 1945 metų kovą. Kitas būrio vadas Stasys Čėpla-Vilkas (g.1917) iš Rudaminos vlsč. nuėjo audringą partizaninės kovos kelią ir netgi sulaukė Lietuvos laisvės. Jis irgi buvo ulonų pulko puskarininkis, neturėjo ramybės valdant ir rudiesiems, ir raudoniesiems okupantams, dalyvavo 1941 metų sukilime ir tapo LLA nariu, o 1944 metais įstojo į gen. P. Plechavičiaus Vietinę rinktinę. Gaudomas raudonųjų, Stasys su penkiais broliais (!!!) išėjo į mišką. Iš visų Kalniškės partizanų vadų jam teko kautis ilgiausiai net iki 1947 metų pabaigos. Jis buvo aktyvios partizaninės kovos šalininkas. 1945 metų pavasarį Karvelio ir Lakūno kuopos struktūra pradėjo keistis. Pavasaris teikė didesnes galimybes slėptis, miške vyrų vis daugėjo jų atėjo iš Lazdijų apskr. Leipalingio vlsč. ir Alytaus apskr. Simno vlsč. Reikėjo dalintis į mažesnius būrius. Čėplos būrys telkėsi Rudaminos vlsč., Kliukinsko būrys tarp Rudaminos ir Sangrūdos, Karvelio Giraitės miške, Lakūnas pasiliko Kalniškėje. 1945 metų kovo 17-ąją Levo (L. Kliukinsko) būrį apsupo Raudonosios armijos daliniai. Žuvo vadas, likusieji būrio kovotojai išsiskirstę slapstėsi pavieniui, įstojo į kitus būrius. Kitų trijų didėjančių būrių vadai pradėjo vadintis kuopų vadais. Kiseliausko-Karvelio būrys vasarą išaugo iki 250 partizanų. Lakūno kuopą sudarė skyriai (o ne būriai, kaip buvo Lietuvos kariuomenėje). Skyriams vadovavusieji vadai buvo arti 30 metų, tarnavusieji nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, kai kurie turėję puskarininkių laipsnius, kai kurie tarnavę policijoje. Dauguma partizanų buvo patyrę okupantų žiaurumus. Neifaltos tėvą okupantai buvo ištrėmę, partizano Antano Levicko du brolius nukankino. Simno vlsč. Šarkiškių k. seniūnas Jurgis Maskelis subūrė rezervinį partizanų būrį (30 vyrų), į jį įėjo du jo sūnūs Juozas ir Česlovas. Jie, gyvendami legaliai, vykdė žvalgų, ryšininkų ir rėmėjų funkcijas. Kalniškės mūšis pakeitė Lakūno padalinio struktūrą. liko tik vienas būrys su 30 partizanų (iš 100). Karvelio ir Vilko kuopos panašių praradimų išvengė. 1945 metų rudenį jie įstojo į suvalkiečių sukurtą Tauro apygardą. Į Dainavos ir Tauro apygardas iš pradžių neįėjo Lazdijų, Rudaminos ir Šventežerio teritorijose veikę A. Kisieliausko-Karvelio ir J. Neifaltos-Lakūno bei S. Čėplos-Vilko partizanų junginiai.
Šie kovotojai į partizaninę kovą atėjo, kaip teigia studijos autorius D. Noreika, iš 1942 metais Dzūkijoje veikti pradėjusios LLA organizacijos. Šių trijų vadų vadovaujami partizanai LLA štabo užduotis vykdyti pradėjo dar neišėjus vokiečiams. 1944 rudenį NKGB Lazdijų apskrityje suėmė net 47 šios organizacijos narius. Vis dėlto buvo telkiamas Kalniškės partizanų branduolys, verbuojami ryšininkai. Smulkiai nenagrinėsime (tai galima rasti straipsnyje), bet pasakysime, kad įgyvendinant pasipriešinimo struktūrų skirstymo į du sektorius Veikiantįjį ir Organizacinį principą Kalniškės partizanai pradėjo formuoti partizanų rezervo (Organizacinio sektoriaus) padalinius iš legaliai gyvenusių vietos žmonių. Į veiklą buvo įtrauktas Lietuvos kariuomenės kapitono V. Navicko-Perkūno suburtas padalinys. Liškiavos apylinkėse kuriama Šarūno rinktinė (iš pradžių būrys) palaikė ryšius su Seirijų apylinkėse veikusiu Antano Grušausko-Siaubo būriu ir netgi LLA Alytaus apylinkės štabu bei Simno, Miroslavo valsčiuose ir dalyje Alytaus valsčiaus veikusia LLA LDK Kęstučio kuopa (vėliau grupe), leidusia laikraštį Už tėvų žemę. Partizanai kovojo su, kaip autorius rašo, neorganizuotai veikusiais ginkluotais asmenimis, kurie tiesiog užsiima tik banditiniais veiksmais, o jokių tautinių tikslų nesiekia (cituota pagal LLA Alytaus apylinkės vado 1945 04 18 instrukciją). Karvelio, Lakūno ir Vilko junginiai, pripažindami V. Navicko autoritetą (jis dalyvavo 0945 08 15 Skardupių klebonijoje vykusiame Tauro apygardos vadų posėdyje), sutiko būti jo vadovaujami ir tapo Tauro apygardos nariais (sunkiomis pogrindžio sąlygomis mėginimas susijungti su Dzūkų apygarda nebuvo sėkmingas). Sunkiai sekėsi sudaryti Seinų rinktinę (vėliau pavadintą Algimanto rinktine) dėl jo vado J. Aleščiko-Gedimino neveiklumo, vėliau ji prijungta prie Šarūno rinktinės (ir gavusi šį vardą) jau su kitu vadu V. Stepulevičiumi-Mindaugu. Šarūno rinktinė buvo perduota Tauro apygardai. Karvelio ir Lakūno junginiams priklausę partizanų padaliniai įėjo į Šarūno rinktinės sudėtį (kuri 1947 vasarą perėjo į Dainavos apygardą jos vado Adolfo Ramanausko-Vanago prašymu). Kovos taktikos požiūriu Karvelio ir Lakūno junginys kiek skyrėsi nuo kitų Užnemunės Dzūkijoje veikusių partizanų padalinių. Autorius pateikia ištrauką iš 2006 metais Punske išleistos A. Suraučiaus-Tauro knygos Žaliojoj rikiuotėj (autorius naudoja daug literatūros šaltinių savo tyrimams ir išvadoms paremti: junginys buvo labai operatyvus, į spąstus įviliodavo okupantų karius. Galima spėti, kad tokia patirtis leido laimėti Kalniškių mūšį). Tarp svarbių laimėtų mūšių tenka paminėti Rudaminos miestelio puolimą 1945 02 25, kai buvo užimtas NKVD pastatas, ir Panaros kautynes, vykusias po trijų dienų vasario 28 dieną (šiam mūšiui buvo kruopščiai pasirengta: 12 porinių rogių, 60 kovotojų, 12 rankinių kulkosvaidžių, maistas, net grūdų pašaras arkliams). Tada į pasalą patekusį Šarūno būrį išgelbėjo pamiškėje įsitvirtinęs Karvelio ir Lakūno būrys, ir NKVD būrys turėjo atsitraukti. Deja, žuvo Šarūno būrio vadas M. Lukošiūnas-Lukošius ir dar penki partizanai. Šie ir kiti partizanų laimėjimai kėlė partizanų ir gyventojų dvasią ir skatino laimėti Kalniškės mūšį.
Apie vis pasipildančią naujais kovotojais Lakūno kuopą savo NKVD pranešdavo Krosnos, Simno agentai. Pranešimai pasiekė NKVD kariuomenės Kutuzovo ordino 220-ąjį pasienio pulką. Tūkstantis pulko karių buvo mesta į kovą. Simne 1945 metų gegužės 15-ąją atvykus kariškiams, partizanai galvojo, kad rengiamasi tremti gyventojus, todėl trys skyriai išėjo saugoti žmonių, bet trėmimų nebuvo, o gegužės 16-osios rytą į savo stovyklą patekti bandę partizanai buvo pradėti apšaudyti. Į mišką susirinko apie 60 gerai ginkluotų vyrų. Prasiveržti bandęs K. Kliučinsko-Kovo skyrius buvo apšaudytas, traukėsi į miško gilumą. Pamiškėje kalenant ginklams partizanai patraukė į aukščiausią Kalniškės kalvą Meškakalnį ir aplink jį išsidėstė, pasirengdami žiedinei gynybai. Buvo sudarytas gynybos planas. Netrukus prie Meškakalnio priartėjęs NKVD 1-asis batalionas pradėjo šturmą. Partizanai vis atremdavo chaotišką rusų puolimą (kuris buvo panašus į psichines atakas). Tada iš kitos pusės 2-asis batalionas, remiamas šaulių būrio, judėjo aukštumos link. Partizanai pasidalino į dvi grupes (vad. J. Neifalta-Lakūnas ir A. Senkus-Vanagas) ir slėpėsi miško tankmėje. Netrukus Lakūnas ir Pušelė žuvo. 20 partizanų (daugiausia Ateities ir Kovo skyriai) susitelkė Meškakalnio viršūnėje. NKVD kariai uraganiška ugnimi apšaudė partizanus, kuriuos kankino karštis ir įtampa. Bijodami pulti enkavedistai išsikvietė pastiprinimą iš Simno. Atidengus kryžminę ugnį, prasidėjo tikras pragaras. Partizanai krito, jų šaudmenų atsargos seko, tačiau keletui partizanų iš apsupties pavyko prasiveržti. Keletas jų žuvo kitą dieną vykstant persekiojimui. Kiti išsislapstė pas gimines ar namiškius, pasislėpė bunkeriuose ir išsigelbėję liko partizanauti. Kiti mirė nuo ligų. G. Alksninytės-Karalienės duomenimis, Kalniškės mūšyje ar dieną po jo žuvo 45 partizanai. Žuvo J. Neifalta-Lakūnas ir jo žmona Albina-Pušelė, pastaroji tapo paplitusių dainų ir pasakojimų heroje. Tikėta, kad ji iš aukštos šakotos eglės taikliais šūviais retino priešų gretas.
Nors tą kartą mūšis buvo pralaimėtas, bet likusieji partizanai įsiliejo į centralizuotą pasipriešinimo judėjimą, kuris vėliau išaugo į LLKJS.
Smulkiau aprašėme partizanų būrius, paminėdami vadų pavardes, mūšius, susirėmimus, partizanų vadų žūčių datas, kitus beveik jau nežinomus dalykus, kad mes, jau XXI amžiaus vaikai, gyvenantys nepriklausomoje, bet visokių negandų kamuojamoje tėvynėje, suprastume, kokio masto represijas patyrė 1944 metais ir vėliau sovietų išvaduotoji Lietuva, kaip okupuoto krašto žmonės reagavo į iššūkius, į terorą, kaip veikė išdavikai, tarnavę okupantams ir mirčiai, kančioms ir nelaisvei pasmerkę savo tautiečius. Tai duoda supratimą, kad partizanų, teisėtai besipriešinusių okupantams, kova turi būti įamžinta.
Viename artimiausių numerių rašysime apie leidinyje Genocidas ir rezistencija Kristinos Burinskaitės surinktą medžiagą apie sovietinio režimo priešininkų represijas ir persekiojimo tendencijas po 1954 metų. Jos vyko mažesniu mastu nei partizaninio pasipriešinimo metais, tačiau pasižymėjo rafinuotais psichologinio poveikio metodais, kuriems paprastas žmogus ne visada būdavo pasirengęs.
E. Š.
© 2013 XXI amžius
|