|
Ekumeninės pamaldos Kaune
Maldos už krikščionių vienybę aštuondienio proga sausio 24 dienos vakare Kauno Kristaus Prisikėlimo (mažojoje) bažnyčioje vyko ekumeninės pamaldos. Jas rengusi katalikų parapijos bendruomenė į bendrą maldą Kad visi būtų viena Kristuje pakvietė Kaune veikiančių krikščioniškų Bažnyčių ir bendruomenių narius.
Pamaldoms vadovavo Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonas mons. Vytautas Grigaravičius, jose drauge meldėsi parapijos vikarai kun. Nerijus Šmerauskas ir kun. Tomas Trečiokas, rezidentas kun. Algirdas Akelaitis, į pamaldas atvykę Kauno stačiatikių Apreiškimo Švč. M. Marijai parapijos kun. Nikolajus Murašovas, Kauno evangelikų liuteronų Švč. Trejybės bažnyčios kun. Saulius Juozaitis ir diakonas Arūnas Žydaitis, Kauno jungtinės metodistų bažnyčios kun. Remigijus Matulaitis, Kauno evangelikų reformatų parapijos diakonas Jonas Žiauka, krikščionių bendrijos Tikėjimo žodis pastorius Mindaugas Sakalauskas.
Kasmet Maldos už krikščionių vienybę savaitė žadina krikščionių vienybės troškimą, sakė pamaldų pradžioje mons. V. Grigaravičius, kreipdamasis į susirinkusią krikščionių bendruomenę, dvasininkus bei tikinčiuosius, ir pakvietė melstis bendra malda prašant Viešpatį leisti daryti tai, ko jis nori iš savo tautos (plg. šiemetinę Ekumeninės savaitės maldų temą Mich 6, 68), primindamas visai neseniai ypač jaunųjų krikščionių išgyventą Viešpaties malonės akimirką ekumeninį Taizé bendruomenės naujametinį susitikimą Romoje, popiežiaus Benedikto XVI raginimą melstis už taiką tarp žmonių, kad liautųsi smurtas ir rastųsi drąsos imtis dialogo bei sutarimo.
Po to skaitytos prašymų, maldavimų maldos, kurias kalbėjo visų konfesijų kunigai, giedojo Kauno stačiatikių Apreiškimo bažnyčios giesmininkės.
Kun. T. Trečiokas pradėjo atgailos maldą, kurią tęsė visi susirinkusieji kunigai. Po jų mons. V. Grigaravičius pakvietė tyloje atlikti atgailą, atsiprašymą. Ekumeninėse pamaldose bendra malda, kelių krikščioniškų bendruomenių narių giesmėmis dėkota Viešpačiui už tą santarvę ir ryšius, kuriuos jis jau duoda krikščionims, išpažinus esant dvasinę tikrovę susiskaldymo nuodėmę ir žaizdą melsta atleidimo bei susitaikymo malonės.
Dievo žodį skirtingų konfesijų dvasininkai palydėjo savo trumpais komentarais ir pasidalijo susitaikymo lūkesčiais. Evangelikų liuteronų dvasininkas sakė, jog nesutarimai tarp krikščionių yra nenaujas, ilgalaikis dalykas. Jau apaštalas Paulius stengėsi spręsti bendruomenių nesutarimus. Krikščionių vienybės pagrindas yra vienas tikėjimas į Jėzų Kristų ir Krikšto malonė. Čia pat buvo paliudytas sukrečiantis gyvo ekumenizmo pavyzdys krikščionių tėvų rūpestis pakrikštyti naujagimį jaunos liuteronės motinos mirties akivaizdoje. Stačiatikių dvasininko žodyje atkreiptas dėmesys, jog valstybėms nepavyksta išlaikyti vienybės; kitaip yra su Dievo karalyste, kuri nepavaldi žmogui, betgi ir krikščionys negali sėdėti sudėję rankų. Jie turi maldą, kuri yra šviesa, taika ir veda į meilę. Ekumeninius ryšius, kuriamus tikėjimo, maldos pagrindu, pabrėžė ir kitų bendruomenių vadovai, išreikšdami mintį, jog kelias į vienybę yra skausmingas, bet tai yra paties dangaus Tėvo širdies troškimas
Homiliją pasakęs mons. V. Grigaravičius atkreipė dėmesį į katalikų kunigo paskelbtą Evangeliją pagal Luką (24, 1335), sakydamas, jog kasdieniai rūpesčiai krikščionių gyvenime kartais irgi gali užgožti ir aptemdyti akis taip, kaip mokiniams kelyje į Emausą, kurie kalbėjosi, ginčijosi ir nepažino prisiartinusio Jėzaus. Tik vėliau, susėdus prie stalo ir Jėzui ėmus laužyti duoną, mokiniams atsivėrė akys. Patys krikščionys irgi dažnai jaučiasi Emauso kelyje, nematydami išeities, pamiršdami, jog Kristus nuolat keliauja šalia. Šiuo Evangelijos pavyzdžiu dvasininkas kvietė mąstyti, ar ne dažniau ir krikščionys turėtų sėsti prie bendro stalo, kad aptartų, kaip padėti Bažnyčiai įveikti sunkumus. Šiandien mes daug kalbame apie krikščionių vienybę, bet ar kalbos nesibaigia ties aštuondieniu, kviečiančiu vienybei? Šiomis dienomis meldžiamės, dalyvaujame bendrose pamaldose, o kas seka po to? Ar gali vienkartiniai susitikimai sustiprinti bendrystę, suvienyti krikščionis į vieną šeimą? klausė mons. V. Grigaravičius. Pasak jo, mokiniai, einantys į Emausą, leidosi į bendrystę su nepažįstamuoju, jie parodė pakeleiviui gailestingumą, pakviesdami pas save. Taip ir mes turėtume kuo dažniau susėsti prie bendro stalo, pasidalinti ne tik materialiuoju maistu, bet dvasiniu, kuris padėtų Kristaus meilės akimis pažvelgti į bendras problemas, kurios egzistuoja Kristaus Bažnyčioje. Homiliją monsinjoras baigė maldavimu, kad Viešpats neleistų mums susilpnėti pasitikėjimu Juo, o krikščionims nuklysti nuo tiesos kelio, stiprintų jų bendrystę, supratimą, toleranciją dėl viso pasaulio išganymo, kad krikščionys, eidami į vienybę, įgyvendintų paties Kristaus išganymo planą žmonijai.
Visų konfesijų atstovai, išpažinę tikėjimą ir pasimeldę Visuotine malda, kaip vienybės ir ramybės ženklą pamaldų dalyviai užsidegė žvakes. Vėliau visi drauge susikabinę rankomis garsiai meldėsi paties Viešpaties išmokyta Tėve mūsų malda, o gautuoju palaiminimu buvo išsiųsti į pasaulį nešti išgydymo ir siekti, kad patys būtų Viešpaties išgydyti.
XXI
© 2013 XXI amžius
|