Kurianti
Lietuva

2013 metai

Kronika

Tarmių metai ir vyskupas Motiejus Valančius

Darius Peckus

Prof. Petras Bielskis atlieka vysk. M. Valančiaus vaidmenį Biržuvėnų dvaro svetainėje

Prof. Petras Bielskis vaidina vysk. M. Valančių Krekenavos Bazilikoje

Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto pirmininkas Andrius Dacys, Klaipėdos universiteto prof. Petras Bielskis, atlikęs vysk. M. Valančiaus vaidmenį, ir Telšių meras Vytautas Kleiva

Įsibėgėjo Tarmių metai. Visoje Lietuvoje tai vienur, tai kitur išgirsi dzūkų, zanavykų, suvalkiečių ar aukštaičių šneka bendraujančius žmones, bet aktyviausi – žemaičiai.

Viena tokių įspūdingų vakaronių įvyko Biržuvėnuose, netoli Luokės. Gražiai restauruotą ir sutvarkytą grafo Gorskio dvarą reikia pačiam pamatyti, pavaikščioti Virvytės skardžiais, po parką, pabraidyti malūno užtvankose, pasėdėti jaukiuose krėsluose, stilingai išdėstytuose ponų rūmų svetainėse, kabinetuose, buduaruose. Rūmai išpuošti grafų giminės portretais, gracingomis liustromis, glazūruotų koklių židiniais, ąžuoliniais stalais ir sekreterais.

Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto pirmininko Andriaus Dacio rūpesčiu čia suvažiavo daug garbingų svečių – Žemaičių kultūros draugijos prezidiumo pirmininkas Stasys Kasparavičius, Telšių  rajono meras Vytautas Kleiva ir Klaipėdos universiteto profesorius Petras Bielskis su Tarmių metams skirta savo programa. Grynakraujis žemaitis, kaip anais, spaudos draudimo laikais, važinėdamas po visą Lietuvą skelbia žemaitišką žodį. Programos, arba monospektaklio, pagrindą sudaro paties vyskupo Motiejaus Valančiaus atsiminimai, carinio gubernatoriaus ir žandarmerijos įsakymai bei raštai, popiežiaus laiškai.

Apie programą spauda rašė: „Įžengė pats vyskupas Motiejus Valančius, atsisėdo krėsle priešais. Gražiu rausvu rūbu, su kryžiumi ir visa kita, kas privalu vyskupui dėvėti. O kai kalbėti pradėjo, iš karto atsiskleidė gražiausias asmenybės didingumo ir paprastumo paveikslas. Išgirdome tikriausią pusantro šimto metų senumo intonaciją, žodelius, gilų nuoširdumą ir tokią tikrą, visai nesuvaidintą meilę savo tautai, jos vaikams, kad salėje sėdintys vyresnio amžiaus žemaičiai sutartinai pravirko... Gal pats ilgesys ašaras pašaukė – kur tas atsidavimas, ta meilė, tos pastangos šiandien? Kur tie malonūs žodeliai žemaitiški, taip giliai jausmingai sakomi, kad vien jie yra kaip stebuklingas balzamas įsisenėjusioms dvasios žaizdoms“.

Visa, tikriausia M. Valančiaus laikų žemaitiška kalba buvo graudžiai graži. Pavyzdžiui: „Visa omžiu vės so žundaras ė so latras. So žundaras ė so latras...“ Dar graudžiau skambėjo M. Valančiaus testamento tekstas „Nebėbarstyset žėidieliu puo muona kuojuom...“ Bet vyskupas pats paliko mums žiedelių, sudėtų į įvairiausius raštus.

„Profesorius mūsų visų akyse sušvito žaviausiu talentu, giliausiu dvasingumu, puikiausia išraiška – tikras šiandieninis ganytojas. Tarp žiūrovų buvo asmenų, kurie yra matę profesionalių teatrų vaidintą Valančių, bet, deja, širdimi žvelgiant, Valančiaus ten nebuvo. Tokių žmonių dėka skiname tuos žiedelius ir beriame Motiejui Didžiajam po kojomis. Dar kartų kartos taip darys, vis iš naujo atrasdamos šią asmenybės šviesą. Kad tik rastųsi dar taip puikiai, taip giliai ir jausmingai kalbančių žemaitiškai. Žemaičiai turėtų eilėn stoti, kad tik patektų į šį širdį sujaudinusį ir dvasią praturtinusį vaidinimą. Girdint tikrą žemaitišką žodį, viskas buvo nepaprastai įtaigu, nostalgiška. Iš šio spektaklio žmonės išėjo tikrai geresni, negu atėjo“ (Janina Zvonkuvienė. Žiedeliai po Motiejaus Didžiojo kojomis).

Nėra ko stebėtis, kad ir aukštaičiai panoro išgirsti garsiojo Žemaičių ganytojo žodį, pasakytą jo gimtąja tarme. Monospektaklis bus parodytas Krekenavoje gal dėl to, kad Krekenavos Mykolo Antanavičiaus gimnazijos direktorius Vaidas Pocius yra žemaitis, o gal dėl to, kad čia labai visuomeniški ir veiklūs mokytojai.

Lietuvių kalbos mokytojos Rima Balčiuvienė, Rasa Vyšniauskienė ir Sandra Petrulaitytė pamokose taiko įvairius teatro elementus. Žemesnėse klasėse S. Petrulaitytė naudoja pasakų, įvairių situacijų, lietuvių liaudies dainų improvizacijas. Rima Balčiuvienė, Rasa Vyšniauskienė veda pamokas kaip literatūrines kompozicijas. Jos buvo skirtos Maironiui, V. Mykolaičiui-Putinui, S. Nėriai. Čia buvo integruota lietuvių kalba, muzika, dailė, teatro menas. R. Balčiuvienė šiuolaikinio jauno žmogaus asmenybės atsiskleidimą, augimą, nuotaikas, jų kaitą, savojo „aš“ pažinimą temoje „Mokykla“ bandė atskleisti perfomenso pagalba. Mokytojos ruošia ir jubiliejinius rašytojų ir poetų kūrybos pristatymus, pavyzdžiui, H. Radausko „Many dvi sielos grumias nuolatos“. S. Petrulaitytė kartu su mokiniais kuria pristatymą-filmą apie S. Gedą. Kasmet tradiciškai vyksta klojimo teatro vaidinimai, kuriuose dalyvauja įvairių klasių moksleiviai. Po 2–3 kartus per metus organizuojamos proginės skaitovų kompozicijos. Tai būna susiję su poetų jubiliejais ar su kokia nors artėjančia Lietuvos švente. Pradžią visuomet padaro pradinių klasių mokytojai. Jie pamokose labai daug naudoja pasakų inscenizacijų, garsų pamėgdžiojimų, žaidimų, po pamokų rengia spektakliukus mokyklos ir miestelio bendruomenei. Entuziazmo šiam darbui turi mokytoja V. Miliukienė, D. Vitaitė, Laima Urnikienė.

Būtent mokytoja L. Urnikienė, pasitarusi su Krekenavos Bazilikos rektoriumi kun. dr. Gediminu Jankūnu surengė M. Valančiaus skaitymus Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų Bazilikoje. Ji buvo pilna kaip per Sumą. Krekenavos parapija kažkada buvo vyskupo M. Valančiaus diecezijos dalis.

Tarmių diena Krekenavoje virto švente: po M. Valančiaus monospektaklio Bazilikoje pokalbiai ir susitikimai tęsėsi gimnazijoje, aplankytos Maironio atmintinos vietos (skulptoriaus A. Pajuodžio stela, felčerio J. Žilevičiaus sukurtas suolelis ant Linkavos kranto), unikalus Nevėžio senvagės draustinis, stumbrų giria.

Gyva tarmė, gyva kalba, gyvas didžiųjų atminimas – gyva tauta.

Biržuvėnai–Krekenava,
Telšių–Panevėžio rajonai

© 2013 „XXI amžius“