2013 m. vasario 8 d.    
Nr. 6
(2030)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva

 

Šiame numeryje:

Vienuolyne paminėtas
1863 metų sukilimas

Sukilimo
pralaimėjimas
stiprino lietuvių tautą

Panevėžio rajone
prisimintas
1863 metų sukilimas

Užgavėnės tam,
kad sąžinė
būtų švaresnė

Atgimė
kultūros židinys

Duris atvėrė
kultūros namai

Įkurtuvės

Bernardas
Brazdžionis –
Jonas Juškaitis

Telšių vyskupijos
vienuolių kongresas

Nuo kūrybos grožio
iki idėjos
apie Dievą Kūrėją

Apie vieną pažintį

Malda
yra didelė galia

Krikščioniškasis kančios ir gydymo supratimas

Mindaugas BUIKA

Altiotingo Dievo Motinos atvaizdas

Popiežiaus ir Altiotingo šventovės ryšys

Artėjant Pasaulinei ligonių dienai, maldininkų žvilgsniai vėl krypsta į didžiąsias Dievo Motinos šventoves, nes kaip tik jose nuo seno daugelis ieško užtarimo nelaimėse ir sveikatos malonių. Vasario 11-ąją, kai liturgijoje celebruojama Lurdo Dievo Motinos šventė, šiemetiniai jau 21-ą kartą Bažnyčioje minimos Pasaulinės ligonių dienos renginiai bus sutelkti Altiotingo Marijos šventovėje, kuri dėl stebuklingų išgijimų gausos netgi vadinama „Vokietijos Lurdu“. Tai seniausia Dievo Motinai dedikuota Bavarijos žemės centre Pasau vyskupijoje esanti šventovė, kurią kasmet aplanko iki milijono piligrimų.


Ligonių dienai artėjant

Kun. Vytenis Vaškelis

Vasario 11-oji yra Pasaulinė ligonių diena ir Lurdo Švč. Mergelės Marijos liturginė šventė. Ligoniai ir Viešpaties Motina – dvi neatskiriamos sąvokos, nes ne tik per Mariją į pasaulį atėjo Atpirkėjas, ir nuodėmingoji žmonija buvo išgelbėta, bet Jos vaidmuo mūsų išganyme yra niekuo nepakeičiamas – Ji nuolat už mus meldžiasi ir trokšta, kad pirmiausia sergantieji nuodėmių ligomis būtų išgydyti, nes kas iš to, jei į Amžinybę keliautų išvengę kūno ligų, bet užnuodyti mirtinų puikybės nuodų.


1863 metų sukilimo metai

Vienuolyne paminėtas 1863 metų sukilimas

Šv. Mišių pradžioje žodį tarė
kun. Astijus Kungys OFM. Toliau
iš kairės – kun. Paulius Bytautas OFM
ir kun. Tomas Žymantas OFM

Vasario 3 dieną Kaune, Šv. Jurgio bažnyčioje ir pranciškonų vienuolyne, įvyko 1863 metų sukilimo 150-ųjų metinių paminėjimas. Jį organizavo Šv. Jurgio kankinio pranciškonų vienuolynas, Kauno krašto bajorų draugija ir Lietuvos šaulių sąjungos Kauno Vytauto Didžiojo šaulių II rinktinė.

Šv. Mišias aukojo kun. Paulius Bytautas OFM. Jų pradžioje gražų, ugningą žodį tarė svečias iš Vilniaus kun. Astijus Kungys OFM. Pamokslininkas patarė pelus atskirti nuo grūdų, kaip yra mokęs Jėzus. Juk įvairiais Lietuvos istorijos laikotarpiais, ypač sukilimų metais, Lietuvos bajorija, dvasininkija, vienuolijos, tarp jų ir pranciškonai, kurie tada buvo vadinami bernardinais, įsijungė į 1863 metų sukilimą. Pasak br. Astijaus, po 1831-ųjų sukilimo praėjus dešimčiai metų, šis vienuolynas buvo uždarytas, o vienuoliai buvo ištremti į Sibiro platybes, tačiau dalis tų, kurie liko Lietuvoje, dalyvavo 1863 metų sukilime. Toji brolių, kunigų auka dar labiau uždegė žmones. Represijos, vykusios po 1863 sukilimo, kai lietuvių kalba suvaržyta, lotynų abėcėlė uždrausta, katalikų tikėjimas dar labiau persekiojamas, davė pradžią mūsų tautinei sąmonei, paskatino dar labiau mylėti Katalikų Bažnyčią, dar labiau susitelkti bažnyčiose ir melstis Dievui. Tai buvo ne vien politinis pasipriešinimas. Buvo svarbu atgauti abiejų tautų – lenkų ir lietuvių – nepriklausomybę. Dvi tautos, du visuomenės sluoksniai – kilmingieji (bajorija) ir valstiečiai – visi kaip vienas stojo „už mūsų ir jūsų laisvę“. Be tos meilės nebūtų sukilimo, kovos, pasišventimo. Ta meilė pagimdė dabarties Lietuvą.


Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje prisimintas parapijos globėjas

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Prie parapijos vėliavos ir Palaimintojo
Jurgio Matulaičio portreto prieš
renginį (iš kairės): renginio
organizatorius ir vedėjas kun. Mozė
Mitkevičius, pranešėja Genovaitė
Gustaitė, kardinolas Audrys Juozas
Bačkis ir vikaras kun. Vitalij Kisiel

Sausio 27 dieną Vilniuje, Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje, buvo paminėtos parapijos globėjo Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio (1871 04  3–1898 11 20–1918 11 30–1927 01 27) 86-osios mirties metinės. Gerokai iki šv. Mišių susirinko gausybė tikinčiųjų iš įvairiausių Vilniaus kampelių.

Šv. Mišias aukojo ir pamokslą pasakė Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Prie altoriaus kartu meldėsi vikaras kun. Vitalij Kisiel, diakonas Marijan Apriško ir klierikas Valentinas Dulko. Giedojo parapijos sumos choras, vadovaujamas Noros Grikštaitės-Nkemkos.


1863 metų sukilimo metai

Sukilimo pralaimėjimas stiprino lietuvių tautą

Skulptūra „1863 metų sukilėliai“
(skulptorius Konstantinas Bogdanas)
Vytauto Didžiojo karo muziejuje, 1958.

Minėdami 1863–1864 metų sukilimo pradžios 150 metų sukaktį, jau rašėme apie kai kuriuos šio istorinio įvykio momentus. Kreipiamės į istoriką Darių Staliūną, prašydami įvertinti sukilimo reikšmę bei svarbą Lietuvai, paaiškinti esmines sukilimo priežastis ir pasekmes. Humanitarinių mokslų daktaras D. Staliūnas – Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas ryšiams su užsieniu – parengė humanitarinių mokslų krypties istorijos srities daktaro disertaciją „Valdžia, visuomenė ir aukštasis mokslas Lietuvoje. XIX a. vidurys – XX a. pradžia“. Pagrindinės mokslinių interesų kryptys – sociokultūriniai ir politiniai procesai XIX amžiaus Lietuvoje, Rusijos etnopolitika buvusiose LDK žemėse. Yra išleidęs keletą knygų (viena iš jų – anglų bei lietuvių kalbomis, skirta vadinamajai rusinimo politikai) iš XIX a. vidurio – XX amžiaus pradžios Lietuvos istorijos, daugybę straipsnių keliomis kalbomis. Kartu su istoriku M. Dolbilovu, jau daug metų dirbančiu JAV, išleido knygą apie katalikų ir stačiatikių santykius Rusijos imperijoje. Yra išleidęs knygą ir apie 1863–1864 metų sukilimą. Nors tai nėra D. Staliūno interesų sritis, tačiau jis maloniai sutiko atsakyti į keletą probleminių klausimų, susijusių su šiuo Lietuvos istoriniu įvykiu.


Kronika

Atgimė kultūros židinys

Vytautas BAGDONAS

Atgimusį svėdasiškių kultūros
židinį laimina Svėdasų Šv. arkangelo
Mykolo parapijos klebonas
kun. Vydas Juškėnas

Svėdasai. Paskutiniosios lapkričio dienos pavakarę į Svėdasų kultūros namus (Anykščių kultūros centro Svėdasų skyrių) gausiai rinkosi svėdasiškiai, sulaukta ir daugybės svečių. Visi susibūrė erdviame vestibiulyje, laukdami iškilmingos akimirkos, kuomet bus perkirpta simbolinė juostelė ir atsivers durys į išgražėjusius, atjaunėjusius kultūros namus. Tokio sambūrio šiame kultūros židinyje svėdasiškiai pasiilgo ir nekantriai laukė, kol Utenos firmos „Statva“ statybininkai užbaigs pastato rekonstrukciją, atliks kitus darbus, numatytus Anykščių rajono savivaldybės administracijos įgyvendintame projekte „Svėdasų miestelio kompleksinė plėtra“.


Kilnus gyvenimas vedė kankinystės keliu

Prisimenant kun. Juozo Zdebskio žūtį

Kun. Juozas Zdebskis šalia sovietų
valdžios aktyvistų nuversto
kryžiaus apie 1983 metus

Vasario 5-ąją sukako 27 metai nuo garbingo kunigo, drąsaus lietuvio, žymaus tikinčiųjų ir tautos teisių gynėjo Juozo Zdebskio žūties. Ši dar ir dabar skaudžių klausimų kelianti netektis buvo paminėta Rudaminoje, paskutinėje kun. J. Zdebskio tarnystės parapijoje. Apie kunigą ir jo žūtį nepriklausomybės metais ne kartą rašė „XXI amžius“ bei kai kurie kiti leidiniai. Tarp jų yra svarbi Rasos Kalinauskaitės publikacija „Kas slepia kunigo J. Zdebskio žudikus?“ dienraštyje „Lietuvos žinios“. Daug rašė ir Algimantas Žilinskas, leidęs knygas Vido Spenglos slapyvardžiu. Apie žūties aplinkybes aiškinama neseniai išleistoje Antano Lesio knygoje „Bažnyčios riteris“. Pasekime kun. J. Zdebskio bylą, praskleiskime jo tauraus gyvenimo žymes ir žūties aplinkybių klausimus.


Piketas prieš antikonstitucinį flirtą

Algimantas Zolubas

LLKS piketas prie LR užsienio
reikalų ministerijos
Jono Česnavičiaus nuotrauka

Lietuvos valstybėje greta kamieninės lietuvių tautos gyvena tautinės mažumos: rusai, lenkai, žydai, totoriai, ukrainiečiai ir kt. Didžioji dauguma jų yra Lietuvos piliečiai ir todėl vadinami Lietuvos rusais, Lietuvos lenkais, Lietuvos žydais. Tačiau nedidelė dalis Lietuvos lenkų save įvardija lenkais Lietuvoje (poliaki na Litvie). Sakytume, tegul kaip nori jie vadinasi, tik tegul laikosi Lietuvos įstatymų, gerbia kamieninę tautą, nesielgia čia kaip šeimininkai. Iš tikrųjų, jei nesi Lietuvos lenkas, o tik lenkas Lietuvoje, nenori integruotis į kamieninės tautos valstybę, valstybė tave gali laikyti tik svečiu, kuriam Lietuvos įsipareigojimai yra ženkliai mažesni nei Lietuvos piliečiui. Tokie „poliaki na Litvie“ užsimanė, kad jiems būtų suteiktos ne tik Lietuvos piliečio teisės, bet ir kai kurios Lenkijos piliečio teisės. Tarp tokių teisių – asmens dokumentuose pavardes bei vardus rašyti lenkiškais rašmenimis, vietovių bei gatvių pavadinimus rašyti ar net išversti į lenkų kalbą. Lenkijos ambasada Lietuvoje jiems dalina Lenko kortas su Lietuvos lenkų įsipareigojimais Lenkijai bei jiems teikiamomis Lenkijoje ir Lietuvoje tam tikromis privilegijomis.


Varėniškis vėl tapo Sartų lenktynių nugalėtoju

Rūta Averkienė

Daugkartinis žirgų lenktynių
nugalėtojas varėniškis Stasys Kėrys

Daugkartinis žirgų lenktynių nugalėtojas varėniškis Stasys Kėrys vėl neapvylė – šį savaitgalį Dusetose vykusiose tradicinėse žirgų lenktynėse „Sartai 2013“ jis antrus metus iš eilės su ristūnu Sakalu iškovojo Didįjį žiemos prizą ir nugalėtojo taurę. Kaip jis pats sakė, nors Sartų žirgų lenktynių rekordo nepagerino, tačiau nugalėtojo titulą apgynė. „Prieš startą galvojau, kad būtų gerai laimėti ir šį pagrindinį prizą. Tai pavyko padaryti. Apie rekordo pagerinimą negalvojau, mintyse buvo tik vienas tikslas – atskrieti pirmam“, – pergale džiaugėsi S. Kėrys. Netrukus žirgas buvo papuoštas nugalėtojo juosta, o vadeliotojui žemės ūkio ministras Virgilijus Jukna įteikė pagrindinę lenktynių taurę. Žirgas Sakalas 1609 metrų trasą įveikė per 2 min. 4,87 sek. Praėjusiais metais su tuo pačiu žirgu ši distancija įveikta per kiek daugiau nei 2 min. 3,219 sek. Antras liko Egidijus Gudonis su žirgu Rodney Augustinu (2 min. 5,01 sek.), trečias – Žydrūnas Vasilionka su žirgu Global Light (2 min. 5,781 sek.).


Ne taip skaičiuojame

Gintaras Visockas

Rusijos humoristas Michailas Zadornovas ir vėl leido sau užgauliai pasišaipyti tiek iš Baltijos valstybių, tiek ir iš kitų buvusių Sovietų Sąjungos respublikų. Viena rusiška televizija prieš keletą dienų parodė autorinį vakarą, kuriame jis pašiepė amerikiečius bei britus, neva savus interesus „teisėtai“ ginančius Irake bei Afganistane. Humoristas šiuo klausimu turėjo aiškią nuomonę – tiek amerikiečiai, tiek britai iki šiol nepajėgia atsikratyti imperinių ambicijų. Žinoma, politinė situacija daug naftos turinčiame regione yra sudėtinga. Neigti didžiųjų valstybių egoistinių paskatų įsigyti naftos kuo pigiau nevertėtų. Dėl jos ne taip jau retai pamirštami padorumo, sąžiningumo, teisingumo principai. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos užsienio politika nėra nepriekaištinga bent jau dėl nenoro atsisakyti įtakos labai toli nuo Londono esančiose Folklendo (Malvinų) salose. Tos salos – labai toli nuo britų salyno ir labai arti Argentinos. Akivaizdžiausia, kad minėtos salos turėtų priklausyti ne Jungtinei Karalystei, o Argentinai. Tačiau oficialusis Londonas neseniai pareiškė, esą Folklendo salų priklausomybės klausimas bus svarstomas išskirtinai demokratiniu keliu. Tik pamanykite, ilgainiui ten vietiniai rengs referendumą ir paaiškės, ko trokšta dauguma salyno gyventojų. Niekas nesiginčija: referendumas – puiki demokratijos išraiška, bet šiuo konkrečiu atveju būsimasis referendumas taps akivaizdžia demokratijos parodija, nes dauguma salų gyventojų – britai. Jiems dabartinė padėtis yra priimtiniausia. Vadinasi, argentiniečiai pasmerkti pralaimėti. Ir niekad nelaimės, jei nepasikeis bent jau Folklendo salų gyventojų nacionalinė sudėtis. Referendumai bus beprasmis laiko gaišinimas, kol juose ženklios daugumos nesudarys argentiniečiai. Taip neatsitiks todėl, kad oficialusis Londonas labai rūpinasi, kad į Folklendo salas gyventi masiškai neplūstų argentiniečiai, ir šiuos procesus griežtai kontroliuoja. Pasitaiko keisčiausių referendumų. Tenka pripažinti, jog pasaulis žinąs referendumų, kurie įteisina akivaizdžiausią neteisybę. Paviršius – demokratiškas, gražus, o vidus – išpuvęs. Vis dėlto, kai kuriuose humoristo M. Zadornovo žodžiuose įmanoma įžvelgti sveiko proto. Pareiškęs, esą amerikiečiai su britais nepajėgia atsisakyti imperinių nuostatų, šis humoristas netikėtai pridūrė, esą Rusija niekada nieko neokupavusi. Išgirdusi versiją apie Rusiją, niekada neturėjusią kolonijų ir imperinių ambicijų, žiūrovų perpildyta salė entuziastingai plojo...

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija