2013 m. kovo 1 d.    
Nr. 9
(2033)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


1863 metų sukilimo metai

Pilsudskiai

Gintautas Ereminas

XVI–XVII amžiaus sandūroje gyvenęs prancūzų filosofas Renė Kartezijus Dekartas (1596–1650) yra pasakęs žodžius, giliai įsirėžusius į žmonių atmintį – „cogito, ergo sum“ („mąstau, vadinasi esu“).

Tai skatina nepriklausomą istoriką, tyrinėjantį XIX–XX a. Lietuvos istoriją, objektyviau nagrinėti faktus, susijusius su dviem skirtingais, vienu metu koegzistavusiais pasauliais – lietuvių tautiniu atgimimu ir Lietuvos dvarų kultūros atstovais.

Istoriko uždavinys, remiantis įvairiapuse šaltinių baze, atkurti tokį istorinį vaizdą, koks jis iš tikrųjų buvo, grynu, neapgaubtu ideologijos, pavidalu. Tai turi būti daroma problemą nagrinėjant išsamiai, o ne vienpusiškai, pamirštant, kad mes iš tikrųjų palyginti mažai žinome apie Lietuvos dvarų kultūrą kūrusius žmones, apie Žemaitijos bajorų Pilsudskių giminę, kurios istorijai aprašyti reikėtų ne kuklaus straipsnio, bet storos knygos...

Juozapas Vincentas Petras Pilsudskis (1833–1902)

1863 metų sausį prasidėjusio sukilimo, vienodai sukrėtusio ir paskatinusio greitesnį tautinį-kultūrinį atgimimą dar nepamiršusiose savo valstybingumo tradicijų Lietuvoje ir Lenkijoje, metu Juozapas Vincentas Petras Pilsudskis buvo Kauno pavieto (apskrities) komisaras. Šis energingasis jaunuolis, būdamas Žemaitijoje paskirtas civiliniu komisaru, su Bilevičiais, Butleriais ir kitais bajorais organizavo sukilimą, ruošė maisto, ginklų atsargas. 1

Suprasdamas, kad rizikuoja savo gyvybe, aktyviai dalyvaudamas sukilime, kurio tikslas – išsivaduoti iš carinės Rusijos jungo, J. V. Petras Pilsudskis vedė garsios žemaičių bajorų giminės atstovę – Mariją Bilevičiūtę. 1863 metų balandžio 22 dieną Tenenių Romos katalikų parapijos bažnyčioje kunigas Adomas, remdamasis tų metų kovą vyskupystės vyskupo suteiktu dispensu Nr. 582, po visų paskelbimų nevedusį 25 metų bajorą J. V. P. Pilsudskį iš Pašušvio dvaro su 20 metų mergina Marija Bilevičiūte iš Adamovo dvaro, Tenenių parapijos (...) 1863 m. kovo 26 d. savanoriškai šiems abiems asmenims sutikus, bajorų Petro ir Teodoros iš Butlerių Pilsudskių, teisėtų sutuoktinių, sūnų su bajorų Antano ir Elenos iš Michalovskių Bilevičių, teisėtų sutuoktinių, dukra, sutuokė ir iškilmingai palaimino, dalyvaujant garbingiems liudininkams, būtent Ipolitui Bilevičiui, Juozapui Chodkevičiui ir kitiems ten dalyvavusiems.2

Pagal tuo metu galiojusią teisę J. Pilsudskis po vedybų su M. Bilevičiūte paveldėjo (tiksliau gavo žmonos kraitį) kelis dvarus: Suginčius, Tenenius, Zulavus ir kt. Iki 1864 metų gyveno Teneniuose (Tauragės apskrityje). Už aktyvų dalyvavimą 1863 metų sukilime dalis dvarų buvo konfiskuota, ir Pilsudskiai persikėlė į Zulavus Pabradės valsčiuje. 3

Tokius duomenis pateikia Bostone XX amžiaus septintą dešimtmetį leista Lietuvių enciklopedija. Kiti šaltiniai teigia, kad maršalo tėvai iškart po vedybų 1863 metais apsigyveno Zulavo dvare Švenčionių paviete. 4

Neaišku, ar sutuoktiniai J. ir M. Pilsudskiai persikėlė į Zulovo dvarą dar vykstant sukilimui, ar jau jam pasibaigus, tačiau Juozapas ir Marija Pilsudskiai turėjo 12 vaikų: Elena, Sofija, Bronislavas, Juzefas (būsimasis maršalas), Adamas, Kazimieras ir Marija gimė Zulove, likusieji penki – Janas, Liudvika, Kasparas ir dvyniai – Petras ir Teodora-Teonia – gimė Vilniuje. 5

Lenkų biografiniame žodyne užsiminta, kad neapgalvota, bet labai aktyvi investicinė tėvo veikla tapo dvaro bankroto priežastimi. Po 1874 metais Zulove kilusio gaisro Pilsudskiai persikėlė į Vilnių ir gyveno sunkiomis materialinėmis sąlygomis. 6

Toks įvykių priežasčių aiškinimas tik dar labiau sužadina istorijos tyrinėtojo smalsumą, kodėl apsiribojama lakonišku traktavimu, aiškiai nenurodant įvykių eigos. Šiuo atžvilgiu žinių akiratį labiau praplečia istorinis šaltinis – Užrašai apie įvykius maršalo Juzefo Pilsudskio šeimoje ir dvarus, kurie jiems priklausė. Čia rašoma, kad maršalo J. Pilsudskio tėvas rado Zulovą kiek apleistą ir praskolintą. Per pirmus dvylika šeimininkavimo metų jis, būdamas geras šeimininkas, ūkį atgaivino, netgi tam tikrą dalį skolų sumokėjo iki 1875 metais prasidėjusių nelaimių.

Tais metais maršalo tėvas pastatė naujų pastatų: malūną, klojimą ir kt., net naują gyvenamąjį namą, ir pradėjo perstatinėti mielių gamykloje esančią spirito varyklą. Tuo tikslu po brangaus fabriko pastatų perstatymo buvo atgabenta visa užsakyta aparatūra – naujas garo katilas. 1875 metų liepą, dieną, kada katilą iš Pabradės geležinkelio stoties, esančios už 14 km nuo Zulovo dvaro, reikėjo vežti per gilią, smėlėtą daubą, per kurią tekėjo Meros upė, maršalo tėvas sukvietė į talką visus vyrus, staiga kilo gaisras naujame gyvenamajame dvaro pastate. Buvo sausa ir tvanki diena – vėjas lengvai nukreipė žarijas nuo degančio namo į kitus dvaro pastatus. Dvare nebuvo nė vieno vyro. Kol į dvarą subėgo valstiečiai iš aplinkinių kaimų, o maršalo tėvas su žmonėmis grįžo iš vietos, kur įstrigo katilas, sunku jau buvo ką išgelbėti. Sudegė netgi malūnas ir klojimai, kurie buvo už daugiau nei 250 metrų nuo dvaro. Dvarui tai užtraukė naujas skolas, kurių maršalo tėvas jau negalėjo sumokėti.

Maršalo motinos liga pareikalavo labai didelių išlaidų. Jo motina sirgo strėnų kaulų džiova ir dar prieš ištekėdama 1860 metais buvo operuota Berlyne.

Kodėl Zulovo dvare kilo gaisras, niekada nepavyko sužinoti. Buvo manoma, kad gaisras prasidėjo gyvenamojo dvaro pastato palėpėje, kur buvo likę nemažai drožlių ir kilo nuo nuorūkos, kurią numetė kažkuris iš namiškių, kadangi tą dieną jokie darbai palėpėje nebuvo vykdomi. 7

Perskaičius šias dramatiškas eilutes, savaime iškyla klausimas, kas įvyko tolimesniame bajorų Pilsudskių šeimos gyvenime. Žinome, kad likimas jos tikrai nelepino – gaisro metu maršalo motina buvo nėščia ir po pusmečio (1875 metais) Vilniuje, kur maršalo tėvai persikėlė, nebeturėdami, kur gyventi, ir norėdami suteikti išsilavinimą vyresniesiems vaikams, gimė sūnus Janas. 8

Pirmas butas, kurį maršalo tėvai Vilniuje išsinuomavo, buvo Snarskių name, esančiame Trakų gatvės ir Kėdainių skersgatvio kampe; kitais metais persikėlė į Šventosios Onos gatvę, po to, jau praėjus keleriems metams, apsigyveno Houšteinų name – Bokšto gatvėje Nr. 14. Po to dar kelis kartus maršalo tėvai pakeitė gyvenamąją vietą, kol galiausiai sugrįžo gyventi į namą Nr. 14 Bokšto gatvėje. Ten gyvendamas maršalas J. Pilsudskis baigė gimnaziją ir gavo brandos atestatą; ten keletą paskutiniųjų metų praleido maršalo motina. 9

Greičiausiai gaisras Zulove, dažnas kraustymasis pakirto ir taip jau netvirtą J. Pilsudskio motinos sveikatą ir paskutiniais metais po operacijų, kurias jai teko iškęsti, jau nebegalėjo išvažiuoti į Zulovą, todėl jai Antakalnyje Pospieškių okolicoje buvo išnuomota d“Ammano vila, kurioje 1884 metų rugpjūčio 20 dieną (senuoju stiliumi) mirė. Ji buvo palaidota Sugintų dvare Michalovskių koplyčioje. 1884 metų pavasarį nuo kokliušo ir plaučių uždegimo mirė jauniausi vaikai – pusantrų metų dvyniai Petras ir Teodora.

Jie irgi buvo palaidoti Sugintuose. Vėliau, pagal lietuvių enciklopedijos XXII tome pateikiamus duomenis, 1935 m. birželio 1 d., Vilniaus lenkų komisija per administracinę sieną J. Pilsudskio tėvo ir motinos palaikus išvežė į Vilniaus Rasų kapines. Kartu su maršalo motinos palaikais buvo pervežti ir vaikų palaikai. 10

Bronislavas Petras Pilsudskis (1866–1918)

Apie Bronislavą Pilsudskį spaudoje nėra tiek daug rašyta, kaip apie jo garsųjį brolį – Lenkijos nepriklausomybės didvyrį, maršalą J. Pilsudskį. Tačiau, nagrinėjant išlikusius archyvinius dokumentus, Br. Pilsudskis išryškėja kaip nepaprastai įdomi ir spalvinga asmenybė.

Br. Pilsudskis gimė 1866 metų spalio 21 d. Zulovo dvare ir buvo pakrikštytas Sorokopolės parapinėje bažnyčioje lapkričio 16 d. Apie jo vaikystę duomenų arba neišliko, arba jie yra istorijos tyrinėtojui kol kas neprieinami. Apie Bronislavo gyvenimą Vilniuje žinome tik tiek, kad „1881–1882 mokslo metais Bronislavas Pilsudskis mokėsi Vilniaus I gimnazijos penktoje klasėje“. 11  Tokius duomenis, papildančius Lenkų biografinio žodyno teiginį, kad „Bronislavas Pilsudskis mokėsi I Vilniaus gimnazijoje, iš kurios buvo pašalintas 1885 m. už priklausymą patriotiniam mokinių būreliui „Spojnia“12 , pavyko surasti Lietuvos valstybės istorijos archyve, saugomame Vilniaus I gimnazijos fonde, esantys dokumentai patvirtino spėjimą, kad ir kiti Pilsudskių šeimos atstovai mokėsi ne kurioje nors kitoje mokymo įstaigoje, o būtent Vilniaus I gimnazijoje: „1881–1882 mokslo metais Vilniaus I gimnazijos pirmoje klasėje, pirmame skyriuje mokėsi Kazimieras Pilsudskis, tais pačiais mokslo metais Vilniaus I gimnazijos antros klasės pirmame skyriuje mokėsi Adamas Pilsudskis, o penktoje klasėje, be Bronislavo Pilsudskio, mokėsi Juzefas Pilsudskis“. 13

Paminėtina, kad „1885–1886 m. m. Vilniaus I gimnazijos parengiamosios klasės pirmame skyriuje mokėsi Janas Pilsudskis“. 14

Kalbėdami apie tolimesnius Br. Pilsudskio gyvenimo etapus, galime išdėstyti tik žinomus faktus – „1886 metais išlaikęs egzaminus Bronislavas Pilsudskis įstojo į Peterburgo universiteto teisės fakultetą. 1887 metų sausį Jozefo Lukaševičiaus, vieno iš pagrindinių pasikėsinimo į Rusijos caro Aleksandro III gyvybę organizatorių, prašymu, Bronislovas Pilsudskis, nieko nežinodamas apie sąmokslininkų tikslus, padėjo jiems užmegzti kontaktą su Vilniaus revoliucionieriais. Vasarį Bronislavas Pilsudskis užleido jiems savo butą Peterburge, kuriame buvo parengta spausdinti Tautos valios teroristinės frakcijos programa. 1887 m. vasario 14 d. Bronislavas Pilsudskis buvo suimtas ir teisiamas kartu su sąmokslininkais. Specialiu Senato sesijos nuosprendžiu (1887 m. balandžio 22 d. – gegužės 1 d.) buvo nuteistas myriop pakariant. Teismo paskirtas mirties nuosprendis jam buvo pakeistas 15 metų katorgos. Bausmės atlikimo vieta – Sachalinas, kur jis tų pačių metų rugpjūtį atvyko laivu iš Odesos per Sueco kanalą“. 15

Panagrinėkime priežastis, paskatinusias Br. Pilsudskį atsidurti tarp dalyvavusių sąmoksle prieš Rusijos carą Aleksandrą III. Kaip istorikas, galiu nurodyti du galimus iškeltos problemos sprendimus. Pirma, negalime atmesti prielaidos, kad „maršalo motinos liga ir kelios ją iškankinusios operacijos, kurios pareikalavo nemažų išlaidų“ 16  buvo priežastis, kodėl praėjus „dvejiems su puse metų po maršalo motinos mirties du vyriausi sūnūs – Bronislavas ir Juzefas – dalyvavo sąmoksle prieš Rusijos carą Aleksandrą III“17 . Žinoma, „sąmokslas buvo išaiškintas ir pastangos sušvelninti sunkaus teisminio proceso padarinius bei palengvinti vyresniojo sūnaus Bronislavo dalią ištremiant jį į Sachaliną, o jaunesnįjį – Juzefą – į Sibirą, taip pat pareikalavo nemažai lėšų ir laiko, atitraukė tėvo dėmesį nuo vadovavimo Zulovo dvaro ūkiui. Būtent dėl to dvarą ištiko krizė“. 18

Žinoma, skausmu dėl motinos mirties visko paaiškinti negalima. Antra galima priežastis, paaiškinanti, kodėl Br. Pilsudskis dalyvavo sąmoksle, – nelaiminga meilė...

* * *

Alvida Antonina Bajor savo straipsnyje „Bronislaw Ginet – Pilsudski wciąž okrywany...“ (1999 m. „Nasza Gazeta“ Nr.40) mini, kad prof. Koichi Inoue anglų kalba paskelbė darbą – Br. Pilsudskio laiškų rinkinį tėvui, pavadintą „Mielas Tėve!“ Tačiau ar skaitytojui šie laiškai prieinami lenkų ar lietuvių kalba? Abejoju. Nežinia, ar straipsnyje kalbama apie tuos pačius laiškus, kurie saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje, ar kalbama apie kokius kitus Bronislavo laiškus, kurie yra nežinomi ir galėtų papildyti esamas spragas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje saugomų 1887–1913 metais rašytų laiškų tėvui, seseriai Sofijai ir broliui Juzefui kolekciją.

Pateiksiu tik kai kuriuos, mano nuomone, skaitytojui įdomesnius Br. Pilsudskio laiškus, adresuotus jo tėvui – J. V. P. Pilsudskiui.

1887 m. kovo 30 d.

Mielas Tėve! Kada prieš savaitę buvai atėjęs, aš tam visai nebuvau pasirengęs ir negalėjau nieko pasakyti, kas man buvo ant širdies, o Tave labiausiai domino. Gėda man buvo prie liudininkų, visai svetimų žmonių, pripažinti sunkiai nusikaltus, tuo labiau, kad gerai žinai, kaip man sunku išsakyti tai, ką jaučiu. Tačiau iš kitos pusės, nepasidalinti su kuo nors, kas mane suprastų ir išklausytų, neišsakyti nuoširdžiai aš niekada negalėjau, tuo labiau patekęs į sunkią padėtį, kurioje dabar esu, aš nusprendžiau Tau parašyti, nuoširdžiai suprasdamas savo kaltę ir stoju prieš Tavo teismą, kaip greitai stosiu prieš įstatymų teismą. Save aš pats jau seniai nuteisiau, seniai jau turėjau savo sąžinei paskelbti nuosprendį, kad sunkiai nusikaltau aš prieš ją, prieš Jus visus, kurie buvot man brangūs ir kuriuos mylėti niekada nenustosiu.

Jeigu aš kentėčiau ir būčiau nubaustas už tai, kad, matydamas, kaip bloga gyventi žmonėms, kaip gamtos turtai ir kultūros gėrybės visur neteisingai paskirstytos taip, kaip labai dažnai būna, nepriklausomai nuo asmeninių žmogaus nuopelnų, matydamas, kaip prabanga, visi aukštieji malonumai ir išsilavinimas sudaro mažumos privilegiją, tuo tarpu, kai dauguma pasinėrusi skurde, tamsoje ir nemokšiškume, matydamas visa tai ir nenorėdamas su tuo sutikti, iškėliau sau geresnio gyvenimo idealą, kurį aš norėjau pagrįsti moksliškai; idealą, kuris, mano nuomone, tikriausiai kada nors ateityje bus įgyvendintas, jeigu tik už tai aš sėdėčiau čia, tvirtovėje, tada Tu pasakytum: gaila žmogaus, kuris nepatyręs sunkaus gyvenimo, galėjo laisvai mąstyti ir kurti idealus ateičiai, gaila jo todėl, kad vis dėlto jis buvo garbingas ir galėjo suteikti naudos savo šeimai, visuomenei.

Jeigu net aš imčiau savo idealą skleisti tarp žmonių ir už tai dabar būčiau nubaustas, tai ir tuomet Jūs mane ne visai peiktumėte, o pasakytumėte, kad žmogus, norintis pagerinti darbo žmonių klasės padėtį, turi dirbti, o ne kalbėti arba rašyti apie neįgyvendinamus šiuo metu dalykus. Bet dabar aš negaliu iš Jūsų tikėtis atlaidumo.

Tu puikiai žinai, kad aš kaltas ne tokio pobūdžio nusikaltime. Aš esu įpainiotas į reikalą, prie kurio prisidėjau neturėdamas kokių nors asmeninių motyvų. Aš įsijungiau dėka savo neapgalvoto kvailumo ir silpno charakterio.

Taip! Tačiau neapgalvotumas turi turėti savo ribas. Galima atleisti vaikui, bet ne dvidešimties metų žmogui. Galima bet kam atleisti, jeigu kas lengvabūdiškai pasielgė palyginti mažam reikale, bet ne tada, kai tai liečia žmonių gyvybę. Aš nemokėjau išskirti, kur pasibaigia teorija ir prasideda praktika. Nepripažindamas teoriškai panašaus pobūdžio reikalų, aš vis dėlto pridėjau prie jų savo ranką. Nors aš nuolat kalbėjau, kad kol nesukursiu galutinai savo įsitikinimų, kol netapsiu visiškai pilnaverčiu žmogumi, niekur nepriklausysiu, kad paskui nesigailėčiau įvykdyto – kartą pasitraukiau ir nuo šitos taisyklės.

Bet šis pasitraukimas lengvai gali būti atleistas Ziukui, kuris turi tokį audringą, lengvabūdišką ir entuziastišką charakterį. Tai nedovanotina man, kurį Jūs labai gerbėt už saikingumą, apgalvojimą, kuris visada suvokdavo tai, ką daro, kuris ypatingai su dienoraščio pagalba taip daug dirbo su savo charakteriu. Šiuo atveju mano savižina ne visai mane paliko.

Aš po pirmųjų neapgalvotų žingsnių atsipeikėjau ir nusprendžiau nepadėti žmonėms, kurie elgiasi priešingai mano įsitikinimams, bet neištesėjau savo sprendimo, ir čia, man rodos, yra didžiausia mano klaida. Jūs visi manėte, kad aš labai geras, paslaugus. Bet man atrodo, kad šis gerumas atsirado pas mane iš švelnaus ir silpno charakterio. O tai sudaro labai prastą žmogaus savybę.

Taip mokytojas, nemokantis atskirti gerumo ir silpnumo, tiktai sugadina savo auklėtinius. Taip silpno charakterio žmogus dažnai ne iš piktos valios gali įvykdyti niekšybę. Tu pats man pateikei tokio žmogaus pavyzdį, papasakodamas man susitikimo metu apie negarbingą mūsų giminaičio, iki šiol laikyto garbingiausiu ir geriausiu žmogumi, poelgį. Kaip jis pasidavė įtakai savo niekšingos žmonos, taip aš neišlaikiau prieš tą kvailą smalsumą (...), į kurį linkę tiek daug jaunų. (...)

Uždraudimas ir vilioja visus nepatyrusius, besidominčius jaunuolius. Tai atleistina daugeliui, bet aš sau atleisti negaliu todėl, kad aš dažnai priekaištavau draugams už panašius poelgius, kol pagaliau ir pats laikinai nesusirgau ta kvaila liga. Susidomėjau, atsipeikėjau, bet jau buvo per vėlu, ir aš turiu iškęsti bausmę. Štai mano kaltė, kuri glaudžiai, man atrodo, susijusi su kita kalte. Tai beveik visas mano elgesys pastaruoju pusmečiu.

Aš pasirinkau teisės fakultetą. Bet kodėl gi aš tai padariau, kada žinojau, kad norėdamas likti savo krašte, aš galėsiu būti tiktai advokatu.

Advokato darbui, kaip Jūs visi man sakėt, aš visiškai neturiu tos greitos nuovokos ir drąsos, tų savybių, kurių reikalauja advokato praktika. Priešingai, mano nedrąsa priverčia mane painiotis nesant jokiai priežasčiai. Daug ko aš neturiu, kaip Tu pats man tai sakei, ką turėtų turėti gabus žmogus, kad taptų padoriu gynėju.

Neįstojau aš į medicinos arba gamtos mokslų fakultetus, atsikalbinėdamas tuo, kad manęs netraukia gamtos mokslai, o medicinai aš jaučiu netgi pasibjaurėjimą. Neįstojau, kaip Tu man patarei, į Agronomijos akademiją, atsikalbinėdamas tuo pačiu. Bet iš esmės, atvirai prisipažįstu, kaip aš dabar prisimenu, aš nestojau ten, kur reikėjo daug dirbti; taip aš pamiršau, kad turiu pareigų, kad Tu jau senas ir reikalauji mano pagalbos, kad aš, kaip vyriausias, turėsiu rūpintis visa jaunesne šeimyna. Jeigu aš nepasilikau namie, kad padėčiau Tau išsisukti nuo sunkių aplinkybių, tai aš, turėdamas tai galvoje, turėjau labai daug mokytis. Aš gi nieko nepadariau per pusmetį arba labai mažai.

Aš netgi atsisakiau savęs lavinimo, apie kurį nuolat svajojau. Iš to darbštaus berniuko, kurį Jūs pažinojot, aš tapau tingiu, dykinėjančiu žmogumi. Žinoma, viena blogybė gimdo kitą. Ir štai pusė metų jau praėję, ir aš nusikaltau antrą kartą. Ar pavyks man ištaisyti savo klaidas, ir jeigu taip, tai kada, nežinau. Bet šis patyrimas, kuriuo galbūt ir nepasinaudosiu, tegu pasitarnauja kaip gera pamoka man ir mano draugams, daugeliui jaunųjų. Tu pasakyk jiems, kad ne už tiesą ir laisvę aš esu įkalintas, kaip daugelis gali įsivaizduoti, bet už netiesą, kad nubaustas aš būsiu ne už tai, kad ėjau garbingai tegu ir klaidingu keliu, bet kad pasielgiau negarbingai. Tu jiems pasakyk, tegu jie mokosi, vystosi, nepamiršdami savo pareigų šeimai ir visai visuomenei, tegu supranta kiekvieną žingsnį; kada gi taps žmonėmis su padėtimi, tegu elgiasi, kaip jiems liepia sąžinė.

Jauni žmonės tegu išeina iš teorijos srities. Priešingu atveju, jiems tektų pasigailėti ir atsidurti toje apgailėtinoje padėtyje, kaip tai buvo gimnazijoje, neįtraukiant kitų (...) išduoti ir įpainioti žmones (...).

Žinau, kad įskaudinau visus Jus, kurie mane mylėjot. Pamirškite mane. Pagalvokit, kad aš buvau Jūsų nevertas ir galbūt bus lengviau.

Jūsų Bronislavas 19

1887 m. birželio 6 d.

Mielas Tėve! Štai jau artinamės prie Odesos. Greičiausiai po dviejų dienų mes apleisime Rusijos kraštą. Po išvažiavimo iš Peterburgo pačios mieliausios minutės man buvo kelionė iš Peterburgo į Maskvą.

Pirmą kartą po trijų mėnesių kalėjimo vienutėje aš galėjau visiškai laisvai bendrauti su žmonėmis, kurie man nėra artimi ir dar visiškai nepažįstami, bet su kuriais likimas mane sujungė. Visą dieną ir naktį mes nemiegojome, o kalbėjome, pasakojome, teiravomės, kalbėdami kartu vienas kitą raminome. Tas bendrumas, mintis, kad žmogus taip arti turi atjaučiančių ir vargstančių, taip pat jei ne daugiau mažindavo mano vargą ir leido laikinai užmiršti, kad tai pradžia nutolimo nuo viso labai brangaus, pradžia sunkaus kelio. Maskvoje mes jau sutikome, kaip mums ir kalbėjo, kregždutes. Bet štai žmogaus sandara stebuklinga, prie visko jis gali prisitaikyti.

Gaila, kad retai tokie prisitaikymai prie vidinių sąlygų tenka daugiau ar mažiau žmogaus sveikatos būklei. Prie grandinių, tų naujų mūsų kūno narių, mes spėjome priprasti, nors pradžioje mums tino kojos ir dabar dar ne visiškai išgijome. Išmokau aš spartietiškai miegoti ant plikų lentų su kepure po galva, valgyti kopūstienę su neriebiu sviestu ir suplėkusią košę.

Nežiūrint į tai, kad aplinkybės Maskvoje nustojo mus stebinti ir būti nemalonios, mes su džiaugsmu išgirdome įsakymą ruoštis kelionėn. Numatytas laikymasis incognito mums nepasisekė, bet padariniai, kurie mums buvo išsakyti, neišsipildė. Priešingai, to pripažinimas ir esamas skirstymas į klases toks stiprus, kad ir katorgininkai to neneigia. Sunku tiktai suprasti, kodėl jie mus vadina ponais, ar pripažindami inteligentiškumo didybę, ar manydami mus esant žmonėmis, turinčiais lėšų, nepripratusiais prie darbo ir maisto, kurie mūsų laukia, ir prie jų retkarčiais vedančių į siaubą pokalbių. Tarp katorgininkų, kurie važiuoja viename su mumis vagone, yra daug tokių, kurie, matyt, pakliuvo nelaimingomis aplinkybėmis į savo dabartinį vargą (...), kas tam tikromis pastangomis labai lengva.

Man teko keisti savo nuomonę, kad mano draugai bus žmonės arba stipriai, jeigu ne galutinai pagedę arba silpnapročiai, artėjantys prie idiotizmo. Tos paskutinės linijos pilnai nesimatė. Pats stipriausias mano troškimas dabar buvo, kaip greičiau atvykti į savo tremties vietą, imtis kokio nors darbo ir nustoti rūpintis apie tai, kaip geriau atsigulti ar atsisėsti ar ką nors nupirkti pavalgyti stotelėse.

Kartais man sunkios minutės, kada mintyse praslenka visa praeitis ir gaili ateitis, tuomet sugelia širdį ilgesys, nusiminimas ir net apatija apima visą mano būtį ir jaučiasi kažkoks niekingumas ir bejėgiškumas, praeities nenaudingumas ir neišpasakytas gailestis, atsigręžus į nieką pavirtusius mano geriausius ketinimus.

Tokias mintis aš stengiuosi nuvyti ir randu nusiraminimą ir netgi ilgesį užmirštu meilėje žmonėms, bet ne anksčiau įsivaizduojamiems, o dabartiniams su visomis jų ydomis ir trūkumais. Šiaip aš ramus ir dirbu su savo charakteriu, pradėdamas nuo smulkmenų, kad tapčiau tvirtu ir vyrišku. Iki šiol aš visiškai sveikas ir lengviau išgyvenu viską negu mano dabartiniai draugai, nors ir atrodžiau žymiai silpnesnis už juos. Rašau vagone, todėl atsiprašau už neaiškumus. Paprašykite nuo manęs Ziuką, kad neužmirštų saugoti sveikatą ir vystyti charakterį.

Visiems vaikams priminkite mano prašymus, kuriuos aš išreiškiau paskutiniajame laiške. Norėtųsi man labai žinoti, ką veikia dabar visi mano artimieji, kai rašysite, tai parašykite apie viską ir apie visus. Dabar būkite sveiki, nuo manęs pabučiuokite visus.

Jus mylintis Bronislavas 20


1 Lietuvių enciklopedija T. XXII Boston, 1960 p. 537.

2 Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių Bibliotekos rankraščių skyrius F. 161 B. 2 L. 11.

3 Lietuvių Enciklopedija Boston T. XXII Boston, 1960 p.537.

4 LMAVB RS F. 161 B. 5 L. 1.

5 Ten pat L. 1.

6 Polski Slownik Biograficzny. 1981 T. XXVI p. 311.

7 LMAVB RS F. 161 B. 5 L. 1.

8 Ten pat L. 1 v., -2.

9 Ten pat L. 2.

10 Ten pat L. 2.

11 Lietuvos Valstybės Istorijos Archyvas (toliau LVIA) F.574 Ap. 1 B. 1159 L. 12.

12 Polski Slownik biograficzny...

13 LVIA F. 574 Ap. 1 B. 1159 L. 4,6,12.

14 LVIA F. 574 Ap. 1 B. 1429 L. 1.

15 Polski Slownik Biograficzny... p.305-306.

16 LMAVB RS F. 161 B. 5 L. 2.

17 Ten pat L. 2.

18 Ten pat L. 2.

19 LMAVB RS F. 161 B. 49 L .3,3v., 4,4v., 5,5v., 6,6v.

20 LMAVB RS F. 161 B. 49 L. 12, 12 v., 13,13v.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija