Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Atmintis

Lemtinga Tarptautinė teatro diena režisieriams

Vytautas BAGDONAS

Vytautas Jonas ir Galina Germanavičiai Laikraščio „Anykšta“ nuotrauka

Kovo 28-ąją prieš pradėdamas 25-ąjį Anykščių rajono savivaldybės Tarybos posėdį, meras Sigutis Obelevičius pakvietė tylos minute pagerbti ką tik į Amžinybę iškeliavusius du iškilius kultūros darbuotojus – režisierius Galiną ir Vytautą Joną Germanavičius. „Tokia staigi ir netikėta sutuoktinių Germanavičių mirtis – didelė netektis Anykščių rajono ir visos Lietuvos kultūriniame gyvenime“, – kalbėjo meras.

Aktyvių kultūros propaguotojų, kultūrinių renginių dalyvių ir organizatorių Galinos ir Vytauto Germanavičių buvo pasigesta Anykščių kultūros centre kovo 26-osios vakare vykusiame ansamblio „Lietuva“ koncerte, tačiau tuomet niekam nekilo kokių nors negerų minčių, abejonių. Šeima gyveno Viešintose, tad maža kas galėjo sutrukdyti jiems atvyki į koncertą. Trečiadienį, kovo 27-ąją, šis šeimyninis „duetas“ turėjo dalyvauti Anykščių kultūros centre organizuotame rajono kultūros darbuotojų gamybiniame pasitarime, tačiau tą rytmetį Germanavičiai savo darbovietėje nepasirodė, susirinkime nedalyvavo, į telefonų skambučius neatsakinėjo. Štai tuomet ir pradėta jų ieškoti. Kai viešintiškis policijos inspektorius per rūsį pateko į Germanavičių namus, jį pasitiko kraupus vaizdas: vyras ir žmona gulėjo savo lovose nebegyvi. Vytelio (taip kolegos, draugai ir pažįstami paprastai vadindavo Vytautą Germanavičių) sustingusiose rankose tebebuvo prieš mirtį skaityta knyga. Pirminės apžiūros metu jokių smurto žymių ant sutuoktinių kūnų nepastebėta, jie buvo išvežti tirti Panevėžio medicinos ekspertams. Režisierių mirties aplinkybes tiria anykštėnai teisėtvarkos pareigūnai. Spėjama, kad Germanavičių mirties priežastis galėjo būti smalkės.

Likimo ironija: Viešintų klojimo teatrui pašventusių gyvenimą daugelio Anykščių krašto renginių organizatorių ir režisierių Galinos ir Vytauto Jono Germanavičių palaikai mirties patale buvo surasti būtent Tarptautinę teatro dieną...

Maždaug prieš savaitę Anykščių kultūros centre Viešintų klojimo teatras ir šio teatro režisierius V. J. Germanavičius buvo iškilmingai pagerbti – jiems įteiktas prestižinis Kultūros ministerijos apdovanojimas „Aukso paukštė“. Ta proga buvo parodytas ir teatro vadovo režisuotas spektaklis – J. Alytienės komedija „Kurčias žentas“. Toks apdovanojimas jau buvo antrasis – „Aukso paukštė“ buvo „nusileidusi“ ir 2006-aisiais. Beje, „Aukso paukštė“ 2000-aisiais buvo aplankiusi ir Galiną Germanavičienę bei jos vadovautą viešintiškių vaikų teatrą „Žaginys“.

1959 metais gimusi vilnietė Galina Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose įgijo muzikos pedagogės išsilavinimą. Toje pačioje mokslo įstaigoje režisūrą baigė ir 1960 metais gimęs kaunietis V. J. Germanavičius. Abu sutuoktiniai nuo 1984 metų gyveno ir dirbo Viešintose. Galina buvo Anykščių kultūros centro Viešintų skyriaus meno vadovė, jos vyras – šio skyriaus direktorius. Kurį laiką abu darbavosi Anykščių A. Vienuolio gimnazijoje, kur pritaikė savo režisūrinius, muzikinius sugebėjimus. V. J. Germanavičius 1987-aisiais įkūrė Viešintų klojimo teatrą, į kurį sutelkė gausų būrį įvairaus amžiaus ir profesijų viešintiškių: mokytojų, kaimo inteligentų, ūkininkų, pensininkų, jaunimo, vaikų. Jis buvo pirmojo Anykščių krašte klojimo teatrų festivalio – IV Lietuvos klojimo teatrų krivūlės, įvykusios Griežionėlių kaime, – iniciatorius ir rengėjas. V. J. Germanavičiaus režisuoti spektakliai (jų buvo arti 15) nuolat pelnydavo prizines vietas, laureatų diplomus respublikiniuose ir tarptautiniuose klojimo teatrų festivaliuose. Pagal šio veiklaus režisieriaus pastatytus spektaklius – Liudvikos Didžiulienės-Žmonos „Vakaruškos“ ir Aleksandros Kazakevičienės „Kaip velnias akmenį nešė“ – buvo sukurti Lietuvos televizijos videofilmai, o A. Kazakevičienės pjesės „Senovės aidai“ viešintiškių pastatymą įrašė Lietuvos radijas. Ne viename klojimo teatro spektaklyje vaidino ir pats režisierius, jis sukūrė epizodinius vaidmenis kino filmuose „Mėnulio Lietuva“, „Vienui vieni“, televizijos seriale „Naisių vasara“.

V. J. Germanavičius nuolat dalyvaudavo įvairiausiuose Anykščių rajono kultūrinės veiklos projektuose – buvo daugelio renginių vedėjas, statė kalėdinius spektaklius ir pats juose vaidino, subūręs artistų trupę, organizuodavo stilizuotus „plėšikų“ išpuolius siaurojo geležinkelio keleivių pramogoms.

V. J. Germanavičius buvo irkluotojas, yra pasiekęs Lietuvos rekordą. Kartu su kitais Vilniaus klajūnų klubo nariais 1999 metais jis kanoja „Ragainė II“ perplaukė Baltijos jūrą. Išplaukę iš Palangos drąsūs vyrai per 12 parų nusiyrė apie 420 kilometrų ir pasiekė Kalmarą (Švedija). Lietuvos rekordų knygoje ši kelionė įrašyta kaip tolimiausia kelionė kanoja.

1994 metais V. J. Germanavičius buvo apdovanotas Lietuvos kultūros ministerijos įsteigta Boriso Dauguviečio premija, 1997-aisiais pelnė Gintaro ordiną X tarptautinėje klojimo teatrų krivūlėje Klaipėdoje. Abu Germanavičiai 2001 metais tapo pirmaisiais Anykščių rajono savivaldybės įsteigtos Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatais.

Šis šeimyninis tandemas dirbo ranka rankon. Galina mielai talkino vyrui, rengė Viešintų klojimo teatro pastatymus. 1997-aisiais iš klojimo teatre vaidinusių vaikų ji subūrė folkloro kolektyvą „Žaginys“, su kuriuo pastatytus spektaklius sėkmingai rodė kaimuose, miesteliuose, netgi didžiųjų šalies teatrų scenose. G. Germanavičienės suburtas vaikų kolektyvas sėkmingai pasirodydavo įvairiuose konkursuose, festivaliuose. Jie vaidino Punske (Lenkija), Europos vaikų teatrų festivalyje Suomijoje, keliavo vaidinti net į Pasaulinį teatrų festivalį Japonijoje. Be „Aukso paukštės“ ir T. Mikeliūnaitės kultūros premijos, Galina dar yra pelniusi 2006-aisiais geriausios Utenos apskities meno kolektyvo vadovės nominaciją.

G. Germanavičienė buvo visiems kultūra besidomintiems žmonėms gerai žinoma ir kaip scenarijų autorė, masinių renginių organizatorė. Jos iniciatyva organizuoti keli vaidinimai Anykščių Šv. evangelisto Mato bažnyčioje, ant Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnio vykstančioje tradicinėje šventėje „Bėk bėk, žirgeli!“ Niūronyse ir kitur. 2007-aisiais ši gabi režisierė sukūrė ir pastatė istorinę misteriją pagal Antano Vienuolio-Žukausko kūrybą „Vorutos runų bylės“. 2012 metais, kuomet Anykščiai buvo Lietuvos kultūros sostinė, pagal G. Germanavičienės sukurtą libretą anykštėnai meno mėgėjai ir profesionalai pastatė džiazo operą „Šventavartė“ (pagal to paties pavadinimo A. Vienuolio-Žukausko užrašytą padavimą).

Tai, kas užfiksuota šiame rašinyje, – tik nedidelė dalelė to, ką Anykščių kraštui ir visai Lietuvai davė kultūros šviesuoliai, nepailstantys režisieriai Galina ir Vytautas Jonas Germanavičiai. Jų kūnai buvo pašarvoti Anykščių kultūros centro vestibiulyje, su jais atsisveikinta penktadienį (kovo 29-ąją). Vestibiulyje, kur daugybę metų aidėjo šių režisierių žingsniai ir balsai, ekrane rodomose fotografijose visiems atėjusiems palydėti jų į paskutiniąją kelionę buvo galimybė dar kartą prisiminti jų asmeninio gyvenimo bei kūrybinės veiklos akimirkas. Prie įėjimo į vestibiulį buvo padėtos dvi tuščios kėdės, ant stalelio žvakių šviesoje spindėjo Germanavičių laimėtos „Aukso paukštės“. Tai – labai simboliška: ant tų kėdžių jie jau nebesėdės, savo rankomis nebelies prestižinių prizų... Viešintų kraštą Germanavičiai buvo labai pamėgę ir ne kartą draugams, pažįstamiems yra prasitarę, kad iš čia niekur niekada nevažiuos, čia sulauks ir savo gyvenimo saulėlydžio. Todėl ir amžinajam poilsiui jie atgulė šeštadienį, kovo 30-ąją, Viešintų kapinėse (čia jau ilsisi ir jų vos gimusi pirmagimė dukrytė). Sūnus Daumantas Germanavičius – inžinierius mechanikas, gimęs 1985 metais, – į tėvų laidotuves atvyko iš Olandijos, kur šiuo metu dirba ir gyvena.

Visus, kas tik pažinojo režisierius Germanavičius (tokių žmonių pilna ne tiktai Anykščiuose, bet ir visoje Lietuvoje ir net užsienio šalyse), išgirdus apie tragišką kūrybingų viešintiškių lemtį, šiomis dienomis ištiko tikras šokas. Iš tiesų sunku susitaikyti su mintimi, kad veiklūs, kūrybingi, energingi, kupini sumanymų, visuomet geros nuotaikos Germanavičiai jau nutilo visiems laikams...

© 2012 „XXI amžius“