|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Keliavome po Lenkijos šventoves
Panevėžio vyskupijos Gyvojo Rožinio draugija kasmet organizuoja piligriminę kelionę į Lenkijos išgarsėjusias šventas vietas. Pernai, lapkričio 1011 dienomis, kartu su 47 piligrimais teko laimė ir mums, penkioms rožinio mylėtojoms iš Rokiškio dekanato, apsilankyti stebuklais garsėjančiose vietose. Šeštadienio ankstų rytą mašina, vairuojama Irenos Saikalienės, laimingai pasiekėme Panevėžį. Įsėdome į užsakytą autobusą ir 5.30 val. jau važiavome Lenkijos link. Buvo labai malonu, kad kartu su mumis keliavo Pasvalio kunigas Miroslavas Anuškevič ir vienuolė kotrynietė Monika iš Panevėžio. Piligriminė kelionė galimybė pamiršti problemas, gyventi su malda, jausti artimo meilę ir šilumą bei mokytis iš jo. Taip gimsta idėjos, protingi patarimai, taip tobulėjame. Į namus grįžtame geresni, ramesni ir tuo norime užkrėsti kitus. Mus lydėjusių kunigo ir vienuolės dėka kelionės metu ne tik meldėmės, bet ir klausėmės jų dvasinių pamokymų, kurie vertė susimąstyti. Man įsiminė kunigo Miroslavo žodžiai, kad nuodėmingas, netikintis žmogus dažnai jaučiasi pats nelaimingas, viskuo nepatenkintas ir tai perduoda šalia esančiam. Toks žmogus visada kaltina kitus, tik ne pats save. Tarp mūsų tokių nebuvo. Mes jautėmės pakiliai, buvome laimingi, dalinomės šypsena ir šiluma. Tikėjimas tikrai daro stebuklus. Vienuolė Monika paruošė siurprizą. Ji apie mus pagalvojo iš anksto. Visiems keleiviams ir vairuotojai buvo paruošusi po raudoną širdutę. Jose buvo užrašiusi skirtingas mintis, kurios vertė susimąstyti. Kitą dieną, grįždami namo, autobuse kiekvienas pakomentavome, kaip jas supratome. Tai buvo labai nuoširdu ir įdomu. Pirmiausia atvykome į Studeničną. Šioje vietoje 1715 metais apsigyveno atsiskyrėlis vienuolis, kuris pritraukė žmones savo pamaldumu. Vėliau jis išvyko. XVIII amžiaus pabaigoje iš Vilniaus atvyko atsiskyrėlis karininkas. Vėl čia būdavo daug žmonių. Čia jie patirdavo stebuklingų išgijimų. Tebėra šulinys, iš kurio gėrėme vandenį. 1999 metais čia lankėsi popiežius Jonas Paulius II. Jis parašė žodžius: Čia lankiausi daug kartų, bet, kaip popiežius, pirmą ir galbūt paskutinį kartą. Popiežius mėgo čia plaukioti. Toje vietoje, kur jis išlipdavo į krantą, jam pastatytas paminklas, prie kurio mes nusifotografavome. Pasimeldę koplyčioje, vykome į Rožanestoką. Bazilikoje pasimeldėme prie stebuklingo Dievo Motinos paveikslo, išklausėme šv. Mišias, pasistiprinome Eucharistija, susidomėję klausėmės vietinio kunigo pasakojimo. Paskui penkias valandas važiavome į Getčvaldą. Buvo vėlu, todėl iš autobuso persikraustėme iškart į viešbutį. Patogiai pailsėję, 7 val. 30min. jau meldėmės XVI amžiuje pastatytoje bažnyčioje rožančiaus malda. Po to išklausėme šv. Mišias, priėmėme Eucharistiją. Šioje bažnyčioje yra stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, kuris 1967 metais buvo karūnuotas popiežiaus Jono Pauliaus II. Paveikslas po vakarinių šv. Mišių uždengiamas, o prieš rytines šv. Mišias atidengiamas. Marija yra sielų ir kūnų gydytoja, todėl ir šioje šventoje vietoje vyko daug stebuklų. Čia žmonės patiria daug malonių. 1877 metais vyko apsireiškimas trylikos metų mergaitei Justinai. Birželio 27 dieną 21 val., skambant varpams Viešpaties Angelo maldai, įvyko apsireiškimas. Kitą vakarą apsireiškimą matė ir kita mergaitė. Trečią dieną jau galėjo kalbėtis. Marija sakė: Esu Nekalta Mergelė ir noriu, kad kasdien kalbėtumėt rožinį. Daug žmonių čia ateidavo su savo problemomis ir gaudavo iš Dievo Motinos patarimų. Ji čia apsireiškė 160 kartų. Toje vietoje augo klevas, iš kurio buvo padarytas kryžius. Pastatė koplytėlę. Mergaitės, pamačiusios koplytėlėje Marijos statulą, pradėjo verkti, nes jų matyta Marija buvo daug gražesnė. Dabar koplytėlėje matėme padėtą išlikusį klevo kryžiaus gabalą. Truputį paėjus yra stebuklingas šaltinis. Mergaitės matė, kaip rugsėjo 8 dieną Marija laimino šaltinį. Jos sakė, kad Marija laimina taip pat kaip kunigas. Marija priminė, kaip yra svarbu laiminti, kad turime laiminti kitą žmogų. Iki šios dienos čia vyksta stebuklai. Mums papasakojo vieną atsitikimą. Septyniolikos metų berniukas sirgo kaulų vėžiu, kuris perėjo į plaučius. Berniukas ir jo klasės draugai pradėjo Rožinio maldas. Berniukas, paliegęs, nuo chemijos netekęs plaukų, atvyko su šeima ir gydytoju į Getčvaldą. Atlikęs pas kunigą išpažintį, po šv. Mišių nuėjo prie šaltinio. Gėrė vandenį ir prausėsi. Buvo šeštadienis. Pirmadienį išvyko į Varšuvos klinikas. Plaučiuose vėžio nebebuvo. Ketvirtadienį jam buvo planuota kojų amputacija, bet jos nebeprireikė. Kai atvyko prie šaltinio padėkoti Dievo Motinai, paliudijo, kad išgėręs vandens, pajuto šilumą. Taigi Rožinio malda mažas egzorcizmas labai galinga. Ši vieta vadinama Lenkijos Lurdu. Čia dirba vienuolės kotrynietės. Sužinoję apie įvykusius stebuklus, pasimeldę ir padėkoję Švc. Mergelei Marijai už gautas malones, ėjome prie stebuklingo šaltinio. Laukdami eilėje, kol kiekvienas priartėsime prie vandens, su viltimi ir pasitikėjimu nuoširdžiai meldėmės rožinį. Malonė užliejo mus, pajutome dvasinę atgaivą, kai galėjome atsigerti ir nusiprausti. Tai žodžiais sunku apsakyti, tegalima tik jausti. Iš Getčvaldo vykome į Šv. Lipką. Lietuviškai tai būtų Šv. Liepelė. Pasak vienos legendos, kryžiuočių pilyje mirties bausme nuteistam kaliniui apsireiškusi Dievo Motina paliepė iš medžio išdrožti figūrėlę. Kalinys ėmėsi darbo. Kitą dieną, kai teisėjai pamatė jo darbo vaisių Dievo Motinos su vaikeliu rankose figūrėlę ir išklausė jo pasakojimą apie apsireiškimą, pripažino tai Dievo malonės suteikimo kaliniui ženklu ir dovanojo jam gyvybę. Kalinys iškeliavo, ieškodamas liepos, kurioje galėtų pastatyti išdrožtą figūrėlę ir padėkoti už stebuklingą gyvybės išgelbėjimą. Tai įvykdęs jis sugrįžo į savo gimtą kraštą. Kiti pasakojimai byloja apie tolesnį figūrėlės likimą. Pasakojama apie neregį, kuris prisilietęs atgavo regėjimą, ir apie piemenėlius, atsiklaupusius priešais liepą ir balsu šlovinančius Dievo Motiną. Piemenėliai pasakojo apie šį įvykį visiems sutiktiems žmonėms. Kai žinia apie įvykusius stebuklus pasklido po apylinkę, artimųjų miestelių gyventojai norėjo figūrėlę turėti pas save. Procesijos metu figūrėlė buvo pernešta į parapijos bažnyčią Kentšyne, tačiau jau kitą dieną vėl atsirado pirminėje vietoje. Taip įvyko keliskart. Tuomet buvo nutarta palikti figūrėlę medyje, o aplink ją pastatyti koplyčią taip, kad jos viduryje augtų liepa. Legenda pasakoja, kad liepa visuomet žaliavo. Bažnyčioje esantys užrašai nurodo pirmųjų stebuklų datas. Tai vyko apie 1300 metus. Mus visus čia sužavėjo 1721 metais pastatyti vargonai. Tai nuostabus angelų orkestras. Kadangi šv. Mišių metu angelėliai nejudėjo, mums paskui parodė. Išgirdome keletą kūrinių ir pamatėme pagal muziką judančias figūrėles. Tai buvo nuostabu. Vargonų prospektas turtingai išpuoštas augaliniais ornamentais, perpintais stilizuotomis juostomis, patalpintos medinės vazos su gėlėmis, judančios angelų figūrėlės, vaizduojančios angelų orkestrą. Dešiniajame bokšte esantis Arkangelas Gabrielius lenkiasi Marijai, kuri jam atsako linktelėdama galva. Viduriniame bokšte skamba varpeliai, o ant jo stovintis angelas groja mandolina ir judina spinduliais papuoštą galvą. Maži angelėliai judina varpelius, o dviejų didesnių angelų su trimitais figūros sukasi ratu. Šoniniuose instrumento bokštuose sukasi žvaigždės. Virš vargonų pakilusi, debesų ir spindulių apsupta, balandėlės pavidalo Šventoji Dvasia. Pasigrožėję nuostabia šventove, šventoriuje nusifotografavę, visi gerai nusiteikę, pilni Šventosios Dvasios dovanų, sėdome į autobusą ir važiavome namo. Ši kelionė ilgai liks atmintyje. Joje vyko ir mažų stebuklėlių, kurių čia nesurašysiu, tik galiu trumpai pasakyti mus lydėjo Meilė ir Globa.
Ona Seibutienė,
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |