2013 m. kovo 15 d.    
Nr. 11
(2035)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Išnašos

„Eilėraščius kelki į šviesą ir tiesą“

Alfredas Guščius

Dalia Milukaitė-Buragienė
Alvyros Grėbliūnienės nuotrauka

D. Milukaitės-Buragienės
trioletų rinktinės „Židinys
gryčioj dega“ viršelis

Žinant poetės Dalios Milukaitės-Buragienės profesinio darbo intensyvumą (dirba gydytoja-oftalmologe), stebina jos kūrybinis produktyvumas: 26 poezijos knygos, keturios vaikams, dvi knygos išleistos Brailio raštu akliesiems, keturios knygos įgarsintos. Plati žanrų įvairovė – lyrika, sonetai, akrostichai, trioletai. Šią kūrėją pastebėjo ir spauda, ir plačioji, įskaitant  medikų, visuomenė. D. Milukaitė (ilgą laiką ji pasirašinėjo tokiu vardu ir pavarde) yra tapusi Medikų poezijos pavasarių (1982, 1985, 1991, 1994), vieno eilėraščio Šiauliams (1993), Vasaros poezijos šventės (Kaunas, 2000), XIX-ojo „Mažojo poezijos pavasario“ (Vilkaviškis, 2009), dr. N. Bataitytės-Glažė (JAV, Los Angeles) ir Edvardo Šulaičio (JAV, Čikaga) literatūros fondų premijų laureate. Dar įdomu tai, kad ši poetė yra pelniusi diplomą už žanrą: agentūra „Factum“ 2008 metais ją paskelbė Lietuvos rekordininke už daugiausiai akrostichų (217), esančių vienoje knygoje. Iš viso ji yra išleidusi penkias akrostichų knygas.

2012 metais leidykla „Žuvėdra“ gražiai poligrafiškai (ir svarbiausia – be klaidų) išspausdino naują D. Milukaitės-Buragienės trioletų rinktinę „Židinys gryčioj dega“. Taigi poetinis kraitis tikrai nemažas, o poetei-gydytojai dar nei 100, nei 90, o tik 64 metai (parašysiu tiksliai, – ji gimė 1949 m. kovo 10 d.). Jos produktyvumą galima paaiškinti ne kuo kitu, kaip stipria meile poezijai:

Rašau eilėraščius, alsuoju
Pavasario žalia šviesa,
Pinu mintis į strofos šuolį, –
Rašau eilėraščius, alsuoju,
Gyvenimas tartum delčia, –
Žvaigždėtam dangui vėl pamoja.
Rašau eilėraščius, alsuoju
Pavasario žalia šviesa.

Tikrai – į „strofos šuolį“ naujojoje jos knygoje sušoko 236 trioletai. Ne vienas jų paskirtas būtent poezijos mūzai, kuri gali įgyti įvairius pavidalus: „Svaigusis poezijos vynas, – / Tu – mano poetas – karalius, / Tavęs tamsa nebaugina“, – rašoma triolete „Poezijos vynas“. Poetė Dalia nebijo pareikšti apie poeziją ir šitaip: „Bet buvai ir esi – sielos auksas ir deimantai“.

Produktyvumo motyvaciją aptinkame ir šiame autorės prisipažinime: „Kaip gydytoja oftalmologė aš gydau akis, o kaip poetė – žmonių sielas...“ Taip, akys nuo seno filosofų yra vadinamos „sielos veidrodžiu“. Akis daktarė Dalia gydo šiuolaikiniais vaistais, o sielas – senais, tradiciniais lyrikos metodais, jausmu, nuotaika, nuoširdumu, sentimentais, prisiminimais. Poetinis D. Milukaitės mąstymas remiasi visų pirma lyriniu tikrovės pažinimu. Kokią temą autorė beliestų, visada ji išgyvenama, persijojama per meninių priemonių sietą. Ji daug rašo apie savo tėviškę, Šeštokus, apie Žemaitiją, kurioje ilgai gyveno (Naujoji Akmenė), apie įžymius tautiečius (Simoną Daukantą, Maironį), apie garsųjį savo giminaitį kun. Antaną Miluką (1871 m. gimusį Šeštokuose, 1892 m. išvykusį į JAV, ten baigusį kunigų seminariją, išvysčiusį plačią kultūrinę veiklą ir ten 1943 m. mirusį). Kultūrinės veiklos barai jį buvo suvedę su  žymiais lietuvių tautos patriotais. „Po priegloba žymaus vyro, kunigo A. Miluko“ (tai Vinco Kudirkos atsiliepimas) pasirodė K. Donelaičio, A. Baranausko, A. Strazdo, M. Valančiaus, J. Basanavičiaus, V. Pietario, P. Vaičaičio, Šatrijos Raganos ir kitų raštai (viso 180). Studijuodamas Fribūre, kartu su J. Tumu-Vaižgantu redagavo žurnalą „Tėvynės sargas“...

Paliesta tikrovė pirmiausia traktuojama jausmiškai, sentimentaliai, kartais patosiškai, romantizuotai... Daug kur pasigirsta patriotiniai, visuomeniniai akcentai, kaip ir kun. A. Milukui skirtame eilėraštyje:

Kas priglaus prie krūtinės
Tavo raštų žodyną? –
Susvyravo lemtis –
Amerika ar Lietuva?
O lietuviškų žodžių žiedynas
Tau apšviečia Šeštokus mažus...
Tai juose... Tai juose – Lietuva!

Pacitavau ištrauką iš rinkinyje „Pavasarių toliais tyliais“ esančio ciklo „Žodžio šviesa“. Panašiu stiliumi ir tonu parašytas visas ciklas – autorei svarbu prie iškeltos temos prisiliesti jausmu ir širdimi, išreikšti savo šviesią nuotaiką, tvirtą poziciją.

Trioletai, kaip ir sonetai (2010 metais ji išleido sonetų vainikų rinkinį „Kamanų klampynė“), – gerokai „užsispyręs“ poezijos žanras. Be tam tikro profesinio pasirengimo, be poetinės technikos išmanymo jisai nesuvaldomas. Trioletas – aštuonių eilučių eilėraštis, tik su dviem ir semantiškai, ir eufoniškai atsišaukiančiais rimais, be to, turi visiškai identiškos, sutampančios, pasikartojančios turi būti pirmoji, ketvirtoji ir septintoji bei antroji ir aštuntoji...

Dabar truputėlį nukrypsiu į šoną. Pernai pasirodė poeto, eseisto Albino Bernoto autobiografinė knyga „Kaustytos žąsys“, kuri prasideda struktūriškai ir semantiškai svarbiu tekstu, būtent trioletu „Apauk ir aprenk savo mirusį tėvą“. Recenzuodama šią knygą, profesorė Viktorija Daujotytė rašo, kad geriausi A. Bernoto trioletai, kaip ir šis, „ne sunarstomi iš atskirų dalių, o išskobiami, išdrožiami, iškalami iš vieno medžio, vienos atpjovos. Žodžio medžiaga yra kieta, kietas yra žodžio medis, reikia kantriai drožti, skobti, obliuoti, svidinti...“ („Metai“, 2013, Nr. 2, p. 135). Neatsitiktinai palyginau: D. Milukaitės-Buragienės trioletai kitokie, – ne gramzdinantys poetinę mintį į istorinės atminties gelmę, į metafizinę erdvę, o lengvai, gracingai nusklendžiantys pasirinktų temų, minčių, jausmų viršūnėmis. Poetė ir šiame žanre ištikima savo lyrinei prigimčiai, pagrįstai sensualine pasaulėjauta:

Begalinėj visatoj
Begalinėj visatoj esu
Su gimtinės sapnais ir tikrove.
Giminės kilnume ir stiprybėj namų.
Begalinėj visatoj esu,
Kur lyra ir arfa man groja,
O malda vis palaimina žodį.
Begalinėj visatoj esu
Su gimtinės sapnais ir tikrove.

Šiame triolete simptomiška tai, kad ir begalinėje visatoje sukdamasi poetė nepalieka ir nepamiršta gimtinės ir maldos. Didelėje rinktinėje atsiskleidžia platus D. Milukaitės temų, idėjų diapazonas. Daug dedikacinių eilėraščių (Motiejui Valančiui, Jonui Basanavičiui, Maironiui, Salomėjai Nėriai, minėtajam kun. A. Milukui, Justinui Marcinkevičiui, kolegoms gydytojams Vytautui Jašinskui, Egidijai, rašytojams, kultūros darbuotojams).

Su savo poezijos posmais, su muzikaliais trioletais D. Milukaitė neužsidaro kamerinėje aplinkoje, bet pasikvietusi į talką aktorę, skaitovę Virginiją Kochanskytę ar kurį kitą talkininką, ji randa laiko aplankyti ir arčiau prie Kauno (gyvena jame) esančius, ir tolimesnius Lietuvos kampelius. Ir ne tik pati lankosi, bet ir kviečiasi poetus, prozininkus, kultūrininkus į savo tėviškę Šeštokus, kuriuose savo senelių ir tėvų name yra įkūrusi kun. A. Miluko atminimo muziejų ir jo vardu pavadintą biblioteką.

Šio įžymaus tėvynainio pagarbos vardan lietuvių bendruomenė Londone įkūrė literatūrinę premiją ir nuo 2005 metų ji teikiama Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos nariams ar su ja glaudžiai susijusiems kultūros darbininkams. Jau susidarė gražus šešiolikos laureatų būrelis. Kilnus šios premijos akcentas yra tai, kad jos mecenatė – poetės dukra Daiva Jašmontienė, gyvenanti Londone. Tas faktas liudija visos Milukų šeimos pagarbą Lietuvos praeičiai, lietuvių tautos asmenybėms, be kurių pastangų mūsų etninė savimonė nebūtų išsaugota ir mes galbūt 2018 metais nešvęstume Lietuvos valstybės Nepriklausomybės šimtmečio. Už Lietuvą, už savo šeimą, už vaikus ir vaikaičius, už poeziją poetė-gydytoja Dalia dėkoja Dievui ir Šventajai Marijai:

Šventoji Marija
Šventoji Marija, Tu – Motina Dievo,
Padėki įprasmint kūrybinius siekius,
Eilėraščius kelki į šviesą ir tiesą,
Šventoji Marija, Tu – Motina Dievo!
Tegu Tavo galios poezijai tiesias,
Meldžiuosi, maldauju sėkmės palinkėki,
Šventoji Marija, Tu – Motina Dievo,
Padėki įprasmint kūrybinius siekius.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija