Kurianti
Lietuva

2013 metai

Išnašos

Tinkama vieta tobulėti

Bronius VERTELKA

Kūrėja iš šilko Gražina Pranaitienė nebenorėtų gyventi mieste

„Aš esu kūrėja, o ne verslininkė. Bet kodėl neužsidirbus pačiai?“ – svarstė Gražina Pranaitienė.

Moteris piešia ant šilko. Pirmą tokį kūrinį parsivežė iš kelionės po Indiją. Patraukė šilko lengvumas, natūralus audinys. Nors prie širdies dėk: švelnus, lengvas, plonas, tiesiog asocijuojasi su gera dvasios būsena.

Gražina susirado, kas prekiauja šilku, dažais. Susipirko viską, ko reikia pradžiai. Mama piešė, ypač – arklius. Gražina kurį laiką lankė užsiėmimus Panevėžio kolegijos menų katedroje. Pramoko lipdymo iš molio, tapybos ant šilko, puodelių dekoravimo meno.

Pirmiausia sau pasidovanojo skarą. O pats kūrybos procesas atrodytų paprastas: ant popieriaus nupieši eskizą, jį padedi ant šilko ir specialiais dažais tai atkartoji (šilkas persišviečia). Jeigu nenupieši, kaip reikalinga, jau nebenuvalysi. Gražinos dirbiniais prekiavo Vilniaus, Ukmergės parduotuvės, tačiau prekybinis antkainis labai pabrangindavo gaminį ir jis tapo nebeįperkamas. Būdavo  taip, kad pardavėjas uždirbdavo vos ne daugiau nei Gražina. Dabar moteris klientų sulaukia namuose. Jie kartais užsako, ką konkrečiai nupiešti. Gražinai tai tapo pragyvenimo šaltiniu, ji taip susikūrė darbo vietą. Moteris sako, kad iš pasąmonės atplaukia gražūs vaizdiniai, spalviniai deriniai. Per dieną gali padaryti vieną vidutinio dydžio darbą. Didesniam ir sudėtingesniam jau reikia kelių dienų. Tris didelius užsakymus vos spėjo įvykdyti. Dirbo pagal konkretų užsakymą. Ne vienas Gražinos darbas iškeliavo į užsienį. Savo dirbiniams nustato tokią kainą, kad atsipirktų įdėtas darbas ir medžiagos. Su kai kuriais būna sunkoka skirtis. Beje, vienodų dirbinių negali būti.

Kai apsigyveno kaime, nebetraukia kažkur išvažiuoti. Puošia aplinką. Iki Pranaičių sodybos gali bet kuriuo metų laiku privažiuoti. Kelias nužvyruotas, 20 sunkiasvorių savivarčių žvyro čia išpilta. O buvo metas, kai apie gyvenimą provincijoje Pranaičiai galėjo tiktai pasvajoti. Iš Kėdainių rajono kilusi Gražina su būsimuoju savo vyru, užaugusiu Panevėžio centre, susipažino besimokydama Kauno technologijos universitete. Abu krimto inžinerijos mokslus. Gavę diplomus, apsigyveno Panevėžyje, tačiau mintimis regėjo atskirą savo žemės sklypelį ar sodybą kaime, kad būtų vietos sodui. Tokia proga pasitaikė svečiuojantis pas draugus. Kaip tik kaimynystėje sodybą pardavinėjo. Nutarė, kad reikia pirkti, nors namai ir jų aplinka atrodė prastai. Ėmę tvarkytis, pajuto dvasinį malonumą: juk tai sava, niekas neprikibs ir nepasakys, kaip turi gyventi. Žavėjo gamta, augalai, žolė, saulės nutvieksti rasoti rytai, netoliese banguojantis ežeras. Iš pradžių kaip į sodybą atvažiuodavo. Paskui nutarė apsigyventi pastoviai. „Menas susijęs su gamta, iš čia kyla kūrybinės idėjos. Gamta suteikia kūrybinio potencialo. Nebuvau mačiusi, kaip pražysta ąžuolas. Čia pamačiau, kaip žydi maumedis, kaip pušelės išleidžia dygliukus. O tai – iš gamtos gautą džiaugsmingą būseną – norisi nupiešti“, – džiaugėsi gyvenimu kaime G. Pranaitienė. Čia ir vaikai paaugo. Dukrai eina penkiolikti, sūnus jau antrokas. Kai nėra noro kurti, eina į daržus, šiltnamius. Užsiaugina tai, ko reikia kasdieniniam šeimos stalui. Yra sava pirtis, vyras ją įrengė. Iš plono plieno pagaminta krosnis atvežta net iš Novosibirsko, su keliomis pliauskomis malkų pirtį įkaitina. Pranaičiai mėgsta auginti gėles, meniškai sudėlioti akmenis. Taip save išreiškia, o ne nuo kitų kopijuoja. „Viskas yra iš Dievo. Jeigu jis duoda kažkokią idėją, stengiuosi ją realizuoti ant šilko, ant popieriaus“, – kalbėjo G. Pranaitienė.

Nėra kada kaime nuobodžiauti. Gražinos vyras, grįžęs iš darbo Ukmergėje, bando meistrauti. Gražina mėgsta skambinti pianinu, dabar savarankiškai mokosi groti smuiku. Ją traukia muzika, knygų skaitymas, be to, moteris domisi joga.

Užulėnio kaimas, Ukmergės rajonas
Autoriaus nuotrauka

© 2013 „XXI amžius“