|
Kas yra mano artimas?
Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) Kaune viešėjo misionierius iš Ruandos kun. Hermanas Jonas Šulcas SDB ir jo globojamo jaunimo iš Afrikos žemyno atstovai.
Pasak svečius pristačiusios LSMU Medicinos akademijos (MA) Visuomenės sveikatos fakulteto (VSF) Sveikatos psichologijos katedros vedėjos prof. Nidos Žemaitienės, tai planuojamo renginių ciklo Dvasinės atodangos pradžia. Profesorė prisipažino esanti maloniai nustebinta, kai į susitikimą-diskusiją Kurie yra svetimi? Kas mano artimas? pamatė susirinkus netikėtai gausią auditoriją ir perdavė mikrofoną Lietuvos globos namų, amatų mokyklos bei gimnazijos Ruandoje ir Jaunimo sodybos Kretingos rajone steigėjui kunigui saleziečiui, misionieriui H. J. Šulcui.
1939 metais Klaipėdoje gimęs vokiečio liuterono ir katalikės žemaitės sūnus baigė pedagogiką bei filosofiją saleziečių mokymo įstaigose, Romoje įgijo teologijos licenciatą ir buvo įšventintas kunigu. Saleziečiams perėmus lietuvių parapiją Brazilijoje, San Paule dirbo su jaunimu. Nuo 1978 metų misionierius Ruandoje, kaimelyje už 60 km nuo sostinės Kigalio. Svečias pasakojo, kad pramokęs ypač sunkios vietos kalbos ir pradėjęs misionieriaus veiklą, dažnai tapdavo ne tik kunigu, bet ir mediku, nes medicinos tame krašte kaip ir nebuvo. Taip tapo populiarus. Įsteigė Jaunimo sodybą ir mokyklą, į kurią vaikai iš tolimesnių kaimų vaikščiojo pėsti 20 km. Mokė vaikus gyvenimo įgūdžių, amatų, savo reikmėms auginti gyvulius, daržoves. Berniukai mokėsi šaltkalvio, automobilių remontininko amatų, mergaitės siūti, keramikos darbų. Kunigas į Afriką buvo pasikvietęs ir savo mamą, kad ši mokytų vaikus gyvenimiškų įgūdžių šeimyniškoje dvasioje. Ji mokė daržininkystės, auginti vištas, antis ir buvo mama visiems. Sodyboje gyveno apie 120 vaikų. Gabesni siekė aukštesnių mokslų.
1994 metais prasidėjo Ruandos genocidas. Per 100 dienų beveik tris kartus plotu už Lietuvą mažesnėje Ruandoje buvo išžudyta milijonas gyventojų. Žuvo ir daug Jaunimo sodybos vaikų. Negailestingos lemties neišvengė net ir tie, kuriuos kun. H. J. Šulcas Nepriklausomybės pradžioje jau buvo atsivežęs į Lietuvą. Iš 120 vaikų gyvi liko tik 12, bet ir juos kunigas rado ne visus iš karto. Iš pradžių tik penkis, iš kurių du vėliau mirė. Kunigas kraupaus likimo išvengė, nes nespėjo grįžti iš sostinės. Buvo persekiojamas, jį išgelbėjo Jungtinių Tautų kariškiai. Laikinai privalėjęs palikti Ruandą, kurį laiką gyveno Vokietijoje. Grįžęs rinko išbadėjusius vaikus, kurie matė savo tėvų žūtį, pabėgę nuo žiaurumų bijojo žmonių, kai kurie, pagyvenę su žvėrimis, nebemokėjo kalbėti, lojo. Po truputį kunigas atstatė Jaunimo sodybą našlaičiams, įsteigė amatų mokyklą, gimnaziją.
Sutapimas ar organizatorių įžvalgiai parinkta data, mat susitikimas su Universiteto bendruomene vyko antrąjį Gavėnios penktadienį, vasario 22 dieną, kai pasaulis mini Nusikaltimų aukų rėmimo dieną. Aš kentėjau todėl, kad vieni žmonės kitiems žmonėms nėra žmonės, sakė misionierius. Laisvai kalbantis devyniomis kalbomis (vokiečių, lietuvių, italų, anglų, portugalų, prancūzų, lotynų, graikų ir pagrindine afrikiečių bantu grupės kinyarvanda kalba), kunigas gyvenimo vingiuose nepamiršo ir savo mamos gimtosios žemaičių šnektos. Kalbėdamas vis įterpia žodžių, kurie šiandien skamba grubokai, gal kam nors net juokingai ar iš viso nesuderinamai su norima pateikti informacija... Po kai kurių frazių pasijunti lyg nugirdęs senąją klaipėdiškių senelių ir tėvų kasdienę kalbą...
Kun. H. J. Šulcas padėkojo susitikimo dalyviams už tai, kad nuoširdų auditorijos susidomėjimą ne tik matė, bet ir pajuto. Jūs klausėtės širdimi, sakė 2008 metų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi apdovanotas kunigas misionierius H. J. Šulcas.
Matyt, susitikimas su būsimais medikais ir visa Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bendruomene kunigui iš tiesų paliko įspūdį, nes apie tai, kaip juos priėmė ir klausėsi būsimi medikai, kunigas papasakojo ir viešėdamas Marijos radijo laidoje.
Džiuljeta Kulvietienė
Kauno kunigų seminarijoje grupė ruandiečių
Vasario 21 dieną Kauno kunigų seminarijoje svečiavosi lietuvių kilmės misionierius, dirbantis Afrikoje, Ruandoje, kun. Hermanas Šulcas SDB su grupe savo globojamų jaunuolių.
Drauge su seminarijos vadovybe svečias aukojo vakaro šv. Mišias Švč. Trejybės bažnyčioje. Eucharistijos šventimui vadovavęs seminarijos rektorius mons. Aurelijus Žukauskas šv. Mišių pradžioje kvietė melstis už kunigą Hermaną, prašyti Dievo palaimos jo kilniai misijai ir naujų, brandžių pašaukimų. Kartu rektorius pasidžiaugė bendryste tarp Kauno kunigų seminarijos ir kunigo Hermano.
Šv. Mišiose meldėsi ne tik seminaristai, bet ir gausi tikinčiųjų bendruomenė, susirinkusi į Švč. Trejybės bažnyčią ar jungdamasi į bendrą maldą Marijos radijo bangomis.
Homiliją sakęs kun. H. Šulcas akcentavo, kad nereikia iš Dievo reikalauti. Svečias kalbėjo, kad jam šios dienos Evangelijos skaitinio pabaiga žmogiškai nėra lengva: po Ruandoje vykusio pilietinio karo jis kelis kartus Dievą prašęs mirties, tačiau Jo valia buvo kitokia: reikėjo sugebėti ištiesti ranką kenčiantiems ir nevilties prispaustiesiems, ir pačiam ne sykį persirgti maliarija. Kartu svečias įtaigiai pasakojo apie savo pašaukimo misijai į Ruandą pradžią.
Šv. Mišių metu džiaugsmingai savo kalba Viešpatį šlovino ruandiečiai, jau ne pirmą kartą kartu su kunigu Hermanu besisvečiuojantys Lietuvoje ir netgi čia ketinantys studijuoti!
Pasibaigus Eucharistijai vyko agapė.
© 2013 XXI amžius
|