Kurianti
Lietuva

2013 metai

Kronika

Neblėstanti legenda

Kan. Juozo Tumo-Vaižganto 80-osioms mirties metinėms

Benjaminas ŽULYS

Kan. Juozas Tumas-Vaižgantas

Visokeriopa asmenybė

Balandžio 29 dieną sukako 80 metų, kai Kaune mirė kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Tai yra viena Lietuvos asmenybių, kurią galima pagrįstai vadinti mūsų tautos legenda. Be kitų literatūros, visuomeninio šalies gyvenimo tyrinėtojų, šią mintį tvirtina ir Kauno Juozo Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas, ne vienerius metus aktyviai besidominantis Vaižganto gyvenimu, jo visuomenine, kultūrine, politine veikla. Šias mintis jis pagilino Maironio lietuvių literatūros muziejuje įvykusiame susitikime su miesto visuomene. Dar 2011 metais A. Pakėnas buvo surengęs pokalbį apie Vaižgantą, kaip publicistą, o šįkart buvo surengtas pokalbis apie Vaižgantą, kaip politiką, nors, kaip sakė A. Pakėnas, kategoriškai atskirti Vaižgantą nuo kitų gyvenimo sričių yra gana sunku, nes jis – dvasininkas, menininkas, publicistas, rašytojas, dramaturgas, beletristas, senovės tyrinėtojas, literatūros istorijos šaltinių kruopštus rinkėjas, komentatorius, redaktorius, kritikas-recenzentas, teatralas, profesorius, lektorius, visuomenės veikėjas, politikas, agitatorius-propagandininkas, kalbininkas, sociologas, įvairiausių draugijų, bendrovių kūrėjas, pirmininkas, valdybos narys. Visur jis gyvai dalyvavo, pats daug dirbo ir kitus kurstė dirbti. Jis kovojo su mūsų ištižimu, nepunktualumu, apsileidimu ir tinginyste visuomenės reikaluose. Jis stengėsi suagituoti, uždegti savo karštu būdu kitus, įkvėpti energijos, noro darbuotis, žadinti kilnius jausmus, pastatyti mūsų tautą greta kitų kultūringų tautų. Publicistiniais straipsnius rašė 34 leidiniams.

Jis – dar ir gerasis dėdė, nes į mokslus išleido devynis savo sesers ir brolio vaikus. Be to, jis – puikus oratorius, dažnai kalbėdavęs įvairiuose visuomenės susiėjimuose, dažnai – Kauno Rotušės balkone. Vienoje tokių kalbų jis išrėžė, kad „pinigai yra mėšlas, kas prie jo prisiliečia, tas susitepa“. Balys Sruoga yra sakęs, kad Vaižgantas yra „universalus kaip Viešpaties diena“.

Beje, apie Vaižganto politinę veiklą yra parašyta labai nedaug, todėl A. Pakėnas, kaip jis pats sakė, stengiasi nors neženkliai šią spragą užtaisyti. Politika – Vaižganto skaudžiai išgyventa tema. Būta labai daug veiklos, energijos, daug džiugių valandų ir dienų ir daug nusivylimo. „Aš – katalikas ir demokratas, taipgi tautininkas, bet partijų jau atsikandau ir nė prie vienos nebūsiu“, – rašė jis 1927 metais. Norėdavo pasitraukti, bet ir vėl būdavo įtraukiamas. Beje, buvo senas, nuo Vilniaus laikų, (čia jis kurį laiką gyveno, darbavosi) Antano Smetonos bičiulis, leidžiant „Viltį“, jų abiejų įsteigtąjį laikraštį, net gyvenę viename kambaryje. Bet jau žymiai vėliau Vaižgantas nuo A. Smetonos nutolo, ypač smerkė Prezidentą už keturių komunistų nužudymą. Išstojęs 1926 metais iš tautininkų partijos, jautėsi esąs laisvas ir visur bandė tą laisvę ginti, sakydamas visiems tiesą į akis, nors tai nebuvo lengva. Nors ir toldamas nuo aktyvios politikos, dėl jos visada sielojosi, išgyveno dėl Lietuvos. Vaižgantas patyrė dviejų valdžių – pilietinės ir bažnytinės – nesantaiką. Dėl to jam buvo skaudu ir gėda, nes pats jautėsi patekęs lyg tarp girnų. Yra išlikęs 1932 m. rugsėjo 1 d. laiškas diplomatui Petrui Klimui, bylojantis Juozo Tumo gilų nusivylimą valdžia. „Buvau pas Prezidentą. Ponas Antanas Smetona pasiklausė mano nesklandžios kalbos ir nusikvatojo. Man pasirodė, kad tuo momentu tarp mudviejų užsileido šlagbaumas. Jis eis griežtu keliu, nebijodamas to, ko aš bijau. Matau, kad kištis nebėra ko. Prezidentas pasiūlė išstoti iš partijos, nedalyvauti joje. Matyt, be manęs jam būtų laisviau elgtis su tautiškąja jaunuomene, apsieinant be religinio auklėjimo... Man liūdna“.

O juk į Kauną Vaižgantas persikėlė pakviestas Antano Smetonos dirbti tuometinio kultūros žurnalo „Vairas“ redaktoriumi. A. Smetona kvietė Vaižgantą redaguoti dienraštį „Tauta“, o arkivyskupas Juozapas Skvireckas pavedė jam, kaip žinomam kunigui, anot Jakšto, „gyvajai mūsų kunigijos kronikai“, atgaivinti Vytautinę bažnyčią. Nelengva tiksliai pasakyti, kada buvo Juozo Tumo, kaip politiko, pradžia, tačiau aišku, kad visa tai susiję su lietuvybės idėja, kuri jam buvo artima ir brangi dar realinėje mokykloje. Jo gyvenime nebuvo (priešingai negu Vinco Kudirkos) jokių tautinių atgimimų ar persilaužimų.

Politikas ir publicistas

Juozas Tumas, kaip politikas, ypač glaudžiai susijęs su Tumu publicistu. Kunigų seminarija, pirmieji publicistiniai straipsniai – dar kuklūs ir nedrąsūs publicistikos žingsniai. Anksti ir tarsi nepastebimai pasireiškė noras, trauka tarnauti Lietuvai, lietuvybei. Susipratusiu lietuviu Tumas pasijuto dar anksčiau, o Kunigų seminarijoje visa tai augo ir stiprėjo. Labai svarbūs pamąstymai, kas yra tėviškė, žemės įstatymai, laisvė, papročiai, padavimai ir ta kalba, kurios išmokė motina, ir tas tikėjimas, kurį paliko mums tėvai. Tumas rašė, kad „krikščionys ne tik gali, bet ir turi mylėti tėvynę. Dievas tą meilę įkvėpė į širdį, o Kristus žodžiu ir pavyzdžiu patvirtino“. Kai Vaižgantas jau trečius metus buvo Valatkėnų parapijos klebonas, manoma, kad tuo metu jis žengė į tikrąją politiką. 1905 m. gegužės 7 d. ant Girnikų kalno Kurtuvėnų parapijoje spaudos atgavimo metinėms paminėti buvo pastatytas gražus kryžius. Tose iškilmėse Tumas pasakė patriotinį pamokslą, pabrėždamas, kad šis pavasaris Lietuvai yra tautinio atgimimo pavasaris (Vaižgantas apskritai mėgęs sakyti pamokslus gamtoje). Beje, A. Pakėnas papasakojo ir vieną mistinį įvykį iš Vaižganto gyvenimo. Esą jis dar spaudos draudimo laikais vieną naktį susapnavęs carą. Sapne pareikalavęs, kad šis Lietuvai grąžintų lietuvišką spaudą. Caras pagalvojęs ir pasakęs: „Chorošo, pust budet po tvojemu.“ („gerai, tegul bus, kaip tu nori“). Ir po kelių dienų Vaižgantas sužinojo, kad Lietuvai grąžintas lietuviškas žodis...

Vaižgantas ragino, kad Vilniaus klausimas būtų sprendžiamas taikiu būdu. Vėliau jis rašė, kad Vilniaus Seime prasidėjo netvarka. Daugiausia triukšmo kėlė socialdemokratai, norėję Seimo vadovavimą paimti į savo rankas. Vilniaus Seimas privertė Tumą ir jo bendraminčius sudaryti savo programą. Vaižgantas pradėjo „nuo apačios“, nuo paprastų žmonių, ir įsteigė politinę kuopą, pavadintą „Lietuvių krikščionių demokratų sąjunga“.

Žinoma, kad kunigo Juozo Tumo veikla nepatiko dvasinei vyresnybei, jis buvo nuolat kilnojamas iš vienos parapijos į kitą... Tai netrukdė aktyviai bendrauti su tokiais iškiliais žmonėmis, kaip Mykolas Krupavičius ir kiti.

Kaip rašė Alfonsas Nyka-Niliūnas, Vaižgantas artimai bendravo su Maironiu... Jie mirė vienas po kito, pamečiui – 1932 ir 1933 metais, tarsi susitarę, nors gyvi būdami, kaip skirtingų temperamentų žmonės, retai stovėjo arti vienas kito. Jiems mirus, atsistatančios tautos ir valstybės peizaže liko plati tuštuma, nelyginant audrai du didelius medžius išvertus. Su jais mirė akinančio heroizmo epocha ir prasidėjo pilkos kasdienybės era... Vaižgantas buvo vadinamas nors neaukštu (buvo žemo ūgio), bet tvirtu plačiašakiu ąžuolu.

A. Pakėno nuomone, tokiam žmogui kaip Vaižgantas pagerbti nereikia jubiliejinių datų, nes patys pokalbiai, pamąstymai apie patriotizmą, pareigą yra šventė. Vaižganto mirties metinės muziejuje minėtos balandžio 30-ąją.

© 2013 „XXI amžius“