Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Popiežius kalba apie Dievo kantrybę

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus aukoja šv. Mišias su Romos vyskupijos generaliniu vikaru kardinolu Agostinu Valiniu

Laterano Šv. Jono bazilika yra Romos vyskupijos pagrindinė katedra

Popiežius Pranciškus per inauguraciją Romos vyskupo soste

Romos vyskupo ingresas

Dabar švenčiamų Tikėjimo metų ir naujosios evangelizacijos uždavinių kontekste popiežiaus Pranciškaus pasvarstymai švenčiant Dievo Gailestingumo sekmadienį yra ypač prasmingi. Toje Atvelykio šventėje balandžio 7 dieną įvyko ir Šventojo Tėvo, kaip Romos vyskupo, iškilmingas ingresas į jam priklausančią Laterano Šv. Jono katedrą. Ta proga Popiežius kartu su Romos miesto meru Džaniu Alemanu atidengė memorialinę plokštę, bylojančią, kad nuo šiol dalis prie bazilikos esančios didelės aikštės dabar vadinsis Dievo Gailestingumo šventės steigėjo palaimintojo Jono Pauliaus II vardu. Buvo prisiminta, kad 2005 metais miręs Jonas Paulius II savo ilgametėje apaštalo šv. Petro tarnystėje aplankė ne tik daugybę pasaulio šalių, bet ir beveik kiekvieną iš daugiau kaip trijų šimtų savosios diecezijos parapijų.

Stropiai eidamas Romos vyskupo pareigas palaimintasis Jonas Paulius II ypatingą dėmesį skyrė vargingoms tikinčiųjų Italijos sostinės priemiesčių bendruomenėms, kuriose gyvena daug migrantų. Tikimasi, kad jo įpėdinis popiežius Pranciškus, pats kilęs iš į Argentiną persikėlusio italo migranto šeimos, irgi rūpinsis šio likimo žmonių gyvenimu, sielovada, kaip jis tai darė Buenos Airių arkivyskupijoje. Romos vyskupijos generalinis vikaras kardinolas Agostinas Valinis žiniasklaidai sakė, kad popiežius Pranciškus planuoja pradėti parapijų vizitaciją jau gegužę, ir to labai laukia vietos tikintieji, žinodami naujojo Šventojo Tėvo paprastumą ir gebėjimą betarpiškai bendrauti su visais. Tai patvirtina nepaprastai didelės piligrimų minios, besirenkančios į Šv. Petro aikštę kiekvienam susitikimui su popiežiumi Pranciškumi, kurio „liaudiškasis populiarumas“ nemažėja nuo kovo viduryje vykusios konklavos.

Dievo Gailestingumo sekmadienį Velykų laikotarpio šventadieniais kalbamai „Regina Caeli“ maldai vadovavusį Šventąjį Tėvą vėl entuziastingai pasitiko šimtatūkstantinės romiečių ir miesto svečių minios. Trumpame katechetiniame pokalbyje aiškindamas to sekmadienio Evangelijos skaitinyje minimą prisikėlusio Jėzaus pasveikinimą apaštalams: „Ramybė jums“ (Jn 20, 19), popiežius Pranciškus paminėjo, jog tai – ne paprastas palinkėjimas, bet „brangi dovana, kurią perėjęs mirtį ir pragarus Kristus pateikia savo mokiniams“. Ši ramybė – tikroji taika – ateina iš dieviškojo gailestingumo patirties ir yra „Dievo meilės pergalės prieš blogį bei atleidimo vaisius“. Apaštalams kartu su taika Jėzus dovanoja Šventąją Dvasią, kad jie pasaulyje galėtų skleisti nuodėmių atleidimą, kurį tik vienas Dievas gali suteikti. „Bažnyčia yra prisikėlusio Kristaus siunčiama žmonėms ir tautoms skelbti nuodėmių atleidimą ir plėsti Meilės Karalystę, mūsų širdyse sėti taiką, kad ji įsitvirtintų mūsų santykiuose, visuomenėje, institucijose“, – sakė Šventasis Tėvas.

Viltingas sugrįžtančių laukimas

Svariai tikėjimo sklaidos ir evangelizacine prasme jis aiškino šv. Jono evangelijoje atpasakotą apaštalo Tomo užsispyrėlišką troškimą savo akimis pamatyti prisikėlusį Jėzų, paliesti Jo kūne likusias žaizdų žymes, kad galėtų įtikėti. Kai taip atsitiko ir Tomas pripažino Kristų savo Viešpačiu ir Dievu, Jėzus jam atsakė: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę“ (Jn 20, 29). Anot popiežiaus Pranciškaus, tai – „labai svarbūs žodžiai apie tikėjimą: mes juos galime įvardyti kaip tikėjimo (ir tikinčiųjų) palaiminimą“. Taigi, visais laikais, tiek antikinėje Jeruzalėje, tiek šiomis dienomis, žmonės gauna Viešpaties palaiminimą, jeigu jie per Bažnyčios skelbiamą Dievo Žodį ir liudijimą „įtiki, kad Jėzus Kristus yra Dievo meilės ir Gailestingumo įsikūnijimas“. Iš čia kyla apaštalavimo uždavinys drąsiai skelbti Prisikėlusį Kristų, kuris „yra mūsų taika“, ir realiai liudyti gyvenant kaip krikščionims santarvėje, būnant kupinais Dievo atleidimo ir gailestingumo.

Laterano Šv. Jono bazilikoje aukotų šv. Mišių homilijoje, Šventasis Tėvas akcentavo Jėzaus kantrybę laukiant mūsų įtikėjimo, atsivertimo ir nuoširdžios atgailos pripažįstant netikėjimo, abejonių ar net išdavystės kaltę. Taip buvo minėtu apaštalo Tomo užsispyrimo atveju, kai jis pripažino savo dvasinį skurdą ir netikėjimo ankstesniais Jėzaus pažadais prisikelti silpnumą, ir apgaubtas dieviškuoju gailestingumu tampa nauju žmogumi, tikrai tikinčiu. „Prisiminkime Petrą: tris kartus jis atsižada Jėzaus, ir būtent tuomet, kai turėjo būti arčiausiai Jo; ir kada pasiekia šio savo nuosmukio dugną, sutinka Jėzaus žvilgsnį, kuris kantriai, be žodžių jam sako: „Petrai, nebijok savojo silpnumo, pasitikėk Manimi“. Ir Petras supranta, tiesiog savyje pajunta kupiną meilės Jėzaus žvilgsnį, ir pravirksta“, – įtaigiai bei emocionaliai aiškino popiežius Pranciškus. – Koks nuostabus šis Jėzaus žvilgsnis, kiek daug jame švelnumo! Broliai ir seserys, niekada nepraraskime pasitikėjimo Dievo kantrybe ir gailestingumu!“

Šventasis Tėvas priminė ir kitą Evangelijos epizodą apie Emauso mokinius (Plg. Lk 24, 13–33), kurie buvo nusiminę ir beviltiškai sutrikę po Golgotos įvykių, todėl net nepažino jų sutikto prisikėlusio Jėzaus. Bet jis jų neapleido, eina kartu, kantriai aiškino Šventąjį Raštą, kuriame pranašaujama apie Mesijo kentėjimus, kartu su jais apsistojo, laužė duoną ir jie pagaliau pažino Išganytoją. „Toks yra Dievo būdas: Jis – kantrus, skirtingai nuo mūsų, neretai norinčių visko iš karto ir santykiuose su kitais žmonėmis“, – kalbėjo popiežius Pranciškus. Jis paminėjo, kad dieviškoji kantrybė eina iš meilės ir supratimo bei mokėjimo atleisti, nes Dievas visada laukia nutolusiųjų ir pasirengęs priimti sugrįžtančius. Apie tai kalba dar vienas Šventojo Tėvo prisimintas evangelinis palyginimas, pasakojantis, kaip gailestingas tėvas džiaugsmingai sutinka į namus sugrįžusį sūnų palaidūną. (Plg. Lk 15, 11–24). Popiežius paminėjo garsaus vokiečių teologo Romano Gardinio daromą išvadą, jog „Dievas taip savo kantrumu atsiliepia į mūsų silpnumą, taip stiprina mūsų pasitikėjimą“. Tarp mūsų silpnumo ir Dievo kantrumo turi vykti nuolatinis dialogas, kuris padeda išlaikyti viltį.

Nerašyta gailestingumo enciklika

Pratęsdamas mokymą apie gailestingumą, kuris ne kartą išryškėjo ir popiežiaus Pranciškaus homilijose, kurį vienas komentatorius pavadino šio Šventojo Tėvo „pirmąja gailestingumo enciklika“, daugelį paskatinusia atnaujinti išpažinties praktiką, ir pabrėžė, kad „Dievo kantrybė turi mumyse paskatinti drąsą sugrįžti pas Jį, kad ir kokios didelės klaidos bei nuodėmės gali būti padarytos mūsų gyvenime“. Tai daroma, kai kreipiamasi į sakramentus, ypač pradedant nuo Atgailos sakramento, tokiu būdu gaunant atleidimą ir su pasitikėjimu prisiliečiant prie Jėzaus žaizdų, kuriose esame saugūs, nes iš jų sklinda neaprėpiama Viešpaties meilė. „Yra svarbiausia turėti drąsos pasitikint Jo kantrybe visada ieškoti prieglobsčio Jo meilės žaizdose“, – tvirtino Laterano bazilikoje sakytame pamoksle popiežius Pranciškus.

Jis pripažino, jog kai kas gali apimtas desperacijos kaip minėtasis evangelinis sūnus palaidūnas pagalvoti, jog padarytos nuodėmės labai didelės, ir jau labai nutolti nuo tikėjimo, nuo Bažnyčios ir Dievo, todėl neturėti ryžto, gal net minties, kad visa tai gali būti atleista, kad Viešpats vėl gali priimti į savo globą. Šventasis Tėvas homilijoje dalinosi prisiminimais iš savo sielovadinės tarnystės patirties, kai sutikdavo žmonių, kurie nusiminę sakydavo: „Tėve, turiu padaręs daug nuodėmių“. Jis visada abejojančius tais atvejais padrąsindavo: „Nebijok, eik pas Jį (tai yra išpažinties), nes Jis tavęs laukia ir viskuo pasirūpins“. Juk kiek daug viliojančių, net klaidingų pasiūlymų mes sutinkame savo gyvenime, toje prieštaravimų kupinoje informacinėje aplinkoje, tad ar ne laikas priimti didįjį paties Viešpaties siūlymą ir pasitikėti Jo švelniąja globa. Popiežius Pranciškus aiškino, kad Dievui mes ne kokia nors „beveidė minia“, nes kiekvienas Jam yra svarbus, ir netgi būdami dideli nusidėjėliai, Jam esame patys brangiausi.

Bet tik aiškiai suvokus padarytos nuodėmės blogį (tai nėra paprasta, nes šiais laikais blogio samprata gana išblukusi) ir nuoširdžiai prisipažįstant bei apgailint, galima sulaukti tikro Dievo Gailestingumo, meilės ir atleidimo bei nuoširdžiai pasižadėti daugiau nebenusidėti. To irgi tikisi Viešpats. „Jis atleidžia, Jis tave apkabina ir pabučiuoja, ir sako: „Tavęs nepasmerksiu, eik ir daugiau nebenusidėk“ (Plg. Jn 8, 11)“, – aiškino Šventasis Tėvas savo homilijoje kovo 18 dieną, pirmą kartą Vatikane aukodamas šv. Mišias, kai irgi daug dėmesio skyrė Dievo Gailestingumo temai. Praėjusį sekmadienį Laterano bazilikoje mielai dalindamasis asmenine pastoracine patirtimi, popiežius Pranciškus patvirtino, kad ne kartą teko pastebėti Dievo Gailestingumo ir kantrybės raišką ir daugybės žmonių drąsą prisiliesti prie Jėzaus žaizdų, maldaujant Viešpaties priimti jų dvasinį skurdą bei nuplauti jų nuodėmes savuoju krauju. „Ir visuomet mačiau, kad Dievas kaip tik tai darė – Jis juos priėmė ir paguodė, juos apvalė ir mylėjo“, – sakė Šventasis Tėvas.

Labai svarbus toks Jo gailestingumo mokymas mūsų visuomenėje, kurioje trūksta kitų supratimo ir tolerancijos. Dažnai mums kiti yra nemoralūs, kiti daro klaidas, bet ne mes; kitus esame pasirengę smerkti, bet ne pasilenkti prie jų bėdų. Elgiamės kaip fariziejus šventykloje, kuris giriasi Viešpačiui savo teisumu ir pirštu rodo į blogąjį muitininką, kuris nuoširdžiai atgailauja. (Plg. Lk 19, 9–14). Fariziejiškai elgiantis „negalima pažinti Viešpaties širdies ir pajusti Jo gailestingumo džiaugsmo“, – perspėjo popiežius Pranciškus kovo 18 dienos homilijoje. Užbaigdamas praėjusio šventadienio pastabas, jis linkėjo ieškoti Viešpaties globos ir švelnumo malonės ir tapti gailestingesniais, kantresniais, gebančiais atleisti ir mylėti.

© 2013 „XXI amžius“