Kurianti
Lietuva

2013 metai

1863 metų sukilimo metai

Vienuolyne paminėtas 1863 metų sukilimas

Šv. Mišių pradžioje žodį tarė kun. Astijus Kungys OFM. Toliau iš kairės – kun. Paulius Bytautas OFM ir kun. Tomas Žymantas OFM

Šv. Mišių dalyviai

Šaulių gretas papildo ir priesaiką duoda Rimantas Gineitis

Vasario 3 dieną Kaune, Šv. Jurgio bažnyčioje ir pranciškonų vienuolyne, įvyko 1863 metų sukilimo 150-ųjų metinių paminėjimas. Jį organizavo Šv. Jurgio kankinio pranciškonų vienuolynas, Kauno krašto bajorų draugija ir Lietuvos šaulių sąjungos Kauno Vytauto Didžiojo šaulių II rinktinė.

Šv. Mišias aukojo kun. Paulius Bytautas OFM. Jų pradžioje gražų, ugningą žodį tarė svečias iš Vilniaus kun. Astijus Kungys OFM. Pamokslininkas patarė pelus atskirti nuo grūdų, kaip yra mokęs Jėzus. Juk įvairiais Lietuvos istorijos laikotarpiais, ypač sukilimų metais, Lietuvos bajorija, dvasininkija, vienuolijos, tarp jų ir pranciškonai, kurie tada buvo vadinami bernardinais, įsijungė į 1863 metų sukilimą. Pasak br. Astijaus, po 1831-ųjų sukilimo praėjus dešimčiai metų, šis vienuolynas buvo uždarytas, o vienuoliai buvo ištremti į Sibiro platybes, tačiau dalis tų, kurie liko Lietuvoje, dalyvavo 1863 metų sukilime. Toji brolių, kunigų auka dar labiau uždegė žmones. Represijos, vykusios po 1863 sukilimo, kai lietuvių kalba suvaržyta, lotynų abėcėlė uždrausta, katalikų tikėjimas dar labiau persekiojamas, davė pradžią mūsų tautinei sąmonei, paskatino dar labiau mylėti Katalikų Bažnyčią, dar labiau susitelkti bažnyčiose ir melstis Dievui. Tai buvo ne vien politinis pasipriešinimas. Buvo svarbu atgauti abiejų tautų – lenkų ir lietuvių – nepriklausomybę. Dvi tautos, du visuomenės sluoksniai – kilmingieji (bajorija) ir valstiečiai – visi kaip vienas stojo „už mūsų ir jūsų laisvę“. Be tos meilės nebūtų sukilimo, kovos, pasišventimo. Ta meilė pagimdė dabarties Lietuvą.

Todėl visada turime „atskirti pelus nuo grūdų“. Turime sugrįžti prie tos dvasios, kuri buvo prieš 150 metų. Be aukos, atsidavimo, gyvybės atidavimo nėra laisvės, nėra meilės tėvynei įrodymo.

Br. Astijus palinkėjo stiprybės br. Sauliui – kun. Pauliui Bytautui OFM, kuris paskirtas šio vienuolyno vyresniuoju – gvardijonu.

Pamokslą sakęs br. kun. Tomas Žymantas OFM palietė svarbų Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės supratimo klausimą. Jis sakė: „Esame tauta, laisva ir nepriklausoma, daug sūnų ir dukterų atidavusi už laisvę ir nepriklausomybę. Tačiau ar šiandien jaučiatės laisvi? Ar šiandien tauta gali jaustis laisva ir nepriklausoma? Ar kiekvienas, pridėjęs ranką prie širdies gali pasakyti: Esu laisvas ir jaučiuosi nepriklausomas? Jeigu ne, tai dėl ko taip yra? Dėl ko šiandien laisvė, kaip vertybė, yra nevertinama, dėl ko nepriklausomybė yra nevertinama, dėl ko tautiečiai atsisako tėvynės ir kitų dalykų – tai, kas mūsų bočiams, mūsų tėvams, mūsų žuvusiems partizanams buvo svarbu? Tauta nesijaus laisva ir nebus nepriklausoma, jei ji viduje nebus laisva ir nepriklausoma. Daugiau kaip 20 metų gyvename laisvai, tuo džiaugiamės po pasaulį, po Europą ir galime tuo džiaugtis, nes Dievas padovanojo didžiausią vertybę – laisvę. Tačiau pažvelgę į šiandienos gyvenimą jaučiame, kad laisvės yra mažai. Kur gi ją žmogus padėjo? Kur tą nepriklausomybę žmogus yra padėjęs?“ Pamokslininkas sakė, kad šiandien vertybių skalė yra pasikeitusi. „Tai, kas anais laikais buvo vertybė, šiandien yra paprastas, elementarus dalykas. Tai, kas anais laikais buvo šventa, šiandien yra  savaime suprantama, ir niekas nekalba apie sakralumą, šventumą. Laisvę dovanojo Dievas ir ją gali atimti Dievas. Ką daryti, kad mūsų tauta, daug amžių kovojusi ir gynusi laisvę, jos vieną dieną neprarastų? Ką daryti, kad viduje būtume laisvi ir galėtume dėkoti Dievui: „Ačiū tau, Dieve, už laisvę ir nepriklausomybę“. (...) Gera kalbėti, kad esame išorėje laisvi, tačiau esame nelaisvi viduje. Pažiūrėkime, kam mes šiandien tarnaujame, ko Lietuvos žmogus trokšta, ko jis murma, kuo jis yra nepatenkintas, ko jis dar gali trokšti“, – kalbėjo pamokslininkas. Br. Tomas išsakė susirūpinimą žmonių pasyvumu – į mūsų valstybines šventes ateina labai nedaug žmonių, nedaug ateina melstis per Vasario 16-osios, Kovo 11-osios šventes. Kodėl taip yra? Pamokslininkas aiškino: „Šiandien mažai kam rūpi laisvė, nes ji jau nebėra vertybė, todėl kad žmogus savęs nevertina, mes neturime laisvės viduje, todėl esame nepatenkinti ir viskas yra blogai, todėl, kad mes savyje neturime meilės“. Br. Tomas ragino: „Turime prisiminti ir dėkoti Dievui už laisvę ir nepriklausomybę, dėkoti už tuos brolius ir seseris, kurie paguldė savo gyvybę, mylėdami tėvynę Lietuvą, trokšdami būti laisvi ne tik išorėje, bet ir viduje“.

Šv. Mišių metu giedojo choras „Cantate Domino“ (vadovas Rolandas Daugėla), kūrinius atliko Petras Vyšniauskas (saksofonas), Dominykas Vyšniauskas (trimitas).

Po šv. Mišių pagrindinį pranešimą apie sukilimą pasakė Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikas Algimantas Daugirdas. Jis nagrinėjo sukilimo priežastis, jo tikslus, kariavusių pusių pajėgas, svarbesnius mūšius, represijas (pranešimo mintis spausdinsime kitame numeryje).

Kauno krašto bajorų karališkosios sąjungos vadui Kęstučiui Ignatavičiui pasiūlius, minėjimo dalyviai visi kartu sušuko sukilėlių šūkį „Už jūsų ir mūsų laisvę“, paskui pagiedotas Lietuvos himnas.

Buvo ir kita – oficiali – renginio dalis. Kauno krašto bajorų draugija (vadas Kęstutis Ignatavičius) ir Lietuvos šaulių sąjungos Kauno Vytauto Didžiojo šaulių II rinktinė (vadas Milvydas Mikalauskas) pasirašė Bendradarbiavimo sutartį. Kartu ją pasirašė konvento vyresnysis kun. Paulius Bytautas.

Rinktinės vadas pranešė, kad šaulių gretas papildys ir priesaiką duos Rimantas Gineitis. Jis yra 1922–1924 aukštųjų karininkų kursų mokslo dalies vedėjo, vėliau krašto apsaugos ministro, Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininko, brigados generolo, VU docento, valstybės tarybos nario, generalinio konsulo Rio de Žaneire, įgalioto ministro Pietų Amerikoje, Šaulių sąjungos centro valdybos pirmininko, kitas valstybei svarbias pareigas ėjusio brigados generolo Teodoro Daukanto anūkas. Priesaikos ceremonija vyko visiems pagarbiai atsistojus, naujajam šauliui iškilmingai tariant vado sakomus priesaikos žodžius. Priesaikos ceremonijoje ir sukilimo minėjime dalyvavo ir jo motina Daina Daukantaitė-Gineitienė, gen. T. Daukanto duktė. R. Gineitis yra gimęs Krasnojarske. Ten buvo ištremta jo motina.

Minėjimo dalyviai nuėjo prie Kauno pilies. Čia iš senoviškos patrankos buvo iššautos trys salvės – Lietuvai, kunigui Antanui Mackevičiui ir 1863 metų sukilėliams. Dar vėliau dalyviai buvo pakviesti į vienuolyną pasivaišinti koše ir arbata, jiems smagias kariškas dainas dainavo šaulių vokalinis ansamblis „Trimitas“.

XXI

© 2013 „XXI amžius“