|
Gerbiamam ponui ministrui L. Linkevičiui apginti
Juozas SINKEVIČIUS
Lietuvos užsienio reikalų ministrui L. Linkevičiui Varšuvoje atsiprašius už netinkamus buvusio Seimo darbus, Lietuvoje kilo nepasitenkinimo šurmulys. Ministras pasielgė teisingai ir išmintingai. Pagalvokite tik, jo kolega ponas R. Sikorskis, teisėtai pasipiktinęs dėl vietos lenkams daromos skriaudos, ketverius metus negalėjo atvykti į Lietuvą. Kiek mažiau principingas jo kolega D. Tuskas buvo atvykęs ir Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje skriaudžiamiems buvo ištiesęs pagalbos ranką. Ponas R. Sikorskis ne toks. Jis geriau laukė, kentėjo asmeniškai, kad negali suklupti Ostrabramoje, ir sulaukė. L. Linkevičius vienu atsiprašymo žodžiu nuplovė visą susikaupusią nuoskaudą.
Tik, atrodo, kad ministras L. Linkevičius padarė ne viską, ką galėjo. Atsiprašyti už vieną buvusią vyriausybę yra maža. Lietuva pripažįsta, kad nuo 1990 metų visos vyriausybės ir dabartinė yra 19181940 metais gyvavusios valstybės teisių ir pareigų perėmėjos. Jei Rusijos vadovai nenori atsiprašinėti ir atsilyginti už kažkokios Pribaltikos okupaciją, nėra sektinas pavyzdys. Ponas ministras L. Linkevičius, kaip tikras valstybininkas, galėjo atsiprašyti ir už 1938 metų Lietuvos vyriausybę. Tų laikų Lietuvos vyriausybė ne iš karto priėmė Lenkijos ultimatumą ir taip piktino žmones Varšuvoje, kad jie, netekę kantrybės, turėjo skelbti marš na Kovno. Čia ponas L. Linkevičius neleistinai užsimiršo, reikėjo atsiprašyti, tuo labiau, kad tam yra proga. Šiemet sukanka 75 metai nuo tų dienų. Atsiprašius už tai, gal ir pono R. Sikorskio šypsena bendroje nuotraukoje būtų platesnė.
Dabar pono L. Linkevičiaus laukia vidaus darbai. Jis jų ėmėsi veikia iš kelių ministerijų sukurta grupė, kuri turi pateikti įstatymų projektus. Dėl švietimo, kultūros ir teisingumo nereikėtų per daug rūpintis. Ten veikia labai energingi viceministrai su visokiais mokyklų reikalais greitai susitvarkys. Bet reikia nepamiršti, kad ponas V. Tomaševskis pagrasino: jei tai nebus padaryta greitai, gali iširti koalicinė vyriausybė. Baisu pagalvoti. Jei taip įvyktų, netektume tokio užsienio reikalų ministro!
Kadangi prie kiekvieno upelio, kaimo, tvenkinio, gatvės ar bakūžės greitai prikalti tinkamą lenkišką pavadinimo lentelę nėra juokų darbas, reikėtų ponui ministrui irgi turėti mintyse, kad ne kiekvienas vidaus reikalų darbuotojas žino, jog ant kelio prie Merkio turi būti parašyta Mereč, o prie Šalčios Solčia. Kitas upes, upelius ar balas pavadinti padės koalicijos draugai iš Lenkų rinkimų akcijos. Atsargiai su lenkiškais užrašais reikėtų elgtis ties Perloja. Ten nuo seno įsiveisę bjaurūs lietuviški nacionalistai, kurių negalėjo sutvarkyti net sovietai. Kad nebūtų perlenkta lazda su lenkų pamintu apsaugos atstatymu, kol kas reikėtų lentelių kalimo darbą vykdyti neperžengiant ribos, kuri Lietuvoje vadinama buvusia demarkacine linija, o Varšuvoje suprantama kaip buvusi Lenkijos siena su Lietuva. Taigi darbo daug.
Kadangi ponas ministras L. Linkevičius savo išvyka į Varšuvą labai daug pasiekė broliško ir draugiško bendradarbiavimo tarp šalių labui, reikia tai įvertinti.
Tokiam laimėjimui įamžinti galėtų būti už kelių kilometrų nuo Vievio prie autostrados pastatytas didžiulis stendas ten, kur prieš karą buvo sienos perėjimo punktas, dar ir dabar yra išlikęs medinis pastatas. Būtent čia, kitoje pusėje, stende turėtų būti ponų R. Sikorskio ir L. Linkevičiaus grupinė nuotrauka ta pati, kurią šiomis dienomis matome laikraščiuose ar televizijoje. Po nuotrauka didžiuliai užrašai dviem kalbomis na wieki razem ir na veki vmeste (kirilica). Ogi todėl, jei nebus taip užrašyta, gali supykti ponia Irina su visais savo sąjungos nariais, kurie Lenkų rinkimų akcijos gretose irgi prisidėjo prie teisingumo pergalės Varšuvoje, pasiektos L. Linkevičiaus dėka.
Jeigu ponas ministras L. Linkevičius nesutiktų iš kuklumo su prabangaus stendo statyba, reikėtų jį įtikinti, kad jis būtinas. Tuo keliu pro Vienį važiuoja visokie iš Kauno, Klaipėdos ir iš savo kaimų, kurie nežino, kaip elgtis pravažiavus šią vietą. Ne visi žino, kad nuo čia, kaip aiškiai pasakė ponas V. Tomaševskis, reikia integruotis į lenkišką gyvenimo stilių. Jis įrodė, kad po paskutinio ledynmečio pabaigos pirmieji čia apsigyveno lenkai ir čia jų žemė nuo tų laikų. Tad visi, pravažiavę autostradoje tą vietą, kur stovės šis stendas, turi pamiršti visokius ten laba diena, ačiū ar dar ką nors. Pirmiausia reikia žinoti ir išmokti. Nors jie ir labai negabūs, bet išmoks, ką pasakė ponas ministras L. Linkevičius.
Tad baikime visokius veiklaus ministro puolimus ir pagaliau pasitikėkime. Jei jis kur ir suklys, jam pasitaisyti padės iš Briuselio geriau visus reikalus matantis ponas V. Tomaševskis.
© 2013 XXI amžius
|