|
Valdžios cinizmas
Gintaras Visockas
Ką pastaruoju metu įdomaus parodė mūsų televizijos? Išskirčiau vieną iš paskutiniųjų Agnės Skamarakaitės vestų LRT laidų Aktualijų studija, kurioje svarstyta, kodėl Lietuvoje sparčiai mažėja darbingo amžiaus žmonių. Prabėgs šiek tiek laiko, galbūt keliolika metų, ir, jeigu niekas mūsų nepastūmės į gerąją pusę arba patys neatsipeikėsime, tai taps neišsprendžiama problema, o valstybei ilgainiui taps dar sunkiau išlaikyti pensininkus, vaikus ir ligonius. Turime pačią didžiausią piktžolių puokštę milžinišką emigraciją ir menką gimstamumą. Šios dvi blogybės sukūrė dar vieną bėdą šalyje mažėja tų, kurie geba dirbti ir užsidirbti. Ši niūri perspektyva byloja, jog ilgainiui dirbantiesiems teks vis daugiau ir intensyviau plušėti, o realus jų uždarbis nuolat mažės, nes dirbančiajam nuo savo algos reikės vis daugiau pinigų atseikėti savimi pasirūpinti nebepajėgiančiųjų išlaikymui. Kuo daugiau dirbsime, tuo mažiau uždirbsime. Beje, daug sykių pačiais įvairiausiais lygiais svarstėme, ką privalome nuveikti, jei nuoširdžiai norime sumažinti milžinišką emigraciją ir turėti gausesnes nei dabar šeimas. Diskutavome, ginčijomės, kūrėme planus. Bet taip ir neišsiaiškinome, ką privalu keisti ir tobulinti. Kokių skaudžių pasekmių sulauksime, jei elgsimės taip, kaip elgiamės iki šiol, tarsi puikiai suvokiame, tačiau nė žingsnio nejudame į priekį. Beje, ginčydamiesi dar ir susibarame, susipykstame. Iš tiesų diskusiniai konfliktai buvo neišvengiami. Juk pasirinkome itin neveiksmingą abipusių kaltinimų ir priekaištų taktiką, todėl problemas spręsti darosi vis sunkiau. Konservatoriai kaltina socialdemokratus, šie priekaištauja konservatoriams, o visuomenė jau nebetiki nei vienais, nei kitais. Galbūt net įtaria vadovaujantis slaptais karteliniais susitarimais: Anoje kadencijoje jūs pasidžiaugėte valdžia, dabar leiskite ramiai valdžios privilegijomis pasimėgauti mums. Prisiminkime kad ir kariškus reikalus. Kadaise krašto apsaugos ministras socialdemokratas Juozas Olekas konservatorių kaltintas per brangiai Lietuvos kariuomenei nupirkęs karinių laivų. Bet kai konservatoriai atėjo į valdžią, tuometinė Krašto apsaugos ministerijos vadovė Rasa Juknevičienė pareiškė, esą nieko pakeisti nebeįmanoma, ir sandoris nebuvo atšauktas. Dabar situacija pasikartojo. Socialdemokratai keiksnojo konservatorius be reikalo pirkus specialios paskirties sraigtasparnius, bet, atėję į valdžią, kairieji tik skėstelėjo rankomis: ką nors keisti jau vėlu, esą pirkimo sutartys nebeatšaukiamos.
Taigi atidžiai žvelgiantys į Lietuvos gyvenimą politikos apžvalgininkai bei žurnalistai turi teisę būti pesimistais. Ir tai, deja, neišvengiama. Mūsų jau tikrai nebe trys milijonai, o galinčių produktyviai ir kokybiškai dirbti dar mažiau. Lietuva vis labiau panašėja į pensininkų šalį. Kartais tenka šnekučiuotis su svečiais iš musulmoniškų šalių. Lietuvoje besisvečiuojantys Azerbaidžano, Turkijos, Kazachstano, Libano piliečiai prisipažįsta mūsų gatvėse pasigendantys jaunų žmonių. Stambule, Ankaroje, Alma-Atoje, Baku, Beirute jaunimo apstu. Jis ten šurmuliuote šurmuliuoja. Jaunimo tuose ir kituose užsienio miestuose ypač daug matome įsijungiant į įvairias visuomenės protesto akcijas. Lietuvoje tematome tik senimą. Šis Lietuvos bruožas vis ryškesnis, tarsi šalies vizitinė kortelė. Beje, kai kurie mūsų šalį lankantys musulmonai pabrėžia, jog daug vaikų savo šeimose jie augina ne tik meilės, bet ir pragmatizmo skatinami, nes augindami vos keletą vaikų, negali tikėtis ramios, solidžios senatvės. Tik keletas išaugintų atžalų vargiai pajėgtų tėvams suteikti orią senatvę. Visai kita padėtis, kai šeimoje auga bent dešimt vaikų. Jei vienam kitam vaikui gyvenimas susiklostys ir ne itin palankiai, pusė bėdos. Juk liks kiti. Lietuvoje besisvečiuojantys musulmonai klausdavo nustebę: Nejaugi nesuvokiate, jog gausioms šeimoms žymiai lengviau atlaikyti gyvenimo negandas nei toms, kuriose auga vos keli vaikai? Jų akimis žvelgiant, didžioji Lietuvos šeimų dalis yra pažeidžiama, negali mėgautis saugumo jausmu. Žinoma, neįmanoma mechaniškai lyginti musulmoniškų nuostatų su lietuviškomis, europietiškomis tradicijomis, bet juk pasimokyti bei analizuoti galima. Mes auginame mažai vaikų, nes bijome finansinių nepriteklių ir skurdo, nes manome negalėsią jų deramai aprengti, pamaitinti, išmokslinti. O musulmonai mano, jog tik gausios šeimos gali tapti ekonomiškai saugios. Jie vis dar skaičiuoja: didelė tikimybė, jog iš dešimties ar dvylikos vaikų būrio bent keli sugebės tapti puikiais verslininkais, mokslininkais, politikais ar bankininkais. Vadinasi, pasiekę bent šiokių tokių aukštumų pajėgs lengvai pasirūpinti ir tais šeimos nariais, kuriems menkiau pasisekė. Kuo šeimoje mažiau vaikų, tuo mažiau tikimybių, jog kam nors iš jų pasiseks tapti žinomais ir pasiturinčiais. Gal ir Lietuvai reikėtų pradėti vadovautis tokia logika? Bet juk mes nesugebame susitarti net tose sferose, kur tai būtina. Tik nereikia tvirtinti, esą politiniai bei ekonominiai susitarimai ir kitose šalyse sunkiai pasiekiami, juk kartais reikia tartis būtent taip, kaip renkamas naujasis Popiežius. Atkreipkite dėmesį: kol neišrenkamas naujasis Katalikų Bažnyčios vadovas, tol kardinolai neišsiskirsto. Tai jaudinanti, įspūdinga ceremonija. Jei tik nebūtų griežtos nuostatos, draudžiančios išsivaikščioti, kol nebus išrinktas, dar nežinia, kokių rinkiminių rezultatų sulauktume. Būtų labai gražu, jei taip kartais dirbtų ir mūsų parlamentarai, prezidentai, ministrai, ir tik išsprendę problemas, ramiai išeitų iš Seimo posėdžių salės, ir tik tada pradėtų svajoti apie savaitgalius, laisvadienius bei atostogas.
Minėtoje Aktualijų studijoje svarbių faktų, skaičių, palyginimų pateikė verslininkų atstovas Vytautas Zimnickas, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narė parlamentarė Giedrė Purvaneckienė, ekonomistas, profesorius Rimantas Rudzkis. Įdomiai savo poziciją dėstė Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis, nuolat pabrėžiantis, jog kalbant apie darbo santykius, atlyginimus bei darbdavio ir dirbančiojo nesutarimus, privalu nepamiršti universalių solidarumo pricipų. Padorioje, sveikoje valstybėje ekonominėmis naštomis stengiamasi dalintis proporcingai, lygiai. Deja, labai svarbūs solidarumo principai Lietuvoje kaip tik akivaizdžiausiai paminami. Paskutiniosios apklausos byloja, jog per penkerius metus šalyje gyventojų sumažėjo apie 12,5 proc., jaunų žmonių apie 38 proc., o vyresniojo amžiaus žmonių, nepaisant emigracijos, padaugėjo 19 proc. Lietuvoje darbo našumas, lyginant su kitomis išsivysčiusiomis Europos Sąjungos šalimis, du kartus mažesnis. Tokia oficiali statistika. Pačios didžiausios ir pačios mažiausios algos Lietuvoje skiriasi ne du, o jau 810 kartų. Vadovaujantis europiniais standartais skirtumas tarp didžiausios ir mažiausios algos privalėtų būti bent keliskart mažesnis. Beje, į laidą skambinusieji žiūrovai nuoširdžiai abejojo, ar lietuviai tikrai nesugeba taip našiai ir produktyviai plušėti kaip Didžiosios Britanijos, Vokietijos ar Prancūzijos piliečiai. Dauguma buvo įsitikinę, kad mitas apie menką lietuviško darbo našumą nepagrįstai išpūstas, per dažnai akcentuojamas. Vakaruose dirbantys lietuviai kaip tik labai intensyviai ir produktyviai darbuojasi ir stebina darbdavius, nes nori kuo daugiau uždirbti, bijo prarasti darbo vietą. Savo darbštumu jie dažnai net lenkia vietinius, o šie neretai priekaištauja lietuviams dėl aktyvumo, nes yra priversti pasitempti. Kam teko dirbti užsienyje, puikiai supranta, kad tokios kalbos ne iš piršto laužtos. Tad kodėl tokių našumo rodiklių lietuviai nedemonstruoja Lietuvoje? Profesorius B. Gruževskis priminė, jog Lietuvoje yra nepatraukli darbo rinka, žemas gyvenimo lygis ir vargani uždarbiai. Atlyginimai būna tokie menkučiai, kad nebelieka jokių paskatų dirbti, atiduodant visą energiją. Verslininkas V. Zimnickas akcentavo, jog tas, kuris daug ir ilgai darbuojasi, nebūtinai dirba našiai ir produktyviai. Versle svarbi ne tiek darbo trukmė, kiek pagaminto produkto kokybė ir produkcijos konkurencingumas, tačiau pritarė, jog Lietuvoje yra užtektinai daug godžių darbdavių, kurie išnaudoja darbuotojus kaip išmanydami. Išnaudojimo tendencijos ypač akivaizdžios ten, kur vyrauja monopolijos, kur samdomi darbuotojai neturi bent kiek akivaizdesnės galimybės pasirinkti kitą įmonę ar biurą. Tad skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio lietuviško atlyginimo išties nedovanotinai didelis. Ypač tokių skirtumų neturėtų būti įmonėse, kur bent keletą akcijų turi valstybė. Ši nuostata dažnai pažeidžiama net valstybinėse įmonėse ir įstaigose. Jaudina ir tai, kad vis daugiau lietuvių renkasi ne verslininko ar samdomo darbuotojo kelią, o ieško kuo daugiau galimybių iš valstybės išpešti socialinių pašalpų. Augimo tendencijos šioje srityje akivaizdžios. Jei dar ne taip seniai pašalpos socialiai remtiniems piliečiams Lietuvoje buvo skaičiuojamos milijonais (180 mln. per metus) litų, tai dabar šis skaičius perkopė milijardą ir grasina pasiekti dviejų milijardų litų ribą. Čia, be abejo, kalti ir tie ES išminčiai, kurie kadaise skatino lietuvius liautis verstis privačia žemdirbyste bei gyvulininkyste. Tik pamanyk, žadėjo ir net mokėjo solidžias išmokas už tai, kad liautumės auginę rugius, bulves ar kiaules. Taigi pratino veltėdžiauti ir tinginiauti. Lietuvoje minimalus atlyginimas vienas iš mažiausių lyginant net su Estija ir Latvija. Mums dar labai daug ką reikia išsiaiškinti, suprasti, suvokti. Todėl reikėtų kuo daugiau tokių aktualių studijų, kaip minėtoji LRT žurnalistės A. Skamarakaitės vesta laida, o tokių, kur daug dainuojama, šokama, ieškoma žmonų ar mokomasi piešti ornamentus ant kavos, kuo mažiau.
Valdžios vyrai jau nebesuvokia, kas kam privalo tarnauti. Nūnai stebiu, kaip Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamas Vilniaus Greitosios medicinos pagalbos (GMP) darbuotojų skundas dėl diskriminacijos. Šios rūšies medikai bylinėjasi su Lietuvos valstybe, nes pasijuto diskriminuojami, kai Vyriausybė sumažino kasmetines jų atostogas. Teko išklausyti dešimtis GMP darbuotojų skundų. Jie verti atidesnio nei iki šiol visuomenės dėmesio. O ko teisminių ginčų metu medikų teiravosi Vyriausybės ir Sveikatos apsaugos ministerijos interesus ginantys atstovai? Jiems rūpėjo, ar GMP specialistai nesvarstė galimybės pasirinkti kito užsiėmimo. Suprask, jei čia jaučiatės diskriminuojami, kodėl neieškote darbo, kur nesijaustumėte skriaudžiami. Žinoma, tokie klausimai teismo posėdžių salėje ir galimi, ir teisėti. Demokratinių diskusijų metu taip pat. Tačiau jie byloja apie mūsų valdininkų cinizmą.
© 2013 XXI amžius
|