Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Eiliuoti pradėjo nusižiūrėjęs Maironį

Poetas Marcelijus Martinaitis Bernardinai.lt nuotrauka

Balandžio 5-osios penktadienio vakarą mirė poetas, eseistas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Marcelijus Teodoras Martinaitis. Jam buvo 77-eri. Poetas balandžio 1-ąją, antrąją Velykų dieną, per savo gimtadienį, patyrė insultą. Jis buvo paguldytas į Santariškių klinikas. Vakare jis buvo atgavęs sąmonę, tačiau jo būklė išliko sunki, o po kelių dienų poeto netekome.

M. Martinaitis gimė 1936 m. balandžio 1 d. Raseinių rajone, Paserbentyje, prie Kalnujų. Mokėsi Gervinių septynmetėje mokykloje, Kauno politechnikume. 1964 metais Vilniaus universitete baigė Istorijos ir filologijos fakultetą. Baigęs studijas dirbo įvairių laikraščių ir žurnalų redakcijose, vėliau dėstė Vilniaus universitete ir vadovavo lituanistikos studentų poetiniam susibūrimui – „Literatų kalvei“, išugdžiusiai šiandien gerai žinomų rašytojų. 1975 metais M. Martinaitis tapo „Poezijos pavasario“ laureatu. Prasidėjus tautiniam Atgimimui, jis buvo vienas iš Sąjūdžio įkūrėjų ir Sąjūdžio Seimo tarybos narių. 1989 metais, kaip Sąjūdžio narys, išrinktas SSRS liaudies deputatu. M. Martinaitis energingai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 1992–1997 metais jis vadovavo Nacionalinių literatūros ir meno premijų komitetui, 2000–2012 metais – pirmininkavo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybai, už nuopelnus valstybei ir jos kultūrai apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (1995), apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija (1998) ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000).

Kūrybą skelbė nuo 1955 metų. Pirmoji knyga – „Balandžio sniegas“ – išleista 1962-aisiais. M. Martinaitis išleido daugiau nei dešimt poezijos rinkinių, keletą eseistikos knygų, pjesių lėlių teatrui, parašė scenarijų Lietuvos kino studijos muzikiniam filmui „Vakar ir visados“ (1984 m., rež. Gytis Lukšas). M. Martinaičio poezijos knygos išleistos anglų, švedų, norvegų, prancūzų, lenkų, rusų, latvių, estų, ukrainiečių kalbomis; stambesnės publikacijos – ispanų, vokiečių, italų, čekų, slovakų, rumunų, baltarusių kalbomis. Poetas vertė Ch. Marti, P. Nerudos, Ch. R. Chimeneso, M. Cvetajevos, E. P. Rumo, ir kitų eilėraščius. 2007 metais už literatūros laimėjimus M. Martinaičiui paskirta tarptautinė Baltijos Asamblėjos premija.

Skaitydamas M. Martinaitį turi visko tikėtis – sakralumo, pokštų, graudulio, senų raštų stilizavimo ir moderniausių posūkių, dainos poetikos ir verlibro. Jis sužmogino lietuvių poeziją, be triukšmo atstūmęs klišes ir sustingusių formų ledkalnius“, – yra sakęs literatūros kritikas Valentinas Sventickas.

„Svarbiausias Martinaičio poezijos motyvas – senosios, archajiškosios kaimo pasaulėjautos susidūrimas su moderniu pasauliu ir žlugimas. M. Martinaičio vardas neatsiejamas nuo Kukučio personažo. Folkloro personažas – žemaitis Kukutis („Kukučio baladės“, 1977) yra archajinės sąmonės fenomenas, depersonalizuota keistuolio figūra šiuolaikiniame pasaulyje išreiškia dvejopą poeto pasirinkimą: archetipinės išminties ir psichologinio rezervato apsiginti nuo režimo. Agrarinė kultūra suvokiama ne tik kaip etikos normų, bet ir kaip tautos savimonės pagrindas“, – knygoje „Kūrybos studijos ir interpretacijos: Marcelijus Martinaitis“ teigia humanitarinių mokslų daktarė R. Tūtlytė.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė užuojautą dėl M. Martinaičio mirties. Pasak šalies vadovės, išgyvenęs karą ir pokarį, sugebėjęs kūrybingai priešintis sovietiniam režimui, poetas tapo ryškiu modernėjančios lietuvių poezijos veidu. Jį, kaip pagrindinį savo mokytoją, įvardija ne viena poetų karta. „Daugybė literatūrinių ir valstybinių įvertinimų nepakeitė kuklios jo laikysenos, visada mums priminsiančios, koks tikras gali būti žmogus ir kaip toli nuveda jo talentas“, – rašoma Prezidentės užuojautoje. Užuojautą pareiškęs Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas teigė, kad M. Martinaitis – lietuvių literatūros klasikas, jautria ir labai išraiškinga poetine kalba gebėjęs prabilti į kiekvieną iš mūsų. Daug poeto tekstų yra virtę dainomis, dainuojamosios poezijos klasika, kuri skambėjo Tautos lūpose ir Atgimimo metu, ir yra vis iš naujo atrandama naujų kartų. Premjeras Algirdas Butkevičius irgi pareiškė užuojautą poeto artimiesiems ir menininkų bendruomenei.

M. Martinaitis sekmadienį buvo pašarvotas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje. Atsisveikinimas su velioniu vyko sekmadienį ir pirmadienį. Poetai skaitė M. Martinaičio eiles. Pirmadienį, 10 val., už mirusįjį Šv. Jonų bažnyčioje aukotos šv. Mišios. Atsisveikinant su velioniu griežė Donato Katkaus vadovaujamas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Skambant varpams, 14 val. iš bažnyčios išneštas Lietuvos trispalve uždengtas poeto karstas. Jį nešė Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai. Procesijos priekyje nešti poeto gauti apdovanojimai, valstybės vadovų atsiųsti vainikai. M. Martinaitį į paskutinę kelionę lydėjo žmona Gražina, dukra Eglė, žentas Artūras Skučas. Poetas turėjo keturis anūkus ir du proanūkius. Iš Vilniaus universiteto, kuriame poetas daug metų dirbo, velionį išlydėjo gausus akademinės bendruomenės būrys. Į laidotuves susirinko buvę Sąjūdžio lyderiai Vytautas Landsbergis, Romualdas Ozolas, Bronislovas Genzelis ir kiti, būrys Vyriausybės narių: Valentinas Mazuronis, Dainius Pavalkis, Šarūnas Birutis, Rimantas Šadžius, Vytenis Povilas Andriukaitis, Dailis Barakauskas, Juozas Olekas. Laidotuvių apeigoms vadovavo kun. Julius Sasnauskas OFM. Poetas palaidotas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

* * *

Kalbėdamas apie vaikystę, viename interviu „XXI amžiui“ (2000 02 23, Nr.15) jis sakė, kad pirmosios knygos, kurias skaitė, buvo poezija – Vytė Nemunėlis, Salomėja Nėris, Maironis. Beje, jo senelis irgi Jonas Mačiulis kilęs iš to paties krašto, kaip prelatas. Būtent nusižiūrėjęs į Maironį, pradėjęs eiliuoti, pirmuosius eilėraščius parodęs mamai, o ji supykusi, esą eilėraščius gali rašyti tik miestiečiai arba kunigai... Tada „XXI amžiui“ M. Martinaitis sakė, kad jo kūryboje stiprus religinis jausmas. Tai ypač žymu jo rinkinyje „Atrakinta“, už kurį 1999 metais gavo Nacionalinę premiją. Beje, šią savo knygelę jis sakė pasiimtų į negyvenamą salą kartu su Naujuoju Testamentu ir lietuvių klasikos rinktine. Tikėjimą jis atsinešė iš vaikystės, todėl tai nesąmoningai prasiveržia poezijoje.

Kaime užaugęs M. Martinaitis viename savo paskutinių interviu interneto portalui grynas.lt sakė, kad jo eilėraščiuose, prisiminimuose yra daug gamtos, be jos gal ir jis nebūtų toks, koks yra. Iš gamtos mokėsi daug ką suprasti, matyti, girdėti, pažinti. Jo vaikystėje gamtos buvo labai daug: medžiais apsupta sodyba, Paserbenčio kaimas, Kalnujai, laukai, ganyklos, miškeliai, upės Kalnupis, Šlyna, Šaltuona. Pasak M. Martinaičio, šiandien žmogus pernelyg nutolo nuo gamtos. Tai išduoda jo destrukciniai darbai. Vaikystėje jokių šiukšlių nebuvo matęs nei pakrūmėse, nei pakelėse, nei panamėse. Visur galėjai atsisėsti, vaikščioti basas: jokių stiklo duženų, vielų, popiergalių, pūvančių atliekų, skudurų. Viskas būdavo sunaudojama: gyvulėliams tikdavo maisto atliekos, kurių ir šiaip mažai būdavo. Iš senų apyvokos daiktų, apavo, drabužių būdavo vėl kas nors padaroma, atnaujinama, kai kas sudeginama. Visai netinkami skudurai, popiergaliai, stambūs galvijų kaulai būdavo saugomi, kol atvažiuos toks suvargęs žydelis Maušas, kuris rinkdavo tas visas gėrybes už vieną kitą adatą, siūlų kamuoliuką, muilo gabalėlį.

Šiukšlynai pradėjo atsirasti per karą ir po karo, kada atėjo naujos tvarkos pranašai. Tada ir prasidėjo netvarka. „Kaip dabar pasibaisėtų mano seneliai ir tėvai pamatę, kaip į šiukšlių konteinerius verčiamas nesuvalgytas maistas, dar tinkami dėvėti drabužiai, visokie jau iš mados išėję apyvokos daiktai, o jeigu dar pamatytų ten išmestą duoną!“ – teigė M. Martinaitis. Dabar gamtą pakeitė didieji prekybos centrai, be kurių žmogus jau negali išgyventi, grėstų badas ir dar nežinia kas. Kilo panika, kai jo gyvenvietėje dienai kitai dingo elektra, atrodė, kad žmonės jau mirs badu. „Baigiantis karui ir jam pasibaigus gyvenome beveik be jokių maisto atsargų, be nieko – ir išgyvenome, nes dar buvo mūsų žemė, mūsų maitintoja gamta, – sakė poetas. – Joje yra visko daugiau negu didžiuosiuose vadinamuose „marketuose“. Reikia mokėti pasiimti, tik jau ne už pinigus. Iš žemės pasiimamos gėrybės yra visų pigiausios. Kartais stebiuosi kokiu pagyvenusiu kaimo žmogumi. Sėdi už stalo, pusiau nugertas butelis, kiemas priaugęs žolės, ir keikia valdžią, kad nesirūpina, nieko neduoda. O juk čia pat visko yra: prakrapštyk žemę, įkišk į ją bulvę, svogūną, įsigyk kokį nors gyvūnėlį, ir bus smagiau gyventi. Ir valdžios nereikės minėti. Žmogus, apleidęs gamtą, savo žemę degraduoja. Blogiausia, kad jis nesupranta, kas su juo atsitiko. Apleista, paniekinta žemė – keršija. Štai kas atsitiko, kai lietuvis po tiek amžių susipyko su savo žeme“. Pasak poeto, niekas neskatino ir varu nevarė nusigręžti nuo gamtos. Tai daro patys žmonės, įvykus dideliems pokyčiams gyvensenoje, pasikeitus pragyvenimo šaltiniams, atsiradus naujoms technologijoms. Praeities žmogus galėjo išgyventi tik gamtoje, sumaniai naudodamasis tuo, ką ji jam teikia, kad galėtų išsimaitinti, apsirengti, sušilti, gydytis, išauginti vaikus. Poetas prisimena, jog vaikystėje apie brakonierius jam nėra tekę girdėti. Tada negalėjęs net įsivaizduoti, kad mūsų laukuose, miškeliuose, paupiuose bastytųsi nepažįstami žmonės, pyškintų į kiškelius, stirnas, kurapkas. O jei koks įžūlus ir būtų pasikėsinęs į pamiške bėgančią stirną ar lapę, kaimo vyrai būtų šakėmis sumojavę ar šunimis užsiundę. „Iš upės tinklais traukiantiems žuvis į užpakalį suvarydavo druska užtaisytą šūvį, tai tas nelaimėlis paskui nuogą užpakalį mirkydavo vandenyje, kol ta druska ištirpdavo“, – prisiminė jis. O šiaip Lietuvoje gamtos dar yra daug. Tai supranti pabuvojęs kitose Vakarų šalyse, kur išsiplėtę didžiuliai miestai, gamtovaizdį stelbia įvairiausi statiniai. Ten nedideli gamtos ploteliai saugomi, panašiai kaip retos gyvūnų rūšys. Mes dar daug turime laisvos gamtos, kuri gyvena pagal savo dėsnius, lyg ir be žmonių pagalbos, savaime, tik vis nesuprantame, ką mes Lietuvoje turime, leidžiame šį turtą visokiems neišmanėliams teršti, pardavinėti, niokoti. Senieji žmonės buvo protingi, gerai jautė, kas galima ir ko negalima daryti gamtoje. To negaliu pasakyti apie šiuolaikinius žmones.

Prieš Šv. Velykas netoli Vilniaus iš tėviškės atsikeltame namelyje gyvenęs M. Martinaitis turbūt paskutiniame gyvenimo interviu „Valstiečių laikraščiui“ sakė, kad seniesiems žmonėms metų nereikėdavo skaičiuoti. Jie gyvendavo sėsliai didelėse neišsiskirsčiusiose šeimose, kiekvienas iki mirties turėdavo savo vietą, užsiėmimą. Dabar pagyvenę žmonės dažniausiai lieka vieni arba vieniši, jų per visą gyvenimą sukaupto išmanymo niekam nereikia, net ir profesoriai išgujami iš visuomenės. Tie dabar visuotinai įsigalėję jubiliejai tikriausiai yra susiję su slapta sąžinės graužatimi, kad štai vis nėra laiko aplankyti tėvų, pamirštami mokytojai, bendradarbiai. Tie šventimai dažniausiai ir būna dėl noro bent trumpam nuo savęs nuvyti negerumą – prisiminti, aplankyti, pasveikinti, pakalbinti ir vėl... iki kito jubiliejaus. O jis savo metų skaičiuoti nemėgstąs. Poetai neišeina į pensiją, kartais dirba daugiau negu kurios nors tarnybos darbuotojai. Poetas sakė, kad daug žmonių, ypač kaime, liko už borto. Nieko negali padėti jokia archajiška pasaulėjauta, net ir žemė, kuri prieš pusę amžiaus dar buvo didžiausias turtas. „Patyrėme visų didžiausią lūžį, koks galbūt buvo panaikinus baudžiavą. Daug žmonių Lietuvoje jau neprisitaikys prie modernaus pasaulio“, – teigė M. Martinaitis. Jis kūrybinės sėkmės nesiejo su gerais užmokesčiais, prabanga. Ne vieno mūsų praėjusių amžių rašytojo užmokestis buvo persekiojimas, tremtis, džiova. Pasak M. Martinaičio, Kristijonas Donelaitis kūrė net negalvodamas, kad jam kas nors atlygins. „Nesakau, kad kūrėjas turi skursti, būti persekiojamas, bet svarbiausia – vykdyti savo misiją, kartais nesitikint jokio pelno. Tik po rašytojų mirties jiems atsiteisiama paminklais“, – sakė poetas, baigdamas mintimi, kad didžiųjų švenčių negalima pasitikti su pykčiu, jos – laikas apsivalyti, bent tuo metu pašalinti tai, ką savyje pikto ir negero buvai užraugęs. M. Martinaitis džiaugėsi, kad žmonės ne tik girdi, bet ir supranta, ką jis skaito, o poezijos mėgėjų negali būti daug. Žmonėms dabar įdomesni skandalai, politikai, pinigai, kainos. Rimti literatūros vertintojai dabar labai mažai reiškiasi. Viską dabar perima vadinamieji eseistai, kurie reklamuoja savo pažįstamų kūrybą, nors ji gali būti paskutinis šlamštas. Net ir literatūra patiria stiprų komercijos poveikį, o šiai laisvės ir revoliucijos šaukliai nereikalingi, kol nėra ištikusi kokia nors bėda. Jis sakė, kad dar yra gyva skaitymo nostalgija, tie žmonės dar nori pamatyti knygą, kuri mūsų namuose dažnai jau visai išnykusi.

© 2013 „XXI amžius“