2013 m. balandžio 12 d.    
Nr. 15
(2039)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva


ARCHYVAS

2013 metai


XXI Amžius


Išnašos

Istoriją kuria žmonės, dėl idėjos paaukoję gyvenimą

Daiva Červokienė

Aleksejaus Jelisejevo knygos
„Gyvenimas – lašas jūroje“ viršelis

Aleksejus Jelisejevas su skafandru

Vilniuje vykusioje tarptautinėje kosmoso konferencijoje „SEMWO 2012“ pasaulinėmis kosmoso pramonės ir mokslo naujienomis, tendencijomis ir planais dalijosi šios srities specialistai iš didžiausių kosmines programas vykdančių valstybių. Lietuvių kilmės Rusijos kosmonautas Aleksejus Jelisejevas, prisidėjęs prie pirmųjų kosminių laivų kūrimo, vadovavęs jų skrydžiams, tris kartus skridęs į tolimas erdves ir pirmasis pasaulyje su dar dviem kolegomis buvęs atvirame kosmose, pristatė į lietuvių kalbą išverstą savo knygą „Gyvenimas – lašas jūroje“. Pratarmėje autorius pastebi, jog bet kokiomis aplinkybėmis yra galimybių padaryti savo gyvenimą įdomų. Jam teko laimė tapti ne tik kosmoso užkariavimo dalyviu, triskart nuskristi į kosmosą, bet ir mokyti jaunimą, liudyti partinės diktatūros perėjimo į demokratiją procesą. „Kuo daugiau žmogus žino apie kitų gyvenimą, tuo lengviau jam statyti savąjį. Būtent ši mintis mane paskatino pradėti rašyti. Aš laikau savo gyvenimą įdomiu“, – teigė A. Jelisejevas.

Apie tėvą ir Lietuvą

Iki dešimtos klasės Aleksejus buvo Kuraitis, nes jo tėvas Stanislovas Kuraitis buvo lietuvis. Apie lietuvišką savo pavardę, kurią pakeitė, kad nebūtų „liaudies priešo“ sūnus, A. Jelisejevas sulaukė daug klausimų. Likimas susiklostė taip, kad jis praktiškai nematė savo tėvo. Netgi nežino, kada šis buvo areštuotas. Kosmonautas pasakojo, kad grįžusį iš lagerių tėvą matė vieną kartą, kokias dešimt minučių. Tuo metu Aleksejus daug sportavo, todėl tėvas atvažiavo į „Dinamo“ stadioną, bet jie beveik nesikalbėjo – nežinojo, ko vienas kito klausti. Vėliau St. Kuraitis rašė sūnui laiškus, o gyvenimo pabaigoje parašė ilgą savo gyvenimo istoriją. Reabilituotas jis nemažai pasiekė, tapo laboratorijos vedėju, tyrė polimerus. Kaip pats rašė, jo darbai net tapo atskiros pramonės rūšies atradimo pagrindu. Pasirodo, St. Kuraitis net buvo partijos narys, kai jį areštavo. A. Jelisejevas  prisimena, kad kartą, kai jam buvo aštuoneri, dar karo metu, atvažiavo į jį pažiūrėti tėvo motina. Jos taip pat neprisimena, nors tai buvo ilgesnis susitikimas.

Paklaustas, ar apsilankęs senelių gimtinėje jaučia kokį nors emocinį ryšį su mūsų šalimi, 78 metų kosmonautas teigė, kad tas „šaknų“ jausmas egzistuoja, nors jį sunku nusakyti.

Kelias į aspirantūrą

Kaip A. Jelisejevas susidomėjo kosmosu? Gavęs inžinieriaus diplomą 1957 metais pradėjo dirbti slaptame mokslinių tyrimų institute, kurio sritis buvo raketų technika. Parinkinėjo raketų schemas.  Iš pradžių darbas žavėjo, buvo įdomu viską aprašyti matematikos kalba, apskaičiuoti, nubraižyti grafikus ir nustatyti, kuri schema labiausiai tinka. Nuotaika pasikeitė, kai po pusmečio perskaitė, jog paleistas pirmasis dirbtinis Žemės palydovas. Pirmas įspūdis buvo, kad tai – neįtikėtina. Tačiau netrukus persmelkė klausimas: „Kaip?“ Jie popieriuje konstruoja raketas, o kažkas be jų konsultacijų tai daro. Vėliau sužinojo, kad raketos projektuojamos konstruktorių biure, kuriam vadovauja S. Koroliovas.

Po metų jų vadovaujamas raketų dinamikos sektorius gavo S. Koroliovo užduotį sukurti kosminio aparato valdymo sistemą. Aparato, kuris turėjo nuskrieti į mėnulį ir nufotografuoti jo tamsiąją pusę. Gyvenimas sektoriuje neatpažįstamai pasikeitė. Jis pasiprašė perkeliamas dirbti būtent ten, bet išgirdo neigiamą atsakymą. Netrukus pasklido žinia, kad minėtą sektorių perkels į S. Koroliovo konstruktorių biurą. Vienintelis kelias ten patekti buvo aspirantūra. Maskvos fizikos ir technikos institutas  skatino aspirantų darbą įmonėse, taigi įstoti į aspirantūrą ir pereiti dirbti pas Raušenbachą buvo puiki galimybė. A. Jelisejevas papasakojo jam apie savo planus ir paprašė tapti jo darbo vadovu, paaiškinęs, kad nori svarbesnių užduočių, o kitaip negali palikti darbovietės. Raušenbachas sutiko.

O kodėl ne jis?

1959 metais A. Jelisejevas jau dirbo S. Koroliovo konstruktorių biure. Apie kandidatų į kosmonautus atranką išgirdo iš skyriaus darbuotojų, grįžusių iš kosminių raketų starto poligono. Vyrai pasakojo, kaip vadovybė svarstė, kokios specialybės ugdo kosmonautui svarbias asmenines savybes. Pirmieji buvo paminėti lakūnai bandytojai: jie įpranta prie aukščio, yra atsakingi už visą skrydį. Antri – povandeninių laivų jūreiviai: gali ilgai būti izoliuoti, atskirti nuo įprato žemiško gyvenimo ir labai atsakingai vykdyti užduotis. Treti – inžinieriai, paruošti išsiaiškinti erdvėlaivio sandarą ir kontroliuoti jo darbą. „Kai ištarė žodį „inžinieriai“, kaip elektros srovė trenkė, tarsi kažkas pasakė „tu“.  Prabėgo vidinis drebulys, tarsi sprendimas būtų priimtas“, – pasakojo A. Jelisejevas.

Jurijaus Gagarino skrydis

Paklaustas, kokia kosminė žinia jam buvo svarbiausia, A. Jelisejevas neabejojo, kad Jurijaus Gagarino skrydis. Nors apie pasiruošimą šiam skrydžiui seniai žinojo, pranešimas per radiją buvo tarsi bombos sprogimas.  Darbe išgirdo žinią, kad skrydis sėkmingai baigtas. „Tada niekas neaiškino, kad J. Gagarinas nusileido ne pačiu aparatu, o šalia jo. Erdvėlaivis neturėjo minkštos nutūpimo sistemos, buvo numatytas automatinis kosmonauto katapultavimas iš nedidelio aukščio. Aparatas ir kosmonautas leidosi atskirais parašiutais“, –  sakė A. Jelisejevas.

Ką reiškė pirmas žmogaus skrydis į kosmosą? Pasak A. Jelisejevo, iki J. Gagarino skrydžio buvo atlikti du identiški erdvėlaivių skrydžiai pagal tiksliai tokią pat programą su manekenais. Jie baigėsi sėkmingai, tik apie tai nebuvo pranešta. Žmogaus išgyvenimo uždaroje erdvėje galimybė taip pat patikrinta Žemėje. Kad žmogus ištveria skrydžio perkrovas, patikrinta centrifugoje. „Pagrindinė įvykio reikšmė, ko gero, buvo ta, kad peržengta ypač svarbi psichologinė riba.  Skrydis parodė, kad žmogus gali skristi į kosmosą, išlikti darbingas ir normalios psichinės būsenos visuose kosminio skrydžio etapuose. Žmonėms atsivėrė neregėtos galimybės už Žemės ribų“.

Tada A. Jelisejevas užsiėmė rankiniu valdymu. Kosminiame erdvėlaivyje buvo automatinė valdymo sistema, bet žmogui reikėjo suteikti galimybę grįžti į Žemę, jeigu kas nors atsitiktų. Buvo daug diskusijų, ar leisti žmogui dalyvauti erdvėlaivio valdyme. Buvo manančių, kad žmogus neįveiks skrydžio psichologinio krūvio ir veiks neprotingai. Nutarta sistemos įjungimą padaryti tokį sudėtingą, kad  netekęs nuovokos žmogus negalėtų to atlikti.  Sistema buvo užblokuota kodine spyna, kodo kosmonautui nedavė, jį atspausdino ant popieriaus lapo, užklijavo į voką, o šį turėjo prieš startą įdėti į vieną iš kišenių kabinos sienoje. Manyta, jei kosmonautas sugebės rasti kodą, gebės ir protingai valdyti erdvėlaivį.

„O jeigu pabandžius?..“

Ši mintis vis kirbėjo A. Jelisejevo  galvoje. Kaip ji virto realybe? „Didžiausią valdžią turėjo S. Koroliovas. Bet pas jį eiti negalėjau – padėtis per aukšta. Kreiptis žemiau negu į jo pavaduotojus – beprasmiška. Išstudijavau S. Koroliovo pavaduotojų galimybes. Apsistojau ties Bušujevu – žmogus žinomas, labai dėmesingas. Pas jį sunkiai patekdavo net skyrių vadovai tarnybiniais reikalais. Padėjo jo sekretorė. Bušujevui prašymas buvo netikėtas. Jis ilgai galvojo, skambino „Kremliovkos“ linija, klausdamas, kas užsiima kosmonautų atranka. Neišsiaiškinęs, pasiūlė ateiti po savaitės. Tada pasakė, kad reikia daugiau laiko. Po kažkelinto apsilankymo išgirdau, kad susitarė dėl mano medicininės patikros. Tikrins kaip aspirantą, o ne darbuotoją – Bušujevas nenorėjo kištis į vyriausiojo konstruktoriaus S. Koroliovo reikalus“, – pasakojo A. Jelisejevas.

Knygoje jis plačiai rašo apie medicininę patikrą. Ligoninės kambaryje 12 lovų, spintelių. Pirmiausia apžiūrėjo terapeutas, kuris ir pasakė, kad čia daugiausia lakūnai, jie nelabai smalsūs, bet apie darbą geriau niekam nepasakoti. Grįžęs pamatė ir kitą įmonėje dirbantį aspirantą. Nieko jo neklausinėjo, šis – taip pat. Laukė daugiau kaip 40 procedūrų. Dažniausiai nubyrėdavo  iš Kuko bandymo ir centrifugos. Šiuos A. Jelisejevas išlaikė, bet vos neiškrito iš bandymo barokameroje – joje prarado sąmonę. Išgelbėjo gydytojas, pasiteiravęs, ar ryte prausėsi po dušu. To nebuvo galima daryti. Po kelių dienų bandymą pakartojo sėkmingai. Pirmas tyrimo etapas truko mėnesį, antras – dvi savaites.  Kai po šio jau ruošėsi susitikti su terapeutu, tikėdamasis būti pripažintas tinkamu, į ligoninę atvažiavo S. Koroliovas tartis, kad inžinieriams būtų taikomi lengvesni bandymai. Kažkam oponavus, kad jis be reikalo jaudinasi, tarp inžinierių bus tinkamų, štai vienas baigia apžiūrą, S. Koroliovas liepė nedelsiant šį išrašyti. Tai pranešęs gydytojas Aleksejų nuramino, kad po kiek laiko turbūt vėl galės ateiti. Parašė, kad pulsas padidėjęs. Esą pasportuos, susireguliuos.

„Tada galvojau, koks absurdas: 14 metų reguliariai sportuojančiam žmogui reikia dar kelias savaites papildomai pasportuoti. Tačiau puikiai supratau, kad be S. Koroliovo palaikymo į kosmonautus niekas nepapuls“, – prisiminė A. Jelisejevas.

Daug užduočių

Darbe buvo ruošiamos programos erdvėlaiviams „Vostok“. Jam pavedė ruošti valdymo metodiką ir apskaičiuoti būtinas kuro atsargas. Ruošiant žmogaus išėjimą į atvirą kosmoso erdvę, A. Jelisejevui teko studijuot kabojimo dinamiką. Su vadovais sutarė, kad nepatyrę nesvarumo būklės nieko nesugalvos. Buvo užsakyta skraidymo programa. „Klausimų daug. Reikia sukurti skafandrą, kuris saugotų kosmonautą nuo vakuumo ir išorinės radiacijos, kad suteiktų jam galimybę dirbti. Būtina mobili palaikymo sistema – teikti žmogui deguonį, valyti iš oro kenksmingas priemaišas, užtikrinti ventiliaciją, reguliuoti temperatūrą. Būtinas ir šliuzas, kuris leistų išeiti iš laivo neišsandarinant kabinos. Galiausiai, kažkas turi likti laive, kad  sektų ir kontroliuotų borto sistemų darbą ir išėjusiojo būseną, o kilus būtinybei, suteiktų jam pagalbą. Vadinasi, skafandrus ir gyvybės palaikymo sistemas turi turėti du kosmonautai. Juos reikia patalpinti tame pačiame laive, kuriame visai nesenai tilpo trys žmonės be skafandrų“. A. Jelisejevas pastebi, kad iš tokių smulkių uždavinių susidarė didelis reikalas, kuriam vadovavo S. Koroliovas. Jis buvo talentingas organizatorius. Sugebėjo organizuoti darbą taip, kad kiekvieno vaidmuo atrodė labai svarbus. Ir dirbti buvo labai įdomu.

Nesvarumo jaukinimas   

Skraidančia laboratorija buvo paverstas keleivinis Tu–104. 6,5 km aukštyje lakūnai įgreitindavo lėktuvą iki ribinio greičio, po to pervesdavo į staigaus kilimo režimą, ir, lėktuvui skrendant 45 laipsnių kampu horizonto atžvilgiu, pereidavo į parabolinę laisvai sviesto akmens trajektoriją. Taip judėdamas lėktuvas pasiekdavo apie 9 km aukštį, po to kaip mestas akmuo imdavo kristi žemyn. Tik tada atsirasdavo tariamas nesvarumas. Lėktuvas, ir visa, kas jame buvo, skrido iš inercijos vienodu greičiu, žmonės galėjo plaukioti kaip kosmose. Prieš prasidedant nesvarumui prispausdavo prie grindų jėga, kelis kartus viršijanti svorio jėgą. Lėktuvas braškėdavo nuo krūvio. Jis atsirasdavo akimirksniu, buvo svarbu prieš nesvarumo pabaigą  priplaukti prie grindų. Bet prisitaikyti prie nesvarumo nebuvo sudėtinga. „Tyrimų metodika buvo sudaryta taip, kad duotų visapusį supratimą apie žmogaus dinamiką.  Iš pradžių tyrėme kaip žmogus judės nuėjęs nuo šliužo. Tam šalia piloto kabinos įtaisėme rankenos maketą, diržais pritvirtinome bandytojui ant nugaros metalinį lakštą su jutikliais ir paprašėme jo atsistūmus nuo rankenos laisvai plaukti salonu tol, kol sustabdysime. Kai laisvi judesiai tapo suprantami, lakūnas bandytojas pagal programą pradėjo daryti judesius rankomis, kojomis, galva.  Po skrydžių studijavome jutiklių parodymus ir filmuotą medžiagą. Palengva vaizdas aiškėjo. Supratome, kaip kosmonautas gali suktis pasitraukęs nuo liuko, ko valdyti praktiškai neįmanoma. Sukimasis bus lėtas, jei kosmonautui pavyks atsistumti nuo šliužo taip, kad rankomis daromos pastangos būtų simetriškos jo svorio centrui. Tam reikia ypatingos formos rankenos. Kad kosmonautas nespėtų kol įsitemps lynas atsidurti nugara į laivą, būtina apriboti „nuėjimo“ nuotolį. Tai išsiaiškinus jau buvo nesunku parinkti rankenos konstrukciją, lyno ilgį ir judėjimo metodiką. Per baigiamuosius skrydžius patikrinti sprendimai perduoti konstruktoriams bei tiems, kurie turėjo ruošti kosmonautus“.

Kosmosas artėja   

A. Jelisejevo skrydis buvo paskirtas 1967 metais. Kaip pagrindinis ketvertas ruošti keturi kosmonautai. Nors programa buvo įtempta, numatyto skrydžio išvakarėse rasta laiko parvažiuoti namo: „Medikai labai įdėmiai sekė, kad nepasigautume kokios infekcijos, leido važiuoti tik su gydytoju, tarnybine mašina. Važiavau ir galvojau: „Gal tai paskutinis mano susitikimas su žmona ir vaikais. Kaip kvailai jis vyks“. Larisa vaišino mus kaip svečius. Pakalbėjome kokią 20 minučių ir atsisveikinome. Kai ėjau prie durų, ji griebė nuo stalo lėkštę ir tėškė ant grindų – sėkmei... Pabučiavau ją ir pastebėjau jos akyse blizgesį... Jaudinasi, reikia greičiau išeiti“.

Vladimiro Komarovo skrydis – balandžio 27-ąją, kitądien turėjo skristi trys kiti kosmonautai, vienas jų – Aleksejus. Balandžio 27 dieną kosmonautai kėlėsi kartu, su V. Komarovu papusryčiavo, privažiavo autobusu iki raketos. Po to klausė starto transliacijos. Į orbitą iškilo normaliai. Tačiau erdvėlaiviui atsiskyrus nuo raketos nešėjos pastebėtas gedimas. Kokias pasekmes jis gali sukelti? Vadovybė sprendė, ką daryti, kosmonautai sukiojosi koridoriais, kol 21 val. juos nuvarė miegoti – juk rytoj jų startas.

Ryte konstruktorius V. Gluško pranešė, kad laivas sudužo, Volodia žuvo, parašiutas neišsiskleidė. Jei vadovybė nebūtų įtikinta atšaukti kitų trijų kosmonautų skrydžio, jų likimas būtų buvęs toks pats.

Po metų A. Jelisejevas  vėl ruošėsi skrydžiui. 1969 m. sausio 13 d. juos pažadino šešios valandos prieš skrydį, bet startą atidėjo rytojui. Miegas suplanuotu laiku, medicininės apžiūros... Sulaikę kvapą žiūrėjo, kaip Vladimiras Šatalovas tolsta nuo žemės, o kai grįžo į viešbutį, jau transliavo „Sojuz-4“ skrydį.

Per atvirą kosmosą

Sausio 15 dieną „Sojuz-5“ laivu pakilo trise: Borisas Volynovas, Jevgenijus Chrunovas ir jis. Tada pirmąkart sujungti du pilotuojami kosminiai laivai. Per atvirą kosmosą kosmonautai perėjo iš vieno laivo į kitą. Atgal Aleksejus grįžo jau „Sojuz-4“ laivu su V. Šatalovu, J. Chrunovu.

„Kosminė erdvė palieka didžiulį įspūdį. Prieš tave – kitas pasaulis. Ten daug gražio, tai visą gyvenimą atsimeni. Dangus – juodas, saulė – labai ryški, kokios čia neišvysi. Žemė – mėlyna, du jos trečdaliai uždegti debesų. Jūra – maža, bet buvo matyti. Sunku tai papasakoti, tai daro stiprų emocinį įspūdį. Neįmanoma užmiršti nei pakilimo momentų, kai Saulė dingsta už Žemės kas rytą ir kas vakarą, nei šiaurės pašvaistės, plazmos švytėjimo už iliuminatorių stiklo. Ir Žemės kvapo, kuris užplūsta išlipus iš laivo“, – pasakojo A. Jelisejevas, pabrėždamas, kad tai buvo „kosmonautikos romantikos“ metas. Pasak jo, žmonės, kurie kuria techniką, labai panašūs. Dirbo su amerikiečiais ir rusais. Prisimena daug atvejų, kai žmonės likdavo darbe visai nakčiai, nes norėjo baigti darbus. Jie nejautė laiko – buvo taip įdomu. Taip būna, kai kuriama kažkas naujo. Kai prasideda konvejeris – jau visai kas kita. Su amerikiečiais kalbėjo laužyta anglų kalba, šie su jais – rusiškai, bet vieni kitus suprato.

Ar matė neatpažįstamų, antgamtinių objektų? „Ir amerikiečiai, ir rusai apie juos daug girdėjo gandų, bet nematė“, – susitikime sakė kosmonautas.

Ar kosmonautai bendrauja? A. Jelisejevas sakė, kad pasaulyje jau daugiau kaip pusė tūkstančio žmonių pabuvojo kosmose. Net pavardžių jų nežino, tik senų rusų ir amerikiečių kosmonautų. O susitikę jie kalbasi ne apie skrydžius, o kaip kas gyvena, ką veikia, kuo domisi. Apie politiką stengiasi nekalbėti – jos niekas nemėgsta. Kasmet kurioje nors šalyje susitinka kosmonautai iš viso pasaulio. Suvažiuoja apie šimtas žmonių, bet A. Jelisejevas retai į tuos susitikimus vyksta.

Linkėjo nebijoti sunkumų

Susitikimuose A. Jelisejevas pasakojo apie pirmąjį kosmonautą J. Gagariną ir jo žūtį, kosmonautę Valentiną Tereškovą, lietuvį lakūną-bandytoją Rimantą Stankevičių, baimės rūšis ir poveikį, jaunimui linkėjo patiems kurti savo gyvenimą ir nebijoti sunkumų – kuo sunkiau, tuo įdomiau, yra daugiau ką prisiminti senatvėje. Taip pat gerų santykių šeimoje, visuomenėje ir aplinkoje. Pasak jo, istoriją kuria pavieniai žmonės, kurie, pagauti idėjos, jai atiduoda visą savo gyvenimą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija