Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Mirė ilgametė Britanijos premjerė

Buvusi Britanijos premjerė Margaret Tečer

Pirmadienį ryte nuo insulto mirė buvusi Britanijos premjerė Margaret Tečer (Margaret Thatcher). Ji buvo pirmoji Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė, šias pareigas ėjo ilgiau nei kuris nors kitas šalies vyriausybės vadovas (1979–1990 m.).

Jaunystėje studijavo chemiją, vėliau teisę, gavo leidimą dirbti advokate. 1959 metais tapo konservatorių atstove Bendruomenių rūmuose. 1964 metais tapo savo partijos spaudos atstove statybų ir žemės reikalams, buvo atsakinga transportą, vėliau – už švietimą. Konservatoriams laimėjus rinkimus, paskirta ekonomikos bei švietimo ministre. 1975 metais stojo vadovauti savo partijai. Liepsningomis kalbomis M. Tečer įgijo „Geležinės ledi“ pravardę. 1979 metais, laimėjusi rinkimus, vykdė griežtą ekonominę monetarinę politiką. 1982 metais, Didžiosios Britanijos ir Argentinos konflikto dėl Folklendo salų metu, dėl ryžtingo elgesio jos populiarumas šalyje labai išaugo. Apie Tečer vadovavimo stilių tuo metu buvo sakoma: tai vienintelis vyras britų vyriausybėje. 1987 metais politikė trečią kartą laimėjo rinkimus. Tolesnis išlaidų socialinėms reikmėms mažinimas, abejotinas komunalinis mokestis, nelanksti neigiama nuostata kitų Europos šalių atžvilgiu sumenkino M. Tečer autoritetą. 1990 metais ji prarado partijos pirmininkės pareigas. 1992-aisiais M. Tečer suteiktas baronienės titulas. Ji padėjo užbaigti šaltąjį karą, bet kai kurios ekonominės reformos suskaldė šalį. Dešinieji ją vadina žmogumi, kuris ištraukė Didžiąją Britaniją iš ekonominės depresijos, o kairieji kaltina sugriovus tradicinę pramonę ir sako, kad jos reformos padėjo išardyti visuomenės struktūrą. Pasaulinėje arenoje ji palaikė artimus „ypatingus santykius“ su JAV prezidentu Ronaldu Reiganu, o jų draugystė padėjo padaryti galą sovietų komunizmui. Ji kategoriškai priešinosi artimesniems ryšiams su Europa.

M. Tečer gimė kaip Margaret Hilda Roberts 1925 metų spalio 13 dieną bakalėjininko šeimoje. Baigusi mokyklą ir Oksfordo universitetą, kuriame studijavo chemiją, 1951 metais ištekėjo už verslininko Deniso, o po dvejų metų pagimdė dvynius Carol ir Marką. Jos vis dar jaučiamą palikimą galima būtų apibendrinti žodžiu „tečerizmas“, kuriuo apibrėžiamas politikos linijų rinkinys, pasak šalininkų, skatinęs asmeninę laisvę. Tačiau vykdydama M. Tečer politiką vyriausybė buvo įsitraukusi į virtinę sunkių kovų. Kai Argentina 1982 metais įsiveržė į atokias netoli jos esančias, bet britų valdomas Folklendo salas, M. Tečer pasiuntė karius ir karo laivus, ir pergalė buvo užtikrinta per du mėnesius. Po dvejų metų ji vos nežuvo, kai jos viešbutyje Braitone pietinėje Anglijos pakrantėje sprogo Airių respublikonų armijos (IRA) padėta bomba. Drauge su ja galėjo žūti visas jos ministrų kabinetas, dalyvavęs metiniame konservatorių suvažiavime. M. Tečer aktyviai bandė sustabdyti Jungtinės Karalystės ekonomikos nuosmukį – jos įgyvendinta politika buvo itin įvairiapusė: pradedant privatizacija, mokesčių mažinimu ir laisvąja prekyba ir baigiant monetarine strategija. Rytų Europoje ir Amerikoje ji (kaip ir R. Reiganas) buvo laikoma Vakarų pergalės šaltajame kare simboliu, politike, labai prisidėjusia prie Vakarų triumfo. Kalbant apie Jungtinės Karalystės ministrus pirmininkus, pasaulyje geresne reputacija už ją galėjo pasigirti tik buvusios premjerės jaunystės herojus Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill). 1984–1985 metais jos vyriausybė po sunkios kovos užgniaužė angliakasių streiką dėl šachtų uždarymo, buvo apribotos profesinių sąjungų galios. Tačiau tas pats bekompromisis stilius, kuris iš pradžių pelnė jai pagarbą, galiausiai nulėmė jos karjeros pabaigą. Vienas artimiausių jos sąjungininkų Džefris Hauvas (Geoffrey Howe) 1990 metais atsistatydino pasakęs griežtą kalbą, kurioje kaltino atkaklų M. Tečer euroskepticizmą. Netrukus po to ji pasitraukė negavusi lauktos paramos vadovybei; ją pakeitė jos finansų ministras Džonas Meidžoras (John Major).

Išsikrausčiusi iš Dauning Strito M. Tečer 1992 metais buvo paskirta į Lordų Rūmus kaip Kesteveno baronienė. Ji parašė memuarus ir visame pasaulyje skaitė paskaitas. Paskutiniais savo gyvenimo metais M. Tečer viešumoje nesireiškė. Po virtinės nedidelių insultų gydytojai 2002-aisiais jai patarė dėl atsiradusios silpnaprotystės viešai nebekalbėti. Nuo to laiko ji vis rečiau rodydavosi viešai. Buvusiai ministrei pirmininkei vis tekdavo priminti, kad jos vyras Denisas, apie kurio pagalbą sprendžiant visus valstybinius klausimus ji atsiliepė labai šiltai, mirė 2003 metais.

Buvusiai Didžiosios Britanijos ministrei pirmininkei M. Tečer kitą trečiadienį bus surengtos iškilmingos laidotuvės su karine pagarba, tačiau laidotuvės nebus valstybinės. Iškilmingos laidotuvės tik nežymiai skiriasi nuo valstybinių, kai laidojami monarchai arba (itin retai) įžymūs žmonės.

◊ Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Deividas Kameronas (David Cameron) pirmadienį dėl buvusios premjerės M. Tečer mirties nutraukė savo kelionę po Europą, kur buvo numatyti jo lobistiniai susitikimai su šalių lyderiais dėl reformų.

◊ Europos Komisijos vadovas Žozė Manuelis Barosas (Jose Manuel Barroso), išreikšdamas „giliausią apgailestavimą“ Didžiosios Britanijos vyriausybei dėl M.Tečer mirties, sakė, kad ji buvo „atsargi bet atsidavusi žaidėja Europos Sąjungoje“, ir ją visada „prisimins dėl jos indėlio ir jos atsargumo mūsų bendrame projekte“.

◊ Buvęs SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas pareiškė, kad M. Tečer buvo didi politikė, paskatinusi šaltojo karo nutraukimą. „Ji buvo politikė, kurios žodis buvo labai svarus. Mūsų pirmasis susitikimas 1984 metais tapo pradžia mūsų santykiams, kurie būdavo sudėtingi, ne visada lygūs, bet iš abiejų pusių rimti ir atsakingi“, – prisiminė M. Gorbačiovas. Jis sakė, kad „palaipsniui klostėsi ir žmogiški santykiai, kurie darėsi vis draugiškesni. Galiausiai, mums pavyko pasiekti savitarpio supratimo, ir tai buvo indėlis į atmosferos tarp mūsų šalies ir Vakarų pokytį ir šaltojo karo nutraukimą“. Beje, 1984 metais susitikusi su M. Gorbačiovu, dar nėjusiu SSKP generalinio sekretoriaus pareigų, M. Tečer sakė: „Su juo verta turėti reikalų“.

◊ Prancūzijos prezidentas Fransua Olandas (Francois Hollande) M. Tečer prisiminė kaip „didžią asmenybę, kuri paliko ryškų pėdsaką savo šalies istorijoje“. Jis pabrėžė, kad „per visą savo visuomeninį gyvenimą, laikydamasi konservatyvių pažiūrų, ji rūpinosi Jungtinės Karalystės įtaka ir jos interesų gynimu“.

◊ Vokietijos kanclerė Angela Merkel gyrė buvusią Didžiosios Britanijos premjerę M. Tečer kaip „ypatingą lyderę“, atlikusią lemiamą vaidmenį užbaigiant šaltąjį karą. „Aš niekada neužmiršiu jos indėlio įveikiant Europos padalinimą šaltojo karo pabaigoje, – teigė A. Merkel. – Kai ji pasiekė aukščiausią demokratinį postą kaip moteris, kol tai dar nebuvo įprasta, ji parodė pavyzdį daugeliui“. Pasak kanclerės, M. Tečer vertybės ir principai tapo švyturiu, kai Europa buvo padalinta į priešingus blokus.

◊ JAV prezidentas Barakas Obama sakė, kad Amerika neteko „tikros draugės“, o pasaulis – kovotojos už laisvę ir teises. „Būdama atkakli mūsų tarpatlantinio aljanso rėmėja ji žinojo, kad jėga ir ryžtingumu galėtume laimėti šaltąjį karą ir ištesėti laisvės pažadą, – sakė B. Obama. – Būdama ministre pirmininke, ji padėjo atkurti pasitikėjimą ir išdidumą, kuris visuomet buvo geriausias Britanijos skiriamasis ženklas“. JAV prezidentas paminėjo, kad amerikiečiai niekada neužmirš, kaip M. Tečer ir prezidentas R. Reiganas kovojo už šaltojo karo pabaigą; ir ji mums primena, kad istorijos sroves galima formuoti „moraliniu įsitikinimu, nepalenkiama narsa ir geležine valia“.

◊ Buvęs Lenkijos prezidentas ir „Solidarumo“ lyderis Lechas Valensa (Lech Walęsa) sakė, kad antisovietinėmis pažiūromis garsėjusi M. Tečer labai prisidėjo prie greitesnio geležinės uždangos žlugimo Lenkijoje ir Centrinėje Europoje kartu su JAV prezidentu R. Reiganu, popiežiumi Jonu Pauliumi II ir „Solidarumu“. Buvęs laivų statyklos elektrikas, 1983 metų Nobelio taikos premijos laureatas, vėliau Lenkijos prezidentas sakė meldžiąsis už ją.

◊ Buvęs Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis sako, kad britų ekspremjerė M. Tečer buvo išmintinga ir valinga politikė, kuri daug lėmė visos Europos istoriją ir pasižymėjo Sovietų Sąjungai nepataikaujančiu mąstymu. „Tai labai įžymi mūsų laikų asmenybė, išmintinga ir labai valinga politikė, kuri daug kur lėmė ne tik savo šalies, bet ir Europos istoriją“, – sakė V. Landsbergis. Siekdamas Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo, V. Landsbergis pirmąkart su M. Tečer susitiko 1990 metais Londone. „Tai buvo pirmasis mūsų atkurtos nepriklausomybės ruduo, kai aš vykau į Vakarų sostines ir siekiau paramos atkurtai nepriklausomybei, kuriai grėsė sovietų smurtas ir taip pat beveik visur spręsdavau esamus arba galimus ir paveldėtus Lietuvos ir kitų šalių reikalus, – prisiminė V. Landsbergis. – Tai buvo vizitas jos oficialioje būstinėje Dauning Strito 10. Kalbėjau ir apie politinę padėtį ir apie grėsmes, kurios Lietuvos laukia 1990 metų pabaigoje, kadangi mes jau atsiskiriame ir nuo Sovietų Sąjungos biudžeto ir mums graso visišku ekonomikos sunaikinimu. Ji, atsimenu, negalėjo tuo patikėti, nes sakė, kad „juk jūs gaminate ir jiems, jiems reikia jūsų gamybos, jūsų pramonės“. Na, bet mes žinojome tos valdžios charakterį, kuri gali net sau darydama žalą keršyti nepaklusniesiems“, – teigė tuometinis Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis. Jis sakė tada susitikime prašęs britų premjerės paremti Lietuvos dalyvavimą Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje Paryžiuje. Anot V. Landsbergio, ji žadėjo būti palanki tokiam dalyvavimui, bet vėliau Michailo Gorbačiovo ultimatyviu reikalavimu „ji negalėjo kokių nors konfliktų daryti“. Susitikime V. Landsbergis sakė priminęs M. Tečer jos ankstesnę laikyseną, kai būdama opozicijoje ji priešinosi Lietuvos aukso perdavimui ją okupavusiai Sovietų Sąjungai. „Priminiau tą momentą, kai Sovietų Sąjunga reikalavo atiduoti Lietuvai priklausantį auksą ir jauna Atstovų Rūmų narė M. Tečer būdama opozicijoje protestavo prieš tokį Leiboristų vyriausybės žingsnį. Tą primindamas iškėliau klausimą – ar Lietuva gali tikėtis, kad Didžioji Britanija dabar pripažins ir sugrąžins tą Lietuvos auksą? Sutarėm, kad aš išdėstysiu visą dalyką raštu. Tą pačią naktį Londone sėdėjau ir rašiau laišką jai, kurį palikau išvažiuodamas, ir tas klausimas pajudėjo teigiamai, – sakė V. Landsbergis. – Štai tokie konkretūs politiniai dalykai, kurie rodė ir nesuvaržytą ir tikrai nepataikaujantį Sovietų Sąjungai ir jos vadui protą ir mąstymą, ir norą spręsti oriai ir teisingai“. V. Landsbergis antrą kartą britų ekspremjerę aplankęs privačiai jos namuose, kai M. Tečer jau buvo pasitraukusi iš valdžios, ir „tai buvo dar šiltesnis ir draugiškesnis pokalbis“.

◊ Kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus sakė, kad britų ekspremjerė M. Tečer labai aiškiai pasisakė už Lietuvos apsisprendimą būti laisva. „Ji – viena iš pirmųjų Anglijos vadovaujančių žmonių, ir tą labai gerai galėtų patvirtinti Atgimimo vadovai, kurie tuo metu turėjo kontaktą su M. Tečer. Aš iš savo pasikalbėjimų su tautiečiu Juozu Kazicku žinau apie jo pastangas susisiekti su M. Tečer Atgimimo dienomis, 1989–1990 metais, kada Lietuva atgavo nepriklausomybę. Ji buvo viena iš pirmųjų, kuri priėmė Lietuvos ministrę pirmininkę Kazimirą Prunskienę ir labai aiškiai ir griežtai pasisakė už tautų apsisprendimą ir sveikino Lietuvos žmones, pasiryžusius eiti demokratiniu keliu. Lietuva dėkinga už jos tokį tikrai greitą reagavimą į įvykius“, – sakė V. Adamkus. Jis pats su M. Tečer susitikęs jau gerokai vėliau, kuomet ėjo Lietuvos prezidento pareigas. Jis 2008 metais buvusiai Didžiosios Britanijos premjerei įteikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ordino Didįjį kryžių. Tuo metu ji be galo domėjosi Lietuvos žingsniais, su kokiais sunkumais Lietuva susiduria, ir pakartotinai tada Londone pasisakė ir linkėjo Lietuvai sėkmės eiti demokratiniu ir laisvės keliu. V. Adamkus ją lygino su ankstesniu britų premjeru V. Čerčiliu. Ji suvaidino didelį vaidmenį Anglijai. Ji ne tik vadovavo, bet ir išgelbėjo Angliją nuo įvairių tarptautinių sunkumų, komplikacijų. Ji buvo ne tik Anglijos pasidižiavimas, Didžiosios Britanijos pasididžiavimas, šiandien ir Vyriausybė, ir karalienė, ir visi anglai pripažįstą šitą jos rolę. V. Adamkus paminėjo ilgametės britų premjerės ryšius su JAV prezidentu R. Reiganu, jų bendrus siekius dėl demokratijos sklaidos, jie sudarė savotišką komandą, kuri buvo labai aiškiai nusistačiusi ginti demokratijos principus.

© 2013 „XXI amžius“