|
Šantažas ar reketas?
Dr. Rūta Gajauskaitė,
kriminologė
Garbingos Vasario 16-osios minėjimo proga Lietuvos lenkų politikieriai ir vėl išraitė eilinį polonezo viražą prieš gerbiamus svečius iš Lenkijos, visai nepaisydami lietuvių tautos jausmų, siekių ir begalinės kantrybės, kurios užteko kelis šimtmečius. Mes užjautėme, netekus Katynėje Tautos žiedo, o lėktuvo katastrofoje ir aukščiausios valdžios, teikėme pagalbą nuo fašistinio okupanto bėgusiems lenkams, supratome jaunos lenkų kartos šviesesnės ateities siekius.
Lenkų politikieriai, nepaisydami net Popiežiaus mielaširdingo paprotinimo, kartoja senas klaidas ir niekaip nenori realiai pažvelgti į esamą geopolitinę padėtį Europoje bei toliau tęsia savo ambicingas fikcijas, išdrįsdami netgi siūlyti integruotis Lietuvai į Lenkiją?!
Lietuva ir Lenkija pragyveno labai panašias sovietinės okupacijos kančias ir šiandien turi daug valstybingumo atstatymo ir ugdymo rūpesčių, tačiau lenkų politikieriai tęsia savo ikisovietines klaidas ir reiškia nepagrįstas pretenzijas, remdamiesi Lietuvos ir Lenkijos unijų vizijomis.
Per visą LDK istoriją unijos su Lenkija pastoviai grėsė Lietuvos valstybei, valstybingumui, kėsinosi pavergti lietuvių tautą iš pradžių teisiškai įtvirtinus pavergimą unijos sutartyje, vėliau kolonizuojant žemes ir nutautinant gyventojus. Tai realiai mes šiandien matome Želigovskio akcijos užimtose Rytų Lietuvos žemėse.
Vertėtų prisiminti bent kelis šimtmečius besitęsiančių tokių kaimyninės šalies pastangų, kad iš istorijos pamokų suprastume dabartinių lenkų politikierių didybės abstrakcijas, požiūrį į lietuvių žemes ir į litvomanus, kaip tokius.
Verčiame istorijos lapus.
1385 metų Krėvos unija sukurta, kai Lietuvai grasė rusai, vokiečiai, lenkai. Iš kelių blogybių buvo pasirinkta lyg ir mažiausia unija su Lenkija, kai Lietuvos kunigaikščiui Jogailai buvo pasiūlyta karaliauti Lenkijoje, bet su jo pažadu už karūną atkariauti Lenkijai prarastas žemes ir įjungti Lietuvą į Lenkiją kaip provinciją.
Lupikiška kaina už karūną, ar ne? Prisiminkime, kad tada Lietuva buvo penkis kartus didesnė už Lenkiją. Tokia kaina niekada nebuvo sumokėta, tačiau lenkų politikierių ambicijos dėl šios skolos tęsiasi jau 700 metų. Antra vertus, tiek tada, tiek šiandien tokia unija neatitinka sąjungos standartų ir buvo akivaizdžių akivaizdžiausias grobimas, pridengtas unijos vardu, o grobimus ir toliau siekė įgyvendinti kiti penki unijų variantai.
1392 metų Astravos unijoje nebeliko nė žodžio apie Lietuvos įjungimą į Lenkiją (ačiū Jogailai), buvo viskas padaryta siekiant pataisyti Krėvos unijos trūkumus. Be to, Jogaila paskyrė Vytautą Lietuvos valdytoju (!). Nuo šio momento prasidėjo Vytauto kova su lenkais dėl nepriklausomybės bei LDK kūrimas ir klestėjimas. Dar kartą ačiū Jogailai.
1401 metų Vilniaus unija sudaryta Lietuvai pralaimėjus karą Rytuose. Ir čia lenkai suskubo nusilpusią valstybę prispausti ir unijoje Lietuvos nepriklausomybę vėl stipriai pasukti Lenkijos naudai.
1413 metų Horodlės uniją sąlygojo Žalgirio mūšio pergalė grynai Vytauto dėka, todėl jos tekste Vytautui pavyko atkovoti Lietuvai daugiau savarankiškumo, nors unijos tekstai ir toliau ribojo lietuvių teises.
1429 metais Lucke susirinko visa Europos valdančioji diduomenė, nes buvo numatytas Vytauto karūnavimas, tačiau lenkai Vakarų Europoje pagamintą vežamą karūną pagrobė ir sutrukdė Vytauto vainikavimą karaliumi.
1501 metų Melniko (Melno) unijos lenkų Seimas nepatvirtino, nes joje nebuvo įrašyta lenkams pakankamai teisių, o lietuviams pareigų užkrauta daug. Taigi, lenkai laukė kitos Lietuvos pralaimėjimo progos, kad galėtų nusilpusiai valstybei diktuoti unijos sąlygas.
1569 metų Liublino unija kaip tik atitiko lenkų lūkesčius: po sunkaus karo su Maskva, vis dar gresiant Ivano Rūsčiojo veržimuisi į Baltijos kraštus, Lietuvai paprašius karinės lenkų pagalbos, šie pateikė sąlygas naują unijos tekstą ir norą atplėšti nuo LDK Kijevą, Voluinę ir Podolę bei pasisavinti šias žemes.
Valstybės suverenumas gimsta valdovų sąmonėje. Ją užvaldžius, sumenkinamas ne tik pats valdovas, netekęs savigarbos ir išdidumo, bet ir įdiegiamas paklusnumo, pavaldumo sindromas. O tai jau valstybės žlugimo pradžia.
Taigi ir Liublino unijos atveju, sulenkėjęs karalius Zigmantas Augustas, pamynęs savo, kaip lietuvio, prigimtį, išduoda Lietuvą ir be lietuvių sutikimo apkarpo Lietuvos žemes.
Šios dienos politinės terminijos žodžiais kalbant, tai buvo be tautos atsiklausimo (referendumo) asmeniškai nuspręsta sužlugdyti Lietuvą (kaip dabar atmetamas tautos priimtas referendumas dėl AE).
Kadangi Lietuva ir po Liublino unijos dar išlaikė savo Vyriausybę, kariuomenę ir iždą, nors geopolitiniuose žemėlapiuose jos jau nebeliko, ji buvo be pėdsako suintegruota į Lenkiją. Tokią faktinę padėtį įtvirtindami lenkai 1791 metais priėmė Konstituciją, pagal kurią Lietuvos valstybė panaikinta ir praktiškai palikta tik Lenkijos provincija.
Štai šitokios padėties, kaip istoriškai susiklosčiusios, Lenkijos politikieriai pastoviai siekia jau 200 metų. Nors per tą laiką abi tautos atkentėjo svetimųjų priespaudos skausmą ir išsilaisvinimo džiaugsmą, bet lenkai savo Liublino unijos ambicijos taip ir neatsisakė.
Ypač charakteringai tai demonstruoja 1920 metų įvykiai, kai po ilgų kovų ir nesusipratimų Suvalkuose buvo pasirašyta pirmoji ir vienintelė be grobikiškų užmojų sutartis dėl Lietuvos ir Lenkijos sienų. Jos pasirašymo metu dalyvavo anglų ir prancūzų atstovai. Tai žadėjo garbingą nesantaikos baigtį ir kūrybingo bendradarbiavimo pradžią.
Deja, tą pačią sutarties pasirašymo dieną generolas Želigovskis jėga užėmė Vilnių ir Rytų Lietuvą. Tai pasmerkė ir rusai, ir vokiečiai, ir Anglija ir Prancūzija bei Tautų Sąjunga.
Lenkija pradėjo XX amžiaus sutarčių laužymo praktiką ir sulaužė sutartį pirmoji jos pasirašymo dieną! Po šios klastos viena iš didžiausių tarp daugybės kitų sulaužytų sutarčių buvo ir MolotovoRibentropo paktas.
Šios slaptos sutarties sulaužymo pasekmes pasaulis skaičiuoja dešimčių milijonų gyvybių auka, sugriautais gyvenimais, valstybėmis ir žmonių likimais. Atkentėjo ir Lietuva su Lenkija sovietmečio košmarą.
1990 metais išviešinti slapti Molotovo Ribentropo paktų sandėriai bei jų pasekmės įgalino Lietuvą teisėtai atstatyti Valstybės nepriklausomybę nuo SSSR. Tai pripažino ne tik pasaulio valstybės, bet ir pati Rusija.
Buvo privalu išviešinti bei politiškai įvertinti ir Želigovskio akcijos pasekmes Rytų Lietuvos regionui bei Armijos Krajovos vykdytą lietuvių genocidą, bendradarbiaujant su SS. Tai nebuvo padaryta, siekiant išlaikyti draugiškus santykius su Lenkija. Deja, jokio draugiškumo lenkų politikieriai nesiekė, jie toliau vykdė savo nuo Liublino unijos laikų besitęsiantį grobikišką siekį be jokio istorinių pamokų įvertinimo. Ir vėl Lietuvos valdovai, V. Adamkumi pradedant ir L. Linkevičiumi tęsiant, kaip tie senovėje sulenkėję Lietuvos valdovai su paklusnumo ir pavaldumo sindromu, netekę savigarbos ir išdidumo, toliau kenkia Lietuvai ir tautai. Užuot pariteto pagrindais Lietuvos ir Lenkijos valdžios visapusiškai įvertinusios istorines klaidas ir jų pasekmes abiem tautoms nebekartotų senų nuopuolių ir bendradarbiaudamos kurtų šviesesnį rytojų, lenkų politikieriai ir lietuvių susimenkinę valdovai toliau tęsia praeities klastos siekius ir iš jų kylančias nelaimes.
Toks istorinių faktų ir pasekmių nutylėjimas užuot išviešinus ir įvertinus, lėmė atvirą priešiškumą Lietuvos valstybingumo atkūrimui, pasireiškusį:
lenkų frakcijos Atkuriamajame Seime priešingu balsavimu visiems valstybingumą atkuriantiems įstatymams;
oficialiais pareiškimais ir politiniais siekiais išlikti SSSR sudėtyje;
lenkų autonomijos Rytų Lietuvoje kūrimu;
Armijos Krajovos demonstracijomis-paradais keturiuose Rytų Lietuvos rajonuose, dalyvaujant oficialiems Lenkijos pareigūnams;
lenkų kortos įvedimu Lietuvoje;
Lietuvos lenkų politikų pastoviais nepagrįstais skundais ES Parlamentui dėl menamų mažumų teisių pažeidimų, tyčiniais šmeižimais, faktiškai siekiant privilegijų;
Voldemaro Tamoševskio 60000 parašų iš lenkiškai kalbančių piliečių rinkimas bei viešai per TV raginimas Lietuvai integruotis į Lenkiją.
ES Pagrindinių teisių agentūra (FRA) savo tyrimais nustatė, kad Lietuvos tautinės mažumos skriaudžiamos mažiausiai. Antai, tik 23 proc. iš jų skundžiasi, kai Prancūzijoje ir Italijoje net 94 proc. tautinių mažumų yra nepatenkintos savo padėtimi.
Matyt, siekdamas paneigti tokį gerą padėties Lietuvoje įvertinimą europarlamentaras V. Tomaševskis surinko 60000 Rytų Lietuvoje gyvenančių lenkų parašų, turinčių įrodyti sunkią mažumų padėtį mūsų šalyje.
Istorinė patirtis rodo visai kitokią padėtį tiek praeities, tiek dabarties gyvenime. Lenkų padarytos istorinės skriaudos lietuvių tautai bajorų išplėtotos teisės iki anarchijos lygio, miestiečių nuskurdinimas, demoralizacija, išplėstinis bravorų ir smuklių tinklas bei lietuvių nutautinimas ir priverstinis lenkinimas. Labai panaši padėtis Rytų Lietuvoje ir dabar, tik dar išplėtota dezinformacija apie skriaudžiamus lenkus visoje ES! Antilietuviška propaganda sustiprėja politinių susitikimų su Lenkijos valdžios atstovais metu, kaip ir šiuokart Vasario 16-osios šventės dieną, Lenkijos Prezidento vizito metu, V. Tomaševskis iš didelio uolumo netgi prasitarė apie koalicijos susitarimus ne tik politinius, bet ir finansinius!
Štai ir išlindo visi ragai ir nagai, taip ilgai slėpti po šventa antikorupcine aureole! Taigi V. Tomaševskis ne tik šantažuoja, bet dar ir reketuoja Lietuvos valdžią?! Vertėtų parevizuoti Lenkų rinkimų akcijos disponuojamų lėšų šaltinius ir nutekėjimo upelius.
Destrukcinė ir antivalstybinė Rytų Lietuvos lenkų pareigūnų veikla buvo svarstyta Seime, bet taikytos priemonės (dėl autonomijos, dėl teismų sprendimų nevykdymo ir pan.) jų ardomojo darbo Lietuvos valstybėje nesustabdė, todėl būtina pradėti ikiteisminį tyrimą dėl visų minėtų faktų. Tuo reikėtų užbaigti lenkų grobikiškas ambicijas, kaip Niurnberge buvo užbaigtos nacistinės.
Šiais savo veiksmais parašų rinkimu bei atviru raginimu per televiziją integruotis Lietuvai į Lenkiją V. Tomaševskio ir kitų lenkų politikų veikla atitinka LR Baudžiamajame kodekse numatytus nusikaltimus, todėl jie turėtų būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn už antivalstybinę veiklą:
kaip sulaužę rinkėjams ir Valstybei duotą priesaiką;
kaip piktnaudžiavę oficialiais įgaliojimais Rytų Lietuvos savivaldybėse;
kaip nepagrįstai šmeižę Lietuvą ES institucijose.
Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai, dabartinio Seimo nariai ir politikai bei visuomeninių organizacijų ir partijų vadovai kreipėsi į LR prezidentę D. Grybauskaitę, Seimo pirmininką V. Gedvilą bei premjerą A. Butkevičių, prašydami apsvarstyti šiuos faktus LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete bei pradėti Valstybei prisiekusio pareigūno imuniteto panaikinimo procedūrą.
Kažin, kiek dabartinėje Lietuvos valdžioje dar liko su neužvaldyta okupantų (rusų, lenkų, vokiečių) sąmone pareigūnų, kurie pajėgtų teisiškai, politiškai, istoriškai ir moraliai įvertinti čia paminėtus faktus bei jų pasekmes mūsų valstybei, jos valstybingumui ir lietuvių tautai?
Jau kelintą kartą turinti savigarbos ir išdidumo Lietuvos inteligentija pareiškimais, rezoliucijomis ir peticijomis ragina šalies valdančiuosius nesižeminti, atsikratyti okupacinio paklusnumo ir pavaldumo sindromo bei pagarbiai kaimynams, tačiau oriai tvarkyti lietuvių tautos ir valstybės reikalus.
© 2013 XXI amžius
|