|
Dievo garbinimas su nešvaria potekste
Šių dienų kultūrinio ir religinio gyvenimo naujovės laukiamos ir skatinamos. Džiugina siekis atgaivinti religinį giedojimą, pagerinti jo lygį mūsų bažnyčiose, nes sunkiai atsigauna po ateizmo siautėjimo dešimtmečių. Šalčininkų rajono savivaldybės netikėtas rūpinimasis choriniu menu turėtų būti sveikintinas reiškinys, teikiantis vilčių ateičiai ir rodantis pavyzdį kitoms savivaldybėms. Organizatoriai į daugelį Lietuvos bažnyčių išsiuntė kvietimus dalyvauti jau antrame tarptautiniame festivalyje Auksinė Šalčios juosta. Jis vyks šių metų birželio 89 dienomis Eišiškių Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje. Oficialiai jį organizuoja Šalčininkų rajono savivaldybės kultūros centras ir Eišiškių Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia. Dalyviams suteikiama galimybė ne tik dalyvauti festivalyje, laimėti prizus, bet ir pasirodyti su savo programa kitose Šalčininkų rajono bažnyčiose. Įsivaizduojame gražų vaizdą, kai bažnytiniai chorai. pagal jau išsiuntinėtus pakvietimus atvykę ne tik iš Lietuvos parapijų, bet ir iš Lenkijos, Latvijos bei Baltarusijos, pasklis po visas rajono bažnytėles ir suvirpins tikinčiųjų širdis tobulu giesmės skambėjimu. Tai turėtų būti tikra atgaiva atkampesnių vietovių gyventojams.
Festivalio organizavimu gana aktyviai rūpinasi ir pats rajono meras Zdzislav Palevič. Formalūs rengiamo tarptautinio festivalio tikslai: chorinės muzikos skatinimas, muzikinės kultūros kėlimas, Šalčininkų rajono populiarinimas tarp mūsų ir svetur. Nebus nuskriausti geriausiai giedojusieji jie gaus piniginius prizus, paskatinimą savo meninei veiklai.
Šio tarptautinio festivalio nuostatai irgi paskelbti. Dalyvaujantiems konkurse, kaip rašo organizatoriai, bus būtina atlikti sakralinę dainą (manytume, kad čia turima minytse sakralinė giesmė). Antrajame nuostatų punkte numatytas atvykusių choristų giesmės atlikimas savo gimtąja kalba. Trečiasis reikalavimas atlikėjams gerokai keistas būtina atlikti lenkų kompozitoriaus kūrinį arba lenkų liaudies dainą. Kol kas, kiek žinoma, liaudies dainų mokymas nebuvo bažnyčios tikslas. Bet organizatorių požiūriu, tai svarbus punktas, nes už lenkiškos dainos arba lenkų kompozitoriaus kūrinio geriausią atlikimą, vertingu prizu apdovanos ne bet kas, o pati Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje... Sakytume išties jaudinantis Lenkijos Respublikos ambasados rūpinimasis bažnytiniu choriniu menu Lietuvoje.
Toliau dar gražiau. Šalčininkų rajono savivaldybė festivalio garbės globėju surado patį Baltarusijos Vyskupų Konferencijos pirmininką, Gardino vyskupą Aleksandrą Kaškievičių. Mums atrodo, o gal jau klystame, kad Eišiškių Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia ir visa parapija, kaip ir visos Šalčininkų rajono bažnyčios, dar priklauso Lietuvos Bažnytinei provincijai, o tiesiogiai Vilniaus arkivyskupijai, kurios tikrasis šeimininkas iki šiol buvo kardinolas Audrys Juozas Bačkis, o nuo balandžio 23-iosios naujasis arkivyskupas Gintaras Grušas. Tai kodėl renginį globoja svetimoje kanoninėje teritorijoje esantis svetimos valstybės vyskupas? Nuo kada svetimos valstybės vyskupai pradėjo globoti kitoje valstybėje vykstančius muzikinius festivalius ir kokiu tikslu? Jeigu rengėjai festivalį pristatytų kaip pasienio rajonų arba kaimyninių vyskupijų renginį, tai gal tada derėtų ir Baltarusijos vyskupo dalyvavimas. Visiškai kreivus tikslus išduoda tas faktas, kad Lietuvoje vyksiančiame numatytame festivalyje nėra net užuominos, kad reikėtų dalyviams atlikti giesmę ir lietuvių kalba. Vis dėlto Šalčininkų rajonas kol kas dar Lietuva, čia lietuviai nuo seniausių laikų gyvena. Jeigu Šalčininkų rajono merui, Lenkų rinkimų akcijos pastatytam valdininkui Z. Palevič tai ne motais, gal jį galėjo paprotinti festivalio organizavimo direktorė Gražina Zabarauskaitė. Jai, kaip rajono valdininkei, ne naujiena, kad egzistuoja toks Lietuvos liaudies kultūros centras, kuris tautų bendravimo tikslu tikriausiai neatsisakytų įsteigti kokį padėkos prizą dalyviams už lietuviškos giesmės atlikimą. O gal festivalio vadovė, turinti gražų lietuvišką vardą, bijo, kad tai gali nepatikti rajono viršininkams ir vykdo tai, ką liepia Šalčininkų rajoną valdantys Lenkų rinkimų akcijos ponai? Dabar nuošalyje paliktos ir Vilniaus arkivyskupija, ir Lietuvos Respublikos meninės įstaigos.
Taigi keisti dalykai vyksta pietrytinės Lietuvos pakraštyje. Tarp Lietuvos ir Lenkijos esančio Gardino vyskupas altruistiškai rūpinasi Lietuvos bažnyčių meniniais reikalais. Jo, kaip globėjo, šaukiasi Šalčininkų rajono savivaldybė, o skubią pagalbos ranką tuoj ištiesia Lenkijos Respublikos atstovybė. Lietuvos čia kaip ir nėra. Užtat Vilniuje Lenkų rinkimų akcijos išrinkti deputatai ir jų deleguoti viceministrai kuo aktyviausiai gina vadinamus skriaudžiamus bendratautiečius lenkus, jau be jokios maskuotės reikalaudami sau vis naujų privilegijų mokymo procese, lietuviško raidyno pokyčių, lietuvių kalbos vartojimo erdvės siaurinimo, gatvių bei vietovardžių slavinimo. Matyt, ir minimo festivalio rengėjams svarbiausia ne Dievo garbinimas, o kultūrinės bei teritorinės autonomijos Šalčininkų rajone kūrimas. Tam pasitelkiamas ir svetimos valstybės vyskupas, ir Lenkijos ambasada, ir pagaliau gražūs meniniai siekiai.
Zigmas Tamakauskas,
Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas,
Koordinacinės tarybos Lietuvos Respublikos Konstitucijai ginti narys
© 2013 XXI amžius
|