|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Šiltoje bažnyčioje ir Dievas arčiau... Bronius VERTELKA
Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų Mažosios Bazilikos klebonas kun. dr. Gediminas Jankūnas sakė, jog buvo pritrenktas sužinojęs, kad už šventovės 17 tūkstančių kubinių metrų erdvės šildymą (300 radiatorių sekcijų) teks pakloti 7000 litų kas mėnesį. Greitai sukosi elektros skaitiklis, bet nebuvo jokio efekto: tai kaip mirusiam žvakė. Vandenį įšildydavo tiek, kad neužšaltų radiatoriuose. Kadangi nuo mūro sienų sklido drėgmė, atrodė labai šalta. Kunigas pamatė, kad perniek išmetami dideli pinigai, o tokio šildymo nauda labai menka. Ir tas šaltis, anot klebono, nepadėjo nei maldai, nei bendruomeniškumui, nei bandymams pritraukti jaunąją kartą maldai. Reikėjo ieškoti išeities iš tokios padėties. Antrus metus Krekenavoje klebonaujantis kun. G. Jankūnas pasakojo, jog kažkur buvo matęs ar girdėjęs apie naudą nešantį šildymą infraraudonaisiais spinduliais, tačiau nebuvo regėjęs, kaip tai reikėtų įrengti. Tada ėmė domėtis internete, užmezgė ryšius su verslininkais. Viską darė pasitardamas su pastoracine tarnyba, kad paskui tikintiesiems neatrodytų, jog tai vien klebono išmonė ar užgaida. Tokios sistemos įrengimas kainavo 43 tūkstančius litų. Lėšas skolinosi net iš vyskupijos kurijos. Klebonas mano, kad turės iš ko grąžinti. Apie suaukotas lėšas byloja netoli šventovės paradinių durų kabantis termometro formos piešinys, ties kurio padalomis užrašomos vis naujos sumos. Vasarį tikisi sukaupti 30 tūkstančių litų. Šildymas infraraudonųjų spindulių lempomis turi nemažai privalumų: kiekvienai lempai (mažojoje bazilikoje jų yra apie 30) savas jungiklis. Jos nešildo oro ar negyvų daiktų, bet nuo jų sklinda šiluma į konkretų žmogų, beje, jos saugo sienas nuo pelėsio. Yra ir nešiojamų lempų, jas patogu naudoti valant šventovę ar šiaip ką nors dirbant. Kai nebereikia šilumos, lempos išjungiamos. Prie naujovės priprato ir krekenaviečiai. Tiesa, kažkas paleido piktą gandą, jog infraraudonųjų spindulių lempos kenkia žmogui. Ar taip gali būti, pasak klebono, nėra įrodyta. Eilinę dieną, kai Mažojoje Bazilikoje nedaug žmonių, aukojant šv. Mišias (tai trunka maždaug valandą) prie altoriaus įjungiamos dvi lempos. Tokios šilumos kaina nesiekia 8 litų. Sekmadieniais, kai uždegamos visos lempos, šildymas tokiam pat laikui kainuoja 50 litų. Palypėjus laiptais aukštyn, yra patalpa, kur vaikai renkasi mokytis tikėjimo tiesų, rengiasi sakramentams, ateina į susirinkimus ar šiaip pabendrauti. Čia garsą nuo šventovės erdvės izoliuoja įtaisytas langas, o sužvarbusius šildo infraraudonųjų spindulių lempa. Klebonas prisiminė, kad vieną vasaros dieną lauke buvo 26, o Mažosios Bazilikos viduje tik 12 laipsnių šilumos. Atėjusieji į vidų turėjo dairytis šiltesnio drabužio. Infraraudonųjų spindulių lempos padėjo išspręsti šią problemą. Jeigu būna šalta, jas jungia konkrečiose vietose. Mažojoje Bazilikoje yra ir šildomieji kilimėliai sėdi sau kėdėje ir pajunti sruvenančią šilumą. Galima šildytis klausykloje. Kilimėlių elektros srovę galima reguliuoti. Ir kunigams gerai, ir nebereikia prisirengti papildomai ar mūvėti pirštines. Mažojoje Bazilikoje įgyvendintomis naujovėmis jau domėjosi ne vienas klebonas. Žinoma, pasak kun. dr. G. Jankūno, gerai būtų padarius šildomas grindis, bet vien tokios sistemos įrengimas kainuotų mažiausiai 300 tūkstančių litų. Be to, nuolat turėtų jas šildyti. Apie tai verta pagalvoti miesto bažnyčiose, kur kasdien būna gausybė žmonių. Geresnio šildymo, kokį šiandien turime, kol kas nežinau, kalbėjo Krekenavos klebonas. Paklaustas, kaip šildomos bažnyčios JAV, kur jis studijavo teologijos mokslus, kun. dr. G. Jankūnas atsakė: Įvairiais būdais, bet daugiausia centralizuotai. Elektros kaina ten nėra didelė, bažnyčiose visada šilta, kad atėjusieji jaustųsi gerai. Krekenavos parapija jau turi atskirą salę, įrengtą su pastoracinės tarybos pagalba. Raudonų plytų pastatas kadaise buvo paverstas tvartu, sovietmečiu mechaninėmis dirbtuvėmis. Dabar čia pakankamai jauku, stovi greitai įkaistanti krosnis liaudiškai vadinama buržuika. Jeigu vis tiek dar šalta, šildymui galima naudoti kvarco lempą. Ypač šia sale patenkintas liko paprastumą mėgstantis Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Žinoma, tokį parapijiečių būstą teks pertvarkyti, bet šiandien jiems žvarbti nebetenka. Klebonas jau turi numatęs, kaip ateityje turėtų atrodyti pastatas šalia šventoriaus. Salėje netgi rengiamos parodos. Kun. G. Jankūnas aptarnauja ir Upytės parapiją. Čia Šv. Karolio Baromėjaus bažnyčios vidų anksčiau šildydavo įrengta kaloriferinė sistema, kuri pūsdavo šiltą orą. Nepasiteisino toks šildymas. Kun. G. Jankūno rūpesčiu tikinčiuosius dabar šildo infraraudonųjų spindulių lempos. Čia pakako septynių, nes nedidelė bažnyčios erdvė. Keturios lempos sušildo tikinčiuosius, po vieną stovi prie altoriaus ir vargonų, dar viena zakristijoje. Tokią sistemą įrengiant buvo panaudotos jau suaukotos lėšos. Dabar už šilumą mokama tiek, kiek ir anksčiau, pučiant šiltą orą, tik dabar šildomi žmonės, o ne bažnyčios erdvė. Nebereikia saugoti, kad būtų uždarytos durys ar kad šiluma neišeitų pro nesandarius langus. Netgi geriau, kai praviros durys, taip išgujamas pelėsis. Apie tai, kaip šildoma Raguvos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia šaltuoju metų laiku, mielai sutiko papasakoti jos klebonas kan. Juozas Janulis. Bažnyčioje pastovi temperatūra 58 laipsniai šilumos. Centrinio šildymo sistema joje įvesta dar klebonaujant kun. Antanui Petrauskui. Šildymui tada naudotas skystasis kuras. Vėliau, klebonaujant g. kan. Kazimierui Baronui ir nutiesus gamtinių dujų trasą į mokyklą, kartu šildyta ir bažnyčia, ir klebonija. Toks dujinis šildymas dabar kainuoja maždaug 1000 litų per mėnesį. Sutarta, kad kas mėnesį kiekviena šeima parapijos namų šildymui įsipareigoja skirti 5 litus. Galima iškart sumokėti ir už visus metus. Raguvos klebonas tiesiog švyti, tarsi būtų laimėjęs milijoną litų pernai pavyko renovuoti bažnyčią. Kanauninkas sakė esąs dėkingas Vyriausybei, kuri surado galimybę iš Europos Sąjungos paramos fondų skirti lėšų ir kaimo bažnyčioms pagražinti. Raguvos bažnyčia tikrai atrodė prastai: pastatas stovėjo apšiuręs, stogas, langai, laiptai tiesiog prašėsi rimto remonto. Kad būtų renovuota bažnyčia, kuria parapijiečiai šiandien gali didžiuotis, klebonui teko nueiti kryžiaus kelius. Jis laiko stebuklu, kad pavyko tai padaryti. Vien rengiant projektą turėjo pasirašinėti popierius visus metus. Konkursą laimėjusi Marijampolės statybos firma, pamačiusi, kad nepadarys darbų už išsiderėtą sumą, parodė padus. Teko samdyti kitus meistrus, atsisakyti kai kurių pakeitimų, mažinti pinigų sumą. Laikas bėgo, o renovavimo darbai turėjo būti baigti iki lapkričio 30-osios. Prašiau tikinčiųjų, kad melstų Dievo, jog nepablogėtų orai. Meistrai netgi viena diena anksčiau baigė darbus, bet kitą dieną jau subjuro orai, dabar šypsosi kanauninkas. Perdengtas stogas, pakeisti grebėstai, sudėti nauji, Šiauliuose iš medžio gaminti langai, įrengtas pandusas įvažiavimas neįgaliesiems, sutvarkyti laiptai. Sienos apšiltintos 15 cm storio vata, apkaltos neobliuotomis lentomis, kad į jas geriau įsigertų dažai (trys dažų sluoksniai). Apie Naujuosius metus, kai lauke nebuvo šalta, visą savaitę nešildė bažnyčios. Kartą, dingus elektrai, visą parą nebuvo įjungtas šildymas. Per tą laiką, nors lauke buvo 15 laipsnių šalčio, temperatūra bažnyčioje nukrito tik dviem laipsniais. Klebonas mano, kad renovavus bažnyčią šildymui reikės perpus mažiau gamtinių dujų nei anksčiau. Šventovė išsilaikys tokia, kokia dabar atrodo. Garantija duota 30 metų. Kan. J. Janulis aptarnauja ir Traupio Šv. Onos bažnyčią. Jis sakė, kad ten šildymui naudoja infraraudonųjų spindulių lempas. Per valandą (tiek laiko maždaug vyksta šv. Mišios) jos sunaudoja elektros energijos maždaug už 10 litų. Tokių keturių lempų pakaktų ir atėjusiesiems į bažnyčią pasimelsti. Tiesa, vienos lempos įrengimas kainuotų per 1000 litų, tačiau traupiečiai neskuba praverti piniginių. Tikriausiai pripratę prie nešildomos šventovės. Raguvos klebonas aukoja šv. Mišias ir Balelių koplytėlėje, kuri įrengta buvusios kolūkio kontoros salėje. Jai šildyti kanauninkas nusipirko paprastą elektros šildytuvą, bet Baleliai galėtų turėti ir didelę koplyčią, ne ką mažesnę už Raguvos bažnyčią. Neseniai kanauninkas sužinojo, kad parapijai už 1 litą dovanotas didelis mūrinis namas buvusi miestelio katilinė. Ten tik reikia pasišluoti, persidaryti langus, o grindys jau išbetonuotos. Savaip pertvarkius pastato vidų, čia vietos pakaktų ne tik koplyčiai, bet ir zakristijai, šarvojimo salei. Jeigu per mėnesį kiekvienas lankantis koplyčią paaukotų po 10 litų, aš sugebėčiau padaryti taip, kad ir jaunimas jos nebeaplenktų. O kur dabar jam dėtis, kai šiuo metu koplyčioje vos sutelpa 30 žmonių, kalbėjo kan. J. Janulis. Jis nestokoja išmintingo ūkininkavimo patirties. O štai Truskavoje Šventosios Dvasios bažnyčią šildo katilinės krosnis. Klebonas kun. Mindaugas Kučinskas džiaugėsi, kad ant kalniuko stovinčioje ir iš toli pastebimoje šventovėje dabar būna 58 laipsniai šilumos. Gerai veikia bažnyčios centrinio šildymo sistema, katilinėje kūrenamos malkos ar akmens anglis. Klebonas sakė, kad malkų atveža ir parapijiečiai. Sukaupto kietojo kuro turėtų pakakti šiai žiemai. Kai bažnyčioje šilta, tai ir Dievas atrodo arčiau, ir malda būna nuoširdesnė. Nereikia mušti koja į koją, kad nesušaltum, nekyla mintis kuo greičiau išeiti iš bažnyčios. Vyresni žmonės labiau užsigrūdinę, bet kur šilta, ten, žiūrėk, ir jaunimo netrūksta.
PanevėžioKėdainių rajonai
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |