Kurianti
Lietuva

2013 metai

Atmintis

Asmenybė formuojasi gimnazijoje

Prof. habil. dr. Norberto Vėliaus 75-osioms gimimo metinėms

Prof. Petras Bielskis

Bendra renginio dalyvių nuotrauka

Liaudiškos muzikos kapela „Laukuva“ (vadovas Alfredas Šniaukas)

Sutarties tarp Seimo kanceliarijos ir Laukuvos gimnazijos pasirašymas (Angonita Rupšytė, V. Jurgaitis, Jonas Milerius)

Laukuva atšventė garsaus savo kraštiečio, lietuvių etninės kultūros tyrinėtojo, mitologo ir folkloristo, profesoriaus Norberto Vėliaus 75-tąjį gimtadienį. Iškilmės vyko pilnutėlėje miestelio kultūros namų salėje. Atvyko Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai ir jubiliato bičiuliai filosofai Romualdas Ozolas ir Bronislovas Genzelis, Seimo kancleris Jonas Milerius, Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorijos ir atminties įamžinimo skyriaus vedėja Angonita Rupšytė, Muzikos ir teatro akademijos, Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetų mokslininkai, būrys Norberto Vėliaus gimnazijos laikų bendramokslių.Viena garbingiausių viešnių – profesoriaus žmona, dailininkė Ramunė Vėliuvienė.

Norbertas Vėlius yra ne tik viena iš mūsų kultūros didžiųjų asmenybių. Jo parašyti veikalai ir sudarytos knygos („Mitinės lietuvių sakmių būtybės“, „Senovės baltų pasaulėjauta“, „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“, „Lietuvių mitologija“, „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“) žinomi ir vertinami visame mokslo pasaulyje.

Dainius Razauskas argumentuotai vadina jį Didžiuoju Baltų kultūros pontifiku. Toks įvertinimas yra pelnytas ir teisingas, nes mūsų etninė kultūra tyvuliavo kaip išsiliejusi upė. N. Vėlius sutelkė jai didžiulę jėgą ir kryptį, sunkiausiais sutemų ir reakcijos laikais sukūrė mokslą apie mūsų pasaulėjautą. Jam pavyko suderinti žmogaus fizinę ir metafizinę priešpriešą. Dieviškumas ir kuriantis žmogus yra didžiųjų asmenybių problema.

Sakmės, arba tautos dvasios istorija be datų, atskleidžia, kad mūsų žmogus visada yra kieno nors zonoje arba žmogaus zonoje yra egzistencijos ribinės situacijos. Autentiškas senųjų baltų pasaulėjautos reliktas – vėlinas, vėlės, Vėlius – yra riba.

N. Vėlius, kaip žmogus ir kaip mokslininkas, irgi formavosi sudėtingoje epochoje, nuolat atsidurdavo ribinėse situacijose, reikėjo susikurti apsauginę zoną. Tarp senų tekstų radau Norberto laišką, rašytą man į Sibirą 1955 m. vasario 25 d. Tada buvome dar paprasti Laukuvos vaikinukai, kaimo vaikai, bet jau pilni rūpesčio.

„Petruk, dažnai pasitaiko tokių netikėtumų gyvenime, kurie mums atrodo negalimi. Taip buvo ir su manimi. Juk nuo šiandien aš pradedu mokytojauti Laukuvoje, dėstyti anglų kalbą vyresnėms klasėms ir istoriją žemesnėms. Supranti, kokia savijauta įėjus į klasę, kur visi vyrai už mane vyresni, dar kiti buvę klasės draugai, kaip Stasiukas, Elzė. Kažkaip keistai atrodo.

Lig šiolei aš vargau kaip musė po išrūgas. Turbūt girdėjai, Petruk, kaip aš mėginau įstoti į V. V. (Vilniaus valstybinį – red.) universitetą, kaip nepasisekė, paskui kelis mėnesius dirbau bibliotekoje ir tik dabar, susirgus anglų kalbos mokytojui, man atiteko jo vieta. Ir šiandien bus, kaip sakoma, pirmasis krikštas – pirmoji pamoka dešimtoje klasėje.

Kiti mūsų buvę bendraklasiai vargsta vienas čia, kitas kitur. Žinoma, kas buvo komjaunuoliai, tie pasiima neblogas vietas – karjerą. Kaip Šveistys – jis yra kažkoks komjaunimo sekretorius mokslo reikalams Rietave. Atvažiuoja ir į Laukuvą. Teko su juo ir man susidurti (...). Mūsų Kastytė juk jau ištekėjusi. Vyras irgi dirba Rietave kažkokiu VLKJS sekretoriumi.

Petruk, kai parvažiuosi, gal atrasi nebe tik savo bendramokslius, bet ir kai kurių įpėdinius“.

Aiškiai matoma takoskyra – mes ir jie. Takoskyra aiškiai vertybinė. Ir aš vis galvoju, o kodėl jis nenuėjo su jais, kodėl pasmerkė save sunkesniam žygiui?

Lietuva jam buvo kaip sakmių jauja ar klojimas, kur iš kiekvienos šaludės ar čukuro tykojo pavojai, per gyvenimą ėjo kaip per mitologinį lauką – reikėjo pergudrauti kipšus, surasti priešnuodžius laumėms, žinoti užkeikimus ir burtažodžius. Kitaip jaunimas nebūtų masiškai patraukęs paskui jį į etnologines ekspedicijas, Rasomis nebūtų prasidėjęs atgimimas, neturėtune jo paliktų pasaulinės reikšmės veikalų ir tikėjimo – didingo baltų pasaulio suvokimo, išbaigtos savo dvasios struktūros.

R. Ozolas sakė, kad N. Vėlius atėjo į mokslą jau aiškiai žinodamas, ko ieško ir ko siekia.

Mūsų žvilgsniai su dėkingumu atsigrįžta į Laukuvos gimnaziją... Tų laikų mokytojai buvo šventieji. Jie kaip burtininkai kurstė mūsų jaunas sielas. Jų vedami mes daug skaitėme, rengėme keliones į piliakalnius, vaidinome, atrodytų, „neįkandamus“ veikalus. Su gimnazistais vaidino ir mokytojai. Kaip mokėjo, taip vaidino, bet buvo įdomu, nepaprasta. Tais laikais, masinių trėmimų ir sušaudytų partizanų fone, mes užspringdami deklamuodavome Adomą Mickevičių:

Tartumbei sakalas jaunas, narvo tvaike išaugintas,
Nors medžiotojai jamui protą kankynėm atimtų
Ir paleistų medžioklėn, kad prieš brolius kovotų,
Kai pakils tik į aukštį, kai apims akimis tik
Neišmatuojamus plotus savo žydrosios tėvynės,
Kai tik, laisvai atsikvėpęs, savo sparnų pajus galią, –
Grįžk, medžiokli, namopi, sakalo nebesulauksi!

(Rinktinė. Konradas Valenrodas, 1955, p. 206)

Ir Maironis, ir Baironas, ir Lermontovas buvo mūsų maldynas.

Užmigo žemė. Tik dangaus
Negęsta akys sidabrinės.
Ir sparnas miego malonaus
Nemigdo tik jaunos krūtinės.

Norbertas Vėlius atsirado tada ir ten. Pirma buvo mokytojai: Grasilda Šimaitytė, Marytė Lekavičiūtė, Zofija Brinkytė, Petras Jakštas, Jadvyga Kiržgalvytė, Regina Jurkauskaitė, Aldona Stasitytė, Steponas Laukys, Zigmas Beinorius, Monika Budraitytė, Magdalena Serapinaitė, Mykolas Verbauskas.

Tai – mūsų jaunų dienų kultūros litanija. Už kiekvieno vardo, už pavardės stovi pasitikėjimas, o gal tikėjimas jaunu žmogumi. Jie mokėjo pažadinti smalsumą, sukelti nuostabą, mokėjo į jauną širdį įdėti viltį. Gimnazija yra mūsų aukso amžius, visų pradžių pradžia. Kartais galvoju, kad dabar gimnazijos tą šventą ugdymo misiją kažkaip nustūmė, pakeitė mokymu.

Ir, be abejo, Norbertui daug įkuždėjo mama –  Stanislava Jakaitė-Vėlienė. Nė vienas Laukuvos vaidinimas neapsiėjo be jos – giedorka, pasakotoja, fantazuotoja. Ir neapsakoma atjauta žmogui, ir rūpestingumas, ir mirtinas pareigos jutimas, padorumas kaip reta – viskas galbūt iš mamos. Norbertas labai globojo ir mylėjo mamą.

Daug pasiėmė iš gimtinės, iš jo gimtinę supusių alkų, kūlgrindų, pilkapių, Dulkių lauko, Vaikių lauko, Mergų kalno, Kartuvių kalno, Raganų kalno...

Žmogus neateina iš niekur. Viskam reikalinga pradžia.

Po N. Vėliaus 75-ųjų gimimo metinių minėjimo vyko Seimo kanceliarijos ir Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos bendradarbiavimo sutarties pasirašymo ceremonija. Bendradarbiavimo tikslas – pilietinio ugdymo programų plėtra, galimybė sukurti daugiau edukacinių aplinkų gimnazistams.

Laukuva, Šilalės rajonas
Vyto Joniko nuotrauka

© 2013 „XXI amžius“