|
18631864 metų sukilimas 150-osios metinės
1863-iųjų sukilimas, kurio 150-osios metinės minimos 2013-aisiais, prasidėjo 1863 m. sausio 22 d. Varšuvoje, kai Centrinė Tautų Vyriausybė išleido atsišaukimą, skelbiantį, jog atkuriama Lenkijos-Lietuvos valstybė. Lietuvoje sukilimas prasidėjo 1863 m. vasario 1 d. Tą pačią dieną Lietuvos provincijos komitetas pasiskelbė įvedąs savo valdžią. Sukilimas Lietuvoje palaikė Lenkijoje jau įsiplieskusią kovą prieš carinę Rusiją. Lietuvoje jam vadovavo karininkai, bajorai ir keli kunigai: Konstantinas Kalinauskas, Zigmantas Sierakauskas, Antanas Mackevičius. Lietuvos provincijos komitete vyravo kairiųjų pažiūrų raudonieji, tačiau kitų tikslų siekiantys baltieji, veikiami Lenkijos tautinio centro komiteto, vietoje Lietuvos provincijos komiteto 1863 m. kovo 11 d. įsteigė Lietuvos provincijų valdymo skyrių. Balandį valdymo skyriuje susidarė koalicinė baltųjų ir raudonųjų valdžia. 1863 m. birželio 26 d. vietoje valdymo skyriaus įsteigtas Lietuvos provincijų vykdomasis skyrius. Visas kraštas netrukus atsidūrė sukilėlių rankose, kadangi valstiečiai norėjo realių laisvių ir nuo sulenkėjusios bajorijos, o rusų kariuomenė laikėsi didesniuose miestuose. Laisvės kovos vyko Rusijos imperijos okupuotose Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei jų etnografinėse dalyse Baltarusijoje ir Ukrainoje.
Apie 2500 sukilėlių sutelkęs Zigmantas Sierakauskas balandžio 7 dieną paskelbtas Lietuvos sukilėlių vyriausiuoju vadu. Balandžio 21 dieną sukilėlių būriai Raguvos miškuose privertė trauktis caro karius, vėliau patraukė Biržų link, siekdami išplėsti sukilimą Lietuvoje ir Kurše. Gegužės 7 dieną Z. Sierakausko būriai vėl privertė caro kariuomenės dalinį trauktis ties Medeikiais, bet jau gegužės 8 dieną ties Gudiškiu po keturias valandas trukusio mūšio sukilėliai buvo nugalėti. Jie laukė pagalbos iš užsienio, bet Teofilio Lapinskio vadovaujama ekspedicija iš Londono baigėsi nesėkmingai, kai, dėl audros jūroje žuvus daliai savanorių, kiti pasitraukė į Švediją ir buvo sugrąžinti į Didžiąją Britaniją.
1863 m. gegužės 13 d. liberalių pažiūrų Vilniaus generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas pakeistas Michailu Muravjovu, vėliau dėl savo žiaurumo pramintu Koriku. Atvykęs su rusų kariuomenės pastiprinimu naujas generalgubernatorius M. Muravjovas įsakė sušaudyti du kunigus ir vieną bajorą bei ėmėsi kitų masinių represijų karti sukilėlius, o iš Žemaitijos ištrėmė net 66 kunigus. Jo nurodymu Vilniuje nužudyti nelaisvėje laikyti vadai Z. Sierakauskas ir Koliška, žiauriai bausti kiti sukilėliai bei sukilimo rėmėjai. Sukilimą malšino apie 140 tūkst. Rusijos kareivių.
Iš viso caro kariuomenės Vilniaus karinėje apygardoje buvo apie 145 tūkst. karių, 60 kazokų šimtinių, dalis jų malšino sukilimą. Sukilimo metu okupacinė Rusijos vyriausybė nuteisė mirties bausme, katorga ar ištrėmė 21712 žmonių. Rusijos okupacinė armija ginkluotą kovą galutinai numalšino 1864 metų rudenį. Lietuvoje įvyko 321 mūšis su okupacine Rusijos kariuomene.
1863 metų liepą sukilėlių karo vadu paskelbtas K. Kalinauskas, jis stengėsi į sukilimą įtraukti daugiau liaudies žmonių, pradėti keisti sukilėlių vadus. Kunigas A. Mackevičius su savo būriu, nors ir sumuštas reguliarios rusų kariuomenės prie Biržų, išsilaikė ilgiausiai, bet pakliuvo į nelaisvę ir buvo viešai pakartas Kaune, Ožeškienės gatvėje 1863 m. gruodžio 28 d. 1863 metų liepąlapkritį vyko mūšiai Vilniaus, Kauno bei Augustavo gubernijose. Iki gruodžio mūšiai Vilniaus ir Augustavo gubernijose baigėsi, tačiau kai kuriose gubernijose susirėmimai tęsėsi iki 1864 metų rugsėjo. Čia veikė apie 20 rinktinių. Organizuotas sukilimas baigėsi 1864 metų pradžioje suėmus ir kovo 22 dieną Vilniuje, Lukiškių aikštės pakraštyje, įvykdžius mirties bausmę K. Kalinauskui, tačiau 1864 metų vasarą dar veikė 20 sukilėlių būrių.
Po sukilimo toliau vykdytos represijos, 1864 metais įvestas spaudos draudimas. Rusijos imperijos valdžia pradėjo atvirą rusifikacijos politiką, buvo ne tik nubaudžiami tie, kurie dalyvavo sukilime arba rėmė sukilėlius, bet iš esmės tam tikros visuomenės grupės imtos traktuoti kaip nusikaltusios.
Tačiau atsižvelgiant į socialinę atskirtį, buvo padaryta nuolaidų valstiečiams, papildyta ir pataisyta 1861 metų reforma, sumažintas privalomosios žemės išpirkos mokestis.
XIX amžiaus antroje pusėje ir XX amžiaus pirmoje pusėje, įskaitant ir prieškario Lietuvą, dominavo požiūris, kad tai lenkų sukilimas, ir lietuviai su juo neturi nieko bendro. Tokį vertinimą paaiškinti galima tuo, kad pagrindinis sukilimo tikslas vis dėlto buvo Abiejų Tautų Respublikos arba, kaip tuo metu dažnai sakyta, Lenkijos atkūrimas. Sovietinės okupacijos metais oficialieji istorikai sukilimą pavertė lietuvių valstiečių sukilimu prieš lenkų dvarininkus ir carizmą, buvo išvengta žodžių Rusija, rusai. Neturime pamiršti, kad sukilimas vyko Lenkijoje, o pagrindinis sukilimo vadų siekis buvo atkurti Abiejų Tautų Respubliką. Betgi sukilimas, turėjęs tikslą atkurti Lenkijos valstybę, buvo labai svarbus mūsų valstybingumui po viešų mirties nuosprendžių, masinių trėmimų ir lietuviškos spaudos uždraudimo pagaliau buvo įsitikinta savo valstybės reikalingumu. M. Muravjovo žiaurumai pagimdė knygnešių armiją, iškilo tautinio judėjimo veikėjai ir vadovai, formavosi lietuviška inteligentija, ir taip 40 metų uždrausta kalba ir abėcėlė tapo užsigrūdinimo laisvei ir nepriklausomybei stimulu, susidarė sąlygos ateiti ir Vasario 16-ajai.
Viename artimiausių numerių pateiksime istorikų požiūrį į kai kurias sukilimo problemas.
© 2013 XXI amžius
|