Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Monsinjoras iš Šeriškių

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Mons. Petras Meilus Ričardo Šaknio nuotrauka

Balandžio 10 dieną kunigystės 50-metį minėjo devyni Lietuvos kunigai. Vienas jų – monsinjoras Petras Meilus, kilęs iš Panevėžio vyskupijos, tačiau dvasininko darbą visą laiką dirbęs septyniose Kauno arkivyskupijos parapijose, o dabar, 2012 m. sausio 12 d. peržengęs 80 metų slenkstį, tęsiantis savo pašaukimo kelią Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo Arkikatedroje Bazilikoje.

Iš  giminės istorijos

Penki kilometrai nuo Skapiškio (Kupiškio r.), už Čypelių, prie Žiogų kaimo, buvo Šeriškiai. Albinos Boikaitės (1894 07 04(?)–1974 03 01), kilusios iš Vėželių kaimo, nutekėjusios į Čypelius, ir Kazimiero Meilaus (1895 05 25–1962 06 28) šeimoje augo keturi sūnūs (dukra Emilija mirė pusantrų metų, susirgusi vadinamąja „jadra“ – vėjaraupiais?). Trys sūnūs: Povilas (1921 12 12–2007 03 31), Alfonsas (1926 02 01?–1948 07 12) ir Vytautas (1929 05 25–2008 03 21) gimė Čypelių kaime. Jauniausias Albinos ir Kazimiero Meilų sūnus – Petras – gimė 1932 m. sausio 1 d. jau Šeriškių kaime.

Caro laikais prie Šeriškių kaimo buvo trikampis (apie 30 ha) laisvos žemės plotas. Atvykęs matininkas siūlė tą žemę užrašyti garsiam apylinkės meistrui – staliui Aleksandrui Meilui (1857–1943 03 28), kuris su žmona Veronika Kiceinaite (1862–1952 03 22) augino keturis vaikus: Oną, Kazimierą, Zofiją ir Lionginą. A. Meilus turėjo dešimtinę prie Skapiškio, kitą – netoli Varnio ir trečią – kur gyveno. Tad daugiau žemės neėmė, atsisakė, o matininkas pagrasino: „Neimsi žemės, tai sulauksi neregių ir negirdų“. Ir iš tikrųjų į tą plotą atkėlė penkias rusų šeimas. Po 1918-ųjų metų jie išpardavė savo žemę ir išvažiavo. Tą žemę išpirko 10 ūkininkų: 10 ha ir vieną desiciną (1 ha ir 10 arų) išpirko Juozas Mikoliūnas, 5 ha – Romas Čiurlys, 3 ha – Petras Čiurlys, du sklypus po desiciną – Steponas Indreika, per dvi vietas (desiciną ir mažiau) Jonas Kalnutis, 3 ha – Jonas Neniškis, 4 ha – Lionginas Malinauskas, Kazimieras Kiaulėnas (desiciną), Kazimieras Meilus (desiciną), Tonkūnienė (desiciną). Ir liko dar nedidelis pievos trikampėlis.

Sūnus Kazimieras savo tėvui vis sakydavo: „Būtum paėmęs žemę, ji būtų atitekusi vaikams ir vaikaičiams“.

Veronikos Kiceinatės brolis, Kazimiero krikšto tėvas, neturėjo savo vaikų ir visą 7 ha žemę užrašė krikšto sūnui. Kazimieras, vedęs Albiną Boikaitę, gavo ir pasoginės žemės. Juozapas Boika su Ona Andreikaite susilaukė trijų dukrų Marijonos (Mikėnienės), Albinos (Meiluvienės) ir Emilijos (Stukienės). 12 ha žemės plotą seserys pasidalino pagal žemės kokybę. Albinai teko 4 ha. Tad Kazimieras Meilus turėjo 14 ha žemės (3 ha tėvo, 4 ha kraitinės ir 7 ha – krikšto tėvo). Tačiau žemė buvo labai išmėtyta ir, kaip sako monsinjoras, „Tėvas labai vargo, tačiau šnekėjo, kad žemė nesudegs – tai tvirčiausias turtas... O atėjo tarybiniai laikai ir žemė... sudegė“.

Aleksandras Meilus turėjo įsigijęs gerų įrankių, ne tik gamino reikalingus daiktus, bet dengė ir stogus. Juo pasekė vaikaitis Alfonsas. Jis pats susitaisė varstotą, ėmėsi meistravimo darbų. Kaip sako jo brolis, monsinjoras Petras, „turėjo geras rankas, buvo ir šiaučius, ir kriaučius, labai gabus ir labai troškęs mokslo, deja, susirgęs džiova, mirė eidamas 23-ius metus“.

Kazimieras Meilus, kaip ir jo tėvas Aleksandras, viską mokėjo pasidaryti pats. Dirbdavo labai ilgai, tačiau gražiai. Dėl jo ilgo darbo Aleksandras ant sūnaus pykdavo.

Kazimiero Meilaus brolis Lionginas (1902–1985), grįžęs iš kariuomenės vedė miestietę, kuriai sunku buvo įaugti į kaimo gyvenimą, tad jie, 1931 metais atidavė žemę Kazimierui ir su 1925 metais gimusiu sūnumi Petru išsikėlė į prie Kauno esančias Lapes. Iš čia pateko į Sibirą, iš kurio sugrįžo tik po 15 metų. Nepriklausomybės Lionginas nebesulaukė: tvirtą vyrą, važiuojantį dviračiu, suvažinėjo furgonas.

Monsinjoro brolis Vytautas Meilus dirbo miške ir nestojo į kolūkį. 1973 m. rugsėjo 24 d. sudegė jo namai ir žmona Alfonsa Mikėnaitė, spėjusi iš degančio namo išnešti dvi dukrytes – vienų metukų Liną ir penkerių Janytę (Pajuodienė, gyvena Naiviuose). Pati Alfonsa beveik mėnesį kankinosi Kauno klinikose ir mirė prieš pat Velykas. Gaisras buvo visai netikėtas, jį matė ir kunigas Petras, tuo metu iš Ukmergės atvykęs aplankyti mamos, gyvenusios su brolio Povilo šeima. Nusprendė aplankyti ir netoliese gyvenusį brolį Vytautą. Išeinant iš namų, dingo elektra, o Alfonsa, labai bijodama tamsos, nusprendė į gęstančią lempą įsipilti žibalo. Tačiau sumaišė greta stovėjusius bakelius: vietoje žibalo, paėmė benzino, kurį, pradėjus pilti, užsiliepsnojo lempa, ugnis griebė viską. Moteris, pastačiusi benzino bakelį, čiupo dukreles, išnešė iš namo, nunešė jas toli, o pati bėgo į vidų išnešti bakelį su benzinu, tačiau jai prisiartinus, šis sprogo ir ją pagavo liepsna. Pro šalį arkliu važiavęs Alfonsos pusbrolis Antanas Mikėnas, išsigandusio arklio išmestas iš vežimo, skubėjo į pagalbą, tačiau ilgai negalėjo užgesinti degančios moters. Ligoninėje jai reikėjo perpilti kraują. Pusbrolio kraujo grupė atitiko, tačiau nebuvo atkreiptas dėmesys, kad jis sirgo gelta ir tai pagreitino mirtį: Alfonsos nepavyko išgelbėti.

Našlys Vytautas Meilus, likęs su dviem mažomis dukrytėmis, vedė antrą žmoną Aldoną Žigulytę-Jankauskienę iš Pandėlio. Ji taip pat buvo našlė (vyras buvo pats pasitraukęs iš gyvenimo – pasikoręs), turėjo dvi dukras – Laimą ir Viliją Jankauskaites. Vytauto ir Aldonos Meilų šeimoje 1976 m. rugpjūčio 31 d. gimė sūnus Albinas.

Vaikystės rūpesčiai

1939 m. rugsėjo 1 d. septynerių metų Petras Meilus pradėjo lankyti Šiurpiškių pradžios mokyklą ir 1943 metais baigė 4 skyrius. Juos mokė Bronius Jakavonis, Jusius, vėliau Balytė. Prisimena kunigą Antaną Kietį (brolis Vytautas iš jo priėmė Pirmąją Šv. Komuniją). Į Šiurpiškes atvažiuodavęs kunigas Juozapas Bardišauskas mėgdavo kartoti: „Šiurpiškės, o jūs visai nepašiurpę“.

Baigęs 4 skyrius Šiurpiškėse, penktą skyrių lankė Skapiškyje (mokykla tuo metu buvo įsikūrusi vadinamosiose kazarmose) ir baigė 1944 metais. Karo metu mokykla buvo iškelta į Vaduvas – už 9 km nuo Skapiškio. Iš Šiurpiškių susidarius jau 14 km, Petras kurį laiką mokyklos nelankė. Atidarius Skapiškyje mokyklą, Petro užbaigto 5 skyriaus neįskaitė, tad reikėjo lankyti pirmąją gimnazijos klasę. Tuo metu direktoriumi dirbo mokytojas Vladas Merkevičius. Jis augino du sūnus Vladą, Vytautą ir dukrą Birutę (Žilinskienę). Vėliau direktoriaus pareigas ėjo patriotas Jonas Beleckas.

Kartu su Petru mokėsi Vytautas Mačiūnas, Antanas Čeika. Vėliau Čeikos šeimos narius vežant į Sibirą Antanas pabėgo į Garliavą, įsidarbino traktoristu jau Čaikos pavarde, kol į Garliavą neatvažiavo klasiokė Burokaitė ir visko neišaiškino.

Monsinjoras prisimena, kad po vieno ilgai užsitęsusio vakaro trys likosi nakvoti gimnazijoje, eiti 5 km į Šeriškius nesinorėjo. Laikydami save dideliais patriotais iškrėtė „zbitką“. Vienas iš jų, prapjovęs portrete Stalino lūpas, įdėjo cigaretę. Valytoja, pamačiusi išniekintą portretą, nubėgo pranešti tą vakarą budėjusiai mokytojai, jų auklėtojai Alei Markevičiūtei. Ši niekam nesakiusi prispyrė tris drąsuolius, ir šie prisipažino. Liepė kuo greičiau nupirkti portretą (jų tuomet buvo pilna parduotuvėje) ir pakabinti. Išaiškinus, kuo galėjo baigtis šis pokštas jiems, jų šeimoms ir net giminei, vaikinų didvyriškumas, kaip sako monsinjoras, bematant išgaravo. Portretas buvo greitai pakabintas ir niekas daugiau apie tai nesužinojo.

Petras Meilus, 1949 metais baigęs Skapiškio progimnaziją, mokslus tęsė Kupiškio gimnazijoje (aštuntoje klasėje). Nuo Šeriškių iki Kupiškio – 20 km. Tad turėjo nuomoti kambarį, o kas dvi savaites pasiekdavo namus. Rudenį į namus pareidavo per 4 valandas – apie 12 valandą nakties, mat mokėsi popietinėje pamainoje ir pamokos baigdavosi 8 val. vakare. Naktį pareidavo, o kitą dieną po pietų vėl reikėdavo iškeliauti. Kupiškio gimnazija turėjo keturis pastatus, kuriuos moksleiviai buvo įvardinę savaip: centrinė, grabelis (mokyklos kieme – dvi klasės), bunkeris (Vytauto gatvėje raudonų plytų mūrelis) ir ramovė (buvęs karininkų pastatas). Šioje gimnazijoje kartu su Petru mokėsi skapiškėnai Aldona Beleckaitė (Kytrienė), Dalia Bukauskaitė, Teresė Balčiūnaitė, Vytautas Liutkevičius, Vidmantas Markevičius, Povilas Vizbaras, Kazakevičiūtė, Linas Juozėnas, Stasys Kytra ir kt.

Monsinjoro brolis Alfonsas, kaip jau minėta, mirė džiova. Vaikystėje Petras miegodavo kartu su broliu Alfonsu, tad ir jis užsikrėtė šia liga. Brolis Vytautas neapsikrėtė, matyt, jo organizmas buvo stipresnis. Brolis Povilas susirgo po daug metų, tačiau greitai išsigydė. Ir Petras būtų lengvai išsigydęs, jeigu nebūtų jo išgąsdinę senesni ligoniai ir jis būtų laiku gydęsis. 1950 metais gydytojas Marčiukaitis, išaiškinęs atvirą džiovą, paguldė jį į Kupiškio ligoninę. Petrui žadėjo daryti pneumotoroksą: tarp pleurų leidžiamas oras suspaudžia plautį ir jis užgyja. Tačiau tuo metu ligoninėje gulėję vyrai prigąsdino 18-metį vaikiną, kad tai pakenks plaučiams, ir šis pabėgo iš ligoninės, o grįžusio į mokyklą jo nepriėmė – serga užkrečiama liga. Buvo praleistas tinkamas gydymui laikas, tad Petras buvo išsiųstas į Vilnių. Jis džiaugiasi, kad visur jį vedžioja Dievas. Pirmąsyk atvykus į Vilnių, netikėtai sutiko vieną skapiškėną, kuris jį nuvedė į bendrabutį pas kitą skapiškėną Leoną Mažeikį, o šis ėmėsi globoti kraštietį. Deja, atvykus į Vilnių, gydytojai iš karto jo į ligoninę nepriėmė. Tik gruodį paguldė. Gulėjo du mėnesius ir 1951 metų sausio 5 ar 6 dieną padarė ekstrapliauralinę operaciją: laužė šonkaulius (tai baisus skausmas, nustojus veikti vaistams) ir tarp pliaurų leido specialią alyvą. Petras džiaugėsi, kad operacija labai gerai pavyko. Tačiau jis galėjo gulėti tik ant nugaros, o po trijų mėnesių vėl važiavo į Vilnių – turėjo pasirodyti gydytojams.

Dėl ligų praleidęs metus, 1951 metais Petras sugrįžo į gimnaziją, į devintą klasę. Čia jau vietoj vokiečių kalbos buvo įvesta prancūzų kalba. Tad Petras 9-oje klasėje prancūzų kalbos pamokas lankė kaip laisvas klausytojas. Kitais metais, jam buvo pasiūlyta važiuoti į Pandėlį, nes ten buvo dėstoma vokiečių kalba. Tad 1952–1953 ir 1953–1954 mokslo metais (10-oje ir 11-oje klasėse) Petras mokėsi Pandėlyje. Nebaigus 11-os klasės, 1954 metų kovo viduryje iki 40 laipsnių pakilo temperatūra. Brolis parsivežė Petrą namo. Mama sugirdė aspirino, temperatūra kuriam laikui nukrito. Tačiau vėl staigiai pakilo. Nuvežtas į Skapiškį pas gydytoją Igną Vaitošką, jis nualpo. Gydytojas liepė kuo skubiau ligonį vežti į Kupiškį, bet ten keitėsi daktarai, tad Petras kovo 16 dieną buvo nusiųstas į Rokiškį, čia gydėsi balandžio, gegužės ir birželio mėnesiais pas jauną gydytoją Gudzikauskienę. Gydytojai pastebėjo išsisėtinę sklerozę visuose plaučiuose, žaizdas ir židinius. Ilgai laikėsi aukšta temperatūra. Žaizda plaučiuose neužsitraukė. Birželio 29 d. Petrą parsivežė namo, o kitą dieną jis išvyko į Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninę. 1954 m. liepos 5 d. jam padarė operaciją, po to daugiau kaip metus traukė pūlius. 1957 metais dėdė – motinos brolis – iš JAV atsiuntė 50 gramų streptomicino. Gydytojai leido kasdieną po vieną gramą. Vėliau, gydantis pas I. Vaitošką, jam buvo leidžiamas tarybinis streptomicinas.

Kadangi Petras gerai mokėsi, tai jam buvo išduotas mokyklos baigimo atestatas: tik sumažinus visų dalykų pažymius vienu balu.

Kunigų seminarija

Petrui buvo penkeri ar šešeri metai, kai vienas kunigas (tai galėjo būti vikaras Ignas Šaučiūnas) Skapiškyje, Gerojo ganytojo šventėje pamokslo metu kalbėjo, kad kunigas dėl Kristaus atsisako šeimos. Jam tada nesąmoningai šovė mintis: „Man reikės atsisakyti šeimos: palikti mamą, tėtį... Kaip aš galiu palikti šeimą?“ Šią, tuomet jį sujaudinusią, mintį monsinjoras prisimena ir šiandien. Tvirti tikėjimo pagrindai Petrui susiformavo jau vaikystėje. Seneliai buvo uolūs katalikai: senelis Aleksandras Meilus pavaduodavo vargonininką – mokėjo giedoti Mišaprus. Jo sūnus Kazimieras buvo kaimo kantorius (giesmininkas). Visi Aleksandro sūnaus Kazimiero vaikai turėjo gerus balsus ir muzikinę klausą, tad visi giedojo chore. Petrui neteko būti klapčiuku, jis iš karto pasikėlė link vargonų. 1948 metų birželį į Skapiškį atkeltas kunigas Feliksas Laimingas Blynas ėmėsi organizuoti chorą. Į chorą jis ragino kalėdodamas, taip subūrė vaikų ir jaunuolių, kaip pats kunigas vadino, „plėšikų chorą“. Paaugliai įsijungė į suaugusių chorą. „Saldu ant širdies, prisiminus Skapiškio chorą, – kalba monsinjoras, jame pradėjęs giedoti nuo 1948 metų, būdamas šešiolikos, – kunigas vis sakydavo: „Vaikai, taip garsiai nešaukite“. O mes rėkdavome – net mėlyni“.

Skapiškio chorui vadovavo Vytautas Četkauskas, vėliau, jau dirbant kun. Valentinui Šikšniui, atvykęs iš Panevėžio naujas vargonininkas.

Skapiškio bažnyčios choras, kun. F. Blynui talkinant, parengė penkias lotyniškas mišias: „Tercia“, „Liudviko Mišias“, „Pastorall“, „Salve Regina“, „Gruberio Mišias“. Chore giedojo net 10 bosų. Monsinjoras įsiminęs Aldonos Kytrienės, Elenos Juodviršienės ir jos sesers Rožės Vaitiekūnaitės, Onos Žiogūnaitės (Pajedienės), Čaplinskaitės sopranus bei daugelį kitų giedorių...

Sulaukus šešiolikos metų Petrui kilo didžiulis noras tapti kunigu, džiaugiasi, kad šis noras nedingsta ir šiandien. Iš kur kilo toks noras, negali paaiškinti: „Nors mirti reikėtų, bet būsiu kunigu...“. Skapiškio klebonas kun. Juozapas Lukšas jį nuo šios minties atkalbinėjo: „Esi ligonis, užimsi vietą sveikam...“ Tačiau Petro prašomas, parašė Testimonium (rekomendaciją).

P. Meilui už bažnyčios lankymą Skapiškio mokykloje nieko niekas nesakė. Tik kai per Kalėdas nenuėjo į mokyklą, buvo baramas. O už bausmę liepta ranka perrašyti istorijos vadovėlį. Rašė ir per pertraukas – keturis mėnesius (sausį–balandį), bet perrašė...

Mokantis Kupiškio gimnazijoje 1950 metais bendraklasiai per Kalėdas nenuėjo į mokyklą. Tada juos saugumietis kvietėsi po vieną į kabinetą ir klausinėjo ant stalo pasidėjęs brauningą (pistoletą):

– Kokią mokyklą lankai?

– Kupiškio, – atsakė Petras.

– Ne Kupiškio, o tarybinę, – riktelėjo saugumietis. – Tarybinę mokyklą lankai, o eini į bažnyčią. Kodėl?

Saugumietis dar ilgokai pašūkavęs, tam kartui paliko ramybėje.

1957 metais Petras Meilus kartu su Jonu Džiugeliu (iš Vaduvų) parašė pareiškimus į Kunigų seminariją. Tačiau tą rudenį iš kariuomenės sugrįžo klierikai ir jų nepriėmė – nebeliko vietų. Tuometinis seminarijos vedėjas kun. F. Blynas Petrui parašė: „Petrai, tu ligonis. Grįžta seminaristai iš kariuomenės, vietų nebus, tavęs nepriims“.

1958 metais vėl parašė pareiškimą į Kauno kunigų seminariją, o birželio pabaigoje gavo pakvietimą atvažiuoti laikyti egzaminus. Tais metais 28 jaunuoliai buvo parašę pareiškimus į seminariją, tačiau buvo priimti 24. Iš Panevėžio vyskupijos įstojo 11. Tai buvo pats didžiausias tuo metu klierikų kursas Kauno kunigų seminarijoje. Baigė 16 klierikų, tačiau prisidėjo dar du – vienas grįžęs iš kariuomenės, kitas – vyresnio kurso, tad 1963 m. balandžio 10 d. įšventinta 18 kunigų. Trys iš jų buvo paskirti į Panevėžio vyskupiją: Antanas Zakrys, Petras Krasauskas ir Povilas Miškinis.

Monsinjoras džiaugiasi, kad studijuodamas seminarijoje pasveiko. Penkiolika mėtų gėrė vaistus. Stebisi, kad tiek vaistų išgėręs, dar liko gyvas. Pasveikęs gėrė dar metus. Tačiau baigėsi vienos ligos, prasidėjo kitos – sustreikavo širdis.

Seminarijoje klierikas Petras ne tik mokėsi, bet ir dirbo vargonininku. Įstojus į seminariją du ar tris kartus per metus kviesdavo į saugumą, o parvažiavus atostogų į kaimą, dar – ir į Kupiškio rajoną.

Ne kartą yra kalbėję:

– Norime tave padaryti tarybiniu kunigu.

– Aš ir esu tarybinis, – atsakydavo klierikas Petras.

– Koks gi tu tarybinis? – pasityčiodami ir pasišaipydami klausdavo saugumiečiai.

– Ar galiu būti dar tarybiškesnis: pasas tarybinis, baigiau tarybinę mokyklą, gyvenu Tarybų Sąjungoje. Tad koks tarybiškesnis dar galėčiau būti?

– Pats nesupranti, ką kalbi, – sumišę atsakydavo saugumiečiai.

Sykį klieriko Petro paklausė:

– Ką darytum, jeigu seminarijoje būtų slapta organizacija?

– Nemanau, kad ji seminarijoje galėtų būti, o jeigu atsirastų, visi turėtume pranešti seminarijos rektoriui.

Ne kartą klieriką kalbino ir ragino:

– Pasirašyk, kad mums padėsi.

– Aš atvažiavau mokytis, – atsakydavo Petras.

Klierikas Petras seminarijoje buvo paskirtas dekanu. Seminarijoje rudenį, per Kristaus Karaliaus šventę (spalio 25 d.), būdavo pirmo kurso klierikų „įvilktuvės“. Tuo metu į seminariją priimdavo tik po penkis klierikus (tokia padėtis tęsėsi 10 metų). „Įvilktuvių“ progai kiekvienas klierikas gaudavo lotynų kalbos žodyną, knygą „Gyvenimo mokykla“ ir Šventąjį Raštą. Šiuos leidinius klierikams turėdavo duoti jų dekanas.

Į subdiakonus klerikai buvo įšventinti pirmadienį, į diakonus – antradienį, o trečiadienį prieš Didįjį Tridienį vyskupas Petras Maželis 1963 m. balandžio 10 d. juos įšventino į kunigus.

Buvo įšventinta, kaip jau minėta aštuoniolika klierikų: Dominykas Akstinas (po 10 metų metė kunigystę); Vincas Bandza (1926 01 06–1997 09 30), Jonas Babonas (1936 06 18–2012 12 03), Viktoras Brusokas (gyvena Marijampolės specialiuosiuose socialinės globos namuose), Vladas Černiauskas (rezidentas Mielagėnuose), Ignas Jakutis (40 metų dirbo Ignalinoje, pastatė bažnyčią, dabar darbuojasi tėviškėje – Dūkšte), Bronislovas Juozas Jaura (1935 06 08–2011 04 15), Petras Krasauskas (1935 08 13–1998 02 13), Antanas Lukošaitis (1926 12 27–2002 02 18), Petras Meilus, Povilas Miškinis (Vabalninko klebonas), Vytautas Pesliakas (Panoterių klebonas), Jonas Račaitis, Juozas Sidabras (mirė būdamas 36 metų, pirmasis kurse), Stasys Stankevičius (Alovės klebonas), Jonas Tamonis (1938 05 08–1999 04 10), Boleslovas Vaira (altaristas Jurbarke), Antanas Vytautas Zakrys (1938 04 30–1995 06 08). Visi įšventintieji kartu su vyskupu P. Maželiu Kauno Arkikatedroje aukojo šv. Mišias. Iškilmingų primicijų nebuvo.

Kunigu įšventintas Petras buvo paliktas giedoti Velykoms. O pirmadienį, antrąją Velykų dieną, parvyko į savo gimtąją parapiją – Skapiškį – ir prie šoninio Švč. Mergelės Marijos altoriaus aukojo pirmąsias šv. Mišias. Choras, pamatęs, kad Petras išeina iš zakristijos apsirengęs kunigo drabužiais, ėmė giedoti kitas giesmes – iškilmingas. Oficialių primicijinių palaiminimų nebuvo. Šv. Mišiose dalyvavo tik mama, broliai, keli giminaičiai, tad juos ir palaimino. Visiems įšventintiesiems buvo prigrasyta, jei bus iškilmingos Mišios, atims kulto tarnautojo pažymėjimą ir jie negalės dirbti dvasininkais.

Darbas parapijose

Kun. P. Meilus labai troško dirbti Panevėžio vyskupijoje, tačiau visą gyvenimą darbavosi Kauno arkivyskupijoje, septyniose parapijose. Be to, aptarnavo Paupio Šv. Šeimos – Jėzaus, Marijos ir Juozapo – parapiją. Ilgiausiai – 29 metai –  dirbta Kaune: 1963–1969 metais ir nuo 1990-ųjų. Devynerius metus (1981–1990) – Eržvilke. Aštuonerius metus dirbta Ukmergėje (1973–1981), ketverius su puse metų – Šiauliuose (1969–1973). Kaune vikarauta Šv. Juozapo, Švč. Jėzaus Širdies parapijose, klebonauta Šv. apaštalų Petro ir Povilo Arkikatedroje ir Šv. Antano Paduviečio parapijoje, altaristo pareigos einamos Šv. apaštalų Petro ir Povilo Arkikatedroje. Užimtos įvairios pareigos: vikaro – 18 metų, klebono – 20 metų, altaristo – nuo 2001 metų. 1998 metais kun. P. Meilui buvo suteiktas monsinjoro titulas.

Šiek tiek detalizuosime darbą parapijose.

1963 m. gegužės 31 d. gavo paskyrimą į Kauno Šv. Juozapo parapiją Vilijampolėje ir nuo liepos 1 dienos pradėjo eiti vikaro pareigas. Kartu vikaravo ir kun. Liudvikas Čekavičius. Buvęs Kauno kunigų seminarijos rektorius kan. Kazimieras Žitkus-Žitkevičius šioje parapijoje užėmė altaristo pareigas. Jie visi talkino klebonui kun. Jonui Girdzevičiui.

Kun. P. Meilus 1969 m. sausio 2 d. iškeltas į Šančius vikarauti Švč. Jėzaus Širdies parapijoje. Šančiuose kartu su kun. Petru vikaravo jo bendrakursis kun. J. Tamonis. Tačiau kunigas Petras čia vikaravo tik 8 mėnesius – iki 1969 m. rugpjūčio 2 d. Paskui iškeltas į Šiaulių Šv. Petro ir Povilo parapiją, kurioje vikaravo iki 1973 m. birželio 17 d. Kartu su vikaru kun. Vaclovu Polikaičiu, altarista kun. Broniumi Sakalausku jie talkino klebonui kun. Liudvikui Mažonavičiui. Paskui kun. P. Meilus buvo iškeltas į Ukmergę, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Ketvirtoje parapijoje kun. P. Meilus vikaravo aštuonerius metus. Klebonu tuo metu dirbo kun. Antanas Danyla. Buvo ir du altaristai: kun. Aleksandras Masaitis ir iš Eržvilko atkeltas visų vadinamas „Lordu“ kun. Augustinas Adomavičius, kuris, atkėlus vikarą, po mėnesio mirė.

Saugumas nedavė ramybės ne tik būnant klieriku, bet ir darbuojantis kunigu. Jau gavus paskyrimą į Eržvilką, Ukmergėje pasikviečia saugumas ir siūlo:

– Tu gali vykti dirbti į Kauną ar į Šiaulius...

Kunigo atsakymas buvo tvirtas:

– Eisiu ten, kur paskirs vyskupas.

– Jei mums padėsi, gausi vietą kurios norėsi...

Monsinjoras prisimena, kaip Ukmergėje prie bažnyčios durų stovintis kažkoks senis kalbėjo: „Ko jūs klausote šito kunigo – jis turi tris vaikus“.

Po kiek laiko, pasikvietę saugumiečiai pareiškė:

– Jei mums nepadėsi, mokėsi alimentus už tris vaikus.

Kunigas Petras, supratęs saugumiečių provokaciją bažnyčioje, griežtai pasakė:

– Jei dar taip šnekėsit, aš išeinu....

Po aštuoniolikos vikaravimo metų, 1981 m. birželio 17 d. kun. P. Meilus buvo paskirtas klebonu į Eržvilką, Šv. Jurgio parapiją (Raseinių dekanatas). Penktoje parapijoje klebonas dirbo vienas ir dar aptarnavo ir Paupio parapiją. Kadaise čia didžiulį darbą 20 metų atliko Šv. Šeimos – Jėzaus, Marijos ir Juozapo – parapijos klebonas kun. Prosperas Bubnys (1918 06 25-1944 03 25-2012 08 05), ilgamečio Skapiškio parapijos klebono kun. Juozo Lukšo bendrakursis. Kun. P. Bubnys buvo iškeltas į Girkalnį, paskui už vaikų katekizaciją pateko į kalėjimą. Vėliau Paupio parapijiečiams tarnavo kun. Antanas Milašius, o jį iškėlus, važiuodavo kun. P. Meilus. Čia jis sulaukė nepriklausomybės aušros.

1987 metais į Eržvilką iš Vilniaus atvažiavo saugumietis, prisistatydamas kilęs nuo Kupiškio. Monsinjoras, prisimindamas jų pokalbį, šypsosi tuokart smarkiai „surietęs“ saugumietį. Mat šis tikėjosi kunigą prikalbinti važiuoti į užsienį taikos gynimo propagandai. Popiežius tuo metu kaip tik kalbėjo, kad taika remiasi teisingumu. Kunigas Petras nenorėjo būti vienas iš „septynių švabų“ – kunigų. Monsinjoras kalbėjo, kad turi būti atstatytas teisingumas: jei nebus teisingumo, nebus ir taikos.

– Aš nieko nesakęs nuvažiuoju į tavo namus ir apsigyvenu, tai ką, tu nieko nesakytum? Tarybų valdžia, skelbiasi išvadavusi, tačiau ji Lietuvoje įsitvirtino ir daro savo tvarką.

Kunigas kalbėjo, kad taika galima tik tada, kai atstatomas teisingumas. O to teisingumo nėra. Kun. Petras sakė: „Taikos Karalienės bažnyčia Klaipėdoje uždaryta, Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje paversta ateizmo muziejumi. Kas būtų, jeigu mes Lenino mauzoliejų Maskvoje paverstume bažnyčia?“

– Tu kalbi kaip Svarinskas, – kitokio atsakymo saugumietis nesugalvojo.

Kun. P. Meilus ne tik Eržvilke, bet ir visame Raseinių dekanate rinko parašus, rėmė kunigą Svarinską, reikalavo jam laisvės. Atvykęs saugumietis kamantinėjo toliau:

– Kodėl renki parašus?

Klebonas atsakęs:

– Dėl Andželos Devis surinko daug parašų ir ji buvo paleista.

– Bet gi ji komunistė, – motyvavo saugumietis.

– Jeigu galima rinkti parašus dėl nekaltų komunistų, tai ir dėl kitų nekaltųjų galima. Kodėl mums negalima ieškoti teisybės.

– Mes teisingi, – kalbėjo saugumietis,

– Kokia teisybė? Neturime jokios spaudos: laikraščių, knygų...

Saugumietis pasuko kalbą:

– Kam nuvežei surinktus parašus?

Kunigas Petras atsakė:

– Profesinė paslaptis... (tai – kažkada sakyti kun. J. Lukšo žodžiai, staiga atėjusieji į galvą Petrui).

– Kokia čia dar gali būti profesinė paslaptis, – nustebo saugumietis.

– O jūs neturite paslapčių? – paklausė kunigas.

Nebeturėdamas ką sakyti, saugumietis su ironija pasakė:

– Tai ką, tu mane išvarai?

– Nevarau ir neprašiau atvažiuoti, – ramiai kalbėjo kunigas Petras (šiuos žodžius kadaise pasakė eigulys Bakanas, ir jie Petrui labai tiko).

Monsinjoras pasakoja: „Kai nežinodavau, ko galiu būti klausiamas, tai daug ką pergalvodavau ir kai jau paklausia, rodos, ir žinau, ką kalbėti. Dievas davė, kad visur sėkmingai išsisukau“.

1990 m. kovo 25 d. buvo paskirtas klebonu į Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą. Tuo metu Katedroje šv. Mišias aukojo vyskupai Vincentas Sladkevičius, Vladas Michelevičius, Sigitas Tamkevičius SJ. Keitėsi vikarai. Klebonui kun. P. Meilui talkino vikarai – kunigai: Rimantas Norvila, Kęstutis Grabauskas, Saulius Venskauskas (vėliau metė kunigystę), Virginijus Veprauskas, Remigijus Gaidys...

1992 m. balandžio 29 d. kun. P. Meilus buvo paskirtas klebonu į Kauno Šv. Antano Paduviečio parapiją. Septintoje parapijoje jis rado du kunigus altaristas: Juozą Čepėną ir Feliksą Laimingą Blyną. Rezidentas buvo kun. Juozapas Pavilonis, altaristas vikaras – mons. Algirdas Turčinskas, Seminarijos dėstytojas. Per beveik devynerius klebonavimo metus kun. P. Meilui talkino vikarai – kunigai: Virginijus Pabrinkis, Dainius Lukonaitis, Artūras Stanevičius, Gražvydas Geresionis. Iš Katedros kartu su klebonu į Šv. Antano parapiją buvo paskirtas ir vikaras kun. Kęstutis Grabauskas.

Dirbdamas Šv. Antano Paduviečio parapijoje monsinjoras aštuonerius metus buvo Bažnytinio tribunolo notaru, buvo paskirtas ir Kauno miesto dekanu (vėliau pareigas perdavė mons. Lionginui Vaičiulioniui).

2001 m. balandžio 17 d. mons. P. Meilus buvo paskirtas altaristu į Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo Arkikatedrą Baziliką ir sugrįžo į ją gegužės 17 d.

Kaip monsinjoras pasakoja, pagrindinis altaristo darbas – klausykla, raštinė ir laidotuvių apeigos. Seniau raštinėje dirbo tris dienas, dabar – tik dvi. Interesantų raštinėje gana daug: monsinjoras randa kiekvienam reikalingą žodį, kreipiantį į dvasines vertybes. Kas dešimt dienų eina į klinikas. „Einu ir einu“, – sako monsinjoras. O prie klausyklos visada nusidriekusi eilutė, tikintieji laukia nuoširdaus žodžio, pamokymų...

© 2013 „XXI amžius“