Kurianti
Lietuva

2013 metai

Penktadienio pokalbiai

Tarmė kuria betarpiškumą

Etninės kultūros globos tarybos vyresnioji specialistė Audra Daraškevičienė

Audra Daraškevičienė su dukrele Vėtra ir sūneliu Tauru

2013 metai Lietuvoje paskelbti Tarmių metais. Dar iki jų Etninės kultūros globos taryba atliko apklausą apie jaunimo požiūrį į tarmes skirtinguose šalies regionuose. Apie šią apklausą ir tarmių skirtumus, tarmiško žodžio reikšmę mūsų gyvenime kalbėjomės su Etninės kultūros globos tarybos vyresniąja specialiste, žemaite nuo Salantų Audra Daraškevičiene.

Nors mūsų Lietuva yra maža šalis, tarmių joje yra nemažai. Ir dzūkui dažnai yra sunku suprasti žemaitį...

Lietuvių kalbos tarmės skirstomos į du didelius būrius: žemaičių ir aukštaičių. Žemaičių esama trijų rūšių. Vakarų žemaičiai (apie Klaipėdą, Priekulę) duoną vadina dona, todėl pagal tradicinį lietuvių tarmių skirstymą vadinami donininkais. Šiaurės žemaičiai (apie Kretingą, Telšius, Rietavą, Skuodą, Mažeikius) sako douna, užtat jie vadinami dounininkais. Pietų žemaičiai (raseiniškiai ir varniškiai) sako dūna, tad kalbininkai juos vadina dūnininkais.

Aukštaičiais tarmių tyrinėtojai vadina visus likusius Lietuvos gyventojus, tad jų gyvenamas plotas – labai didelis. Štai sūduviai – kapsai ir zanavykai – priskiriami vakarų aukštaičiams. Išskirtinis jų tarmės bruožas – ypatingai ilgi kai kurie balsiai. Gimė mergaitė zanavykiškai skambės gimė mergučė su labai ilgomis „ė“.

Vidurio aukštaičiai, gyvenantys aplink Kauną ir Kėdainius, sako ne ledas, o ladas, ne žolė, o žołė su labai kieta „l“.

Rytų aukštaičiai pagal žodžio „pantis“ tarimą skirstomi į pantininkus (Pakruojo, Radviliškio kraštų gyventojai), pontininkus (aplink Panevėžį) ir puntininkus (Biržai, Pasvalys). Iš pastarųjų dar išskiriami rotininkai (anykštėnai ir kupiškėnai), sakantys ne ratas, o rotas, ir dadininkai (kupiškėnai), kurie sako dada (suprask dėdė) bei madus (suprask medus). Tokius žaismingus patarmių pavadinimus siūlo vadinamoji tradicinė tarmių klasifikacija.

Lengviausia iš visų atskirti dzūkus. Net jų vardas kilo nuo jų ypatybės „dzūkuoti“, t.y. vartodi labai daug „c“ ir „dz“. Dzūkai sako cia vietoje čia, sveciai vietoje svečiai, dzvi vietoje dvi, Dzievas vietoje Dievas.

Skirtinguose Lietuvos kraštuose skirtingai tariami ne tik atskiri balsiai ir priebalsiai. Kai kurie daiktai ir reiškiniai turi visiškai kitokius pavadinimus, tiesa?

Tokių pavyzdžių yra daug. Pavyzdžiui, gyvenamasis namas Žemaitijoje tradiciškai vadinamas troba, Vakarų Aukštaitijoje – gryčia arba grinčia, Rytų Aukštaitijoje ir Dzūkijoje – pirkia, o Sūduvoje – stuba. Namo stogą kai kurie rytų aukštaičiai vadina dangčiu arba doku, o kiemą – atšlaimu. O štai pirtį didelė dalis žemaičių vadina perene.

Lietuvoje labai įvairiai buvo vadinamas kaimas. Mažojoje Lietuvoje kaimas vadintas kiemu. Kaimas žemaitiškai – soda. Didelė dalis dzūkų kaimą vadino sodžiumi. Aukštaitijoje kaimas – ulyčia, tačiau aplink Ignaliną kaimas gali būti vadinamas ir sala.

Įdomu, kad skiriasi ne tik žodžiai. Sūduvio stuba išties nepanaši į dzūkišką pirkelę: ji – didelė, dažnai su čerpiniu stogu, o dzūkiškoji pirkia – mažutė, kukli. Žemaitiškos trobos dengtos didžiuliais stogais, kurie nutįsta kone iki pat žemės, o aukštaitiškos gryčios – atvirais, gausiai išpuoštais fasadais. Skirtingi ir patys kaimai. Žemaitiškos sodos ir sūduviški kaimai – vienas nuo kito per gerą atstumą nutolę dideli, vešliais medžiais apaugę vienkiemiai, o aukštaitiškos ulyčios – viena prie pat kitos palei gatvę išrikiuotos visai kitokios struktūros sodybos.

Kokius tarmiškus žodžius paminėtumėte kaip išskirtinai įdomius ar labiausiai kontroversiškus, labiausiai priešingos reikšmės?

Nors aukštaičiai ir žemaičiai gyvena ne taip jau toli vieni nuo kitų, tačiau yra ne vienas žodis, kuris vieniems ir kitiems reiškia labai skirtingą, kone priešingą, atvirkštinį dalyką. Pavyzdžiui, žodis brėkšta žemaičiams reiškia „temsta“, o aukštaičiams – „aušta“. Aukštaitijoje ėda tik gyvuliai, o Žemaitijoje žmonės prie stalo kviečiami ne valgyti, o ėsti. Tiesa, šiandieniniai žemaičiai taip nebesako, nes susigėdo kitų tautiečių išjuokiami. Nors iš tiesų žodis „ėsti“ nereiškia „bjauriai valgyti“ –  rusai po šiai dienai valgymui nusakyti vartoja žodį „есть“, panašus ir anglų „eat“.

Aukštaičius gąsdina žemaičių pasakymas „vaks kriuok“ (vaikas verkia), mat aukštaičiams kriokti gali tik koks krioklys ar baisus gyvulys. O žemaičių kalboje kriuoktė reiškia „lieti graudžias ašaras“. Tad žemaitiškas „vaks kriuok“ nereiškia, kad vaikas kažkaip baisiai bliauna – jis verkia taip pat mielai kaip visi pasaulio kūdikiai.

Įdomus yra žemaičių žodis „vaikis“. Tai visai ne vaikas, o bernas, jaunuolis, vaikinas. Kita vertus, žodis vaikas (žemaitiškai – vaks) taikomas tik kalbant apie berniukus. Į klausimą „kiek turi vaikų?“ žemaitis atsakys „tris vakus ėr dvė mergelės“. Mat mergelės žemaičiams – ne vaikai. Mergelės yra mergelės. Nors išties, taip kalba jau tik senoliai. Šiandien Žemaitijoje kaip ir visoje Lietuvoje – vaikais vadinami ir mergelės, ir vaikiukai.

Jei paprašysi atnešti katilą, Žemaitijoje ir šiandien gali atnešti visai nedidelės talpos indelį. Tik aukštaičiams „katilas“ reiškia didelę talpą, nes mažus katiliukus jie vadina atskiru pavadinimu – „puodas“. Žemaičiai ir dabar maistą ne ruošia, o taiso, vilniečiai pietus arba vakarienę gamina.

Skiriasi ne tik skirtinguose regionuose gyvenančių žmonių šnekta, bet ir jų charakteris, bendravimo stilius. Susiruošus į kelionę, ekspedicijas po skirtingų regionų kaimus, reikia nusiteikti skirtingam bendravimui, net pasisveikinimui?

Štai Žemaitijoje „Lab dėina!“ bus pasakyta žemu sodriu balsu ir be jokių papildomų malonybių. Žemaičiui  atrodo, kad pernelyg malonus pasisveikinimas yra kažkoks veidmainiavimas. Nerašytos žemaičių bendravimo taisyklės nurodo, kad pernelyg saldžiai besisveikinantis žmogus yra tiesiog nepatikimas.

Kitaip bus Dzūkijoje. Dzūkai mano, kad sveikinantis pridera nutaisyti itin malonų toną. Be to, „Laba diena“ Dzūkijoje bus palydėta visokiausiais meiliais žodeliais: „uogiala“, „dukriala“, „martiala“. Pagal dzūkų etiketą, pasisveikinus yra mandagu pasiteirauti, kaip tam žmogui sekasi, kur jis vyksta ar iš kur parvyksta.

Sūduviui, kaip ir žemaičiui, ilgos kalbos atrodo laiko gaišimas. Jeigu žmogus daug kalba, vadinasi, neturi darbo. O jei jau žmogus neturi darbo, vadinasi, jis ir nenori dirbti. O jei nenori dirbti, nieko neturi. O jei nieko neturi, pats kaltas.

Nepagalvokite, kad žemaičiai ar sūduviai nemėgsta dzūkų. Apie dzūkus visi žino, kad jie labai mėgsta bendrauti, daug kalba. Visokių yra, visokių reikia. Tačiau saviems žemaičiai ir sūduviai taiko atskirus reikalavimus.

Na, o kaip su aukštaičiais? Aukštaitiškas „Labų dienų!“ irgi skamba santūriai. Suprask, kad visi geri palinkėjimai turi būti pasakyti trumpai ir aiškiai.

Ką tarmė ir kalbėjimas tarmiškai reiškia Jums?

Mano gimtajame mieste Salantuose žemaitiški kalba visi ir visur. Tai yra tiesiog mano tapatybės dalis – kalbėdama žemaitiškai aš jaučiuosi esanti savimi. Būtent vaikystėje ir susiformavo mano supratimas, kad kalbėjimas viena ar kita kalba yra lyg pasaulio kūrimas. Kartą savo tėčio paklausiau, kas yra stipriausias medis pasaulyje, gal „ąžuols“. Gavau atsakymą, kad stipriausias medis pasaulyje yra ne „ąžuols“, o „oužouls“. Taigi, aš labai myliu tą žemaitišką pasaulį, kuriame auga ne ąžuolai, o „oužoulaa“. Tačiau jau vaikystėje supratau, kad tas mano žemaitiškas pasaulis yra labai trapus. Nuvažiavusi į už 30 kilometrų esantį rajono centrą – Kretingą – pajusdavau, kad į mus – žemaitiškai kalbančius – žiūrima kaip į kaimiečius blogąja prasme vien dėl to, kad mes kalbame tarmiškai. Užtat iki pat dabar kalbėjimas tarmiškai viešai man yra tam tikra rezistencijos forma. Viešai kalbėdama žemaitiškai aš jaučiuosi taip, lyg ginčiau savo bendruomenės – salantiškių, o kartu ir visų žemaičių – orumą.

Kaip apibūdintumėte pernai Etninės kultūros globos tarybos atliktos apklausos apie jaunimo požiūrį į tarmes skirtinguose šalies regionuose rezultatus?

Apklausoje dalyvavo 1775 vyresniųjų klasių moksleiviai visuose Lietuvos etnografiniuose regionuose. Tyrimas parodė, kad gimtąją tarmę iki šiol yra išlaikiusi maždaug pusė jaunuolių. Žinoma, skirtinguose regionuose situacija yra labai skirtinga: tarmę gerai moka ir daugelyje sferų ją vartoja didžioji dalis Sūduvos, Šiaurės Žemaitijos jaunimo. Mažojoje Lietuvoje tarmė ne tik jaunimo, bet ir tėvų bei senelių vartojama labai mažai. Deja, tyrimas parodė, jog kiekvienoje tolimesnėje lietuvių kartoje tarmiškai kalbančių asmenų sumažėja nuo 10 iki 30 procentų. Tarmės nyksta, laikantis įsitikinimų, esą viešai visur būtina kalbėti tik bendrine kalba, nes tarmiškai kalbančių kiti nesupras, kitiems girdint tarmiškai šnekėti nepatogu, „negražu“. Įdomu, kad visuose regionuose savo tarmę labiau siekia išsaugoti vaikinai, o merginos dažniau gėdijasi kalbėti tarmiškai. Pastebėta ir tai, kad dalis jaunimo labiau vertina tarmę nei jų tėvų karta.

Apžvelgiant ne tik šį, bet ir kitus panašius tyrimus, paaiškėja, kad visuomenėje tarmių atžvilgiu egzistuoja nuostata tarmės kuo greičiau atsikratyti arba nugrūsti ją į buitinį lygmenį. Kita tendencija yra tokia: – didelei daliai šiandieninių žmonių, gyvenančių tiek mieste, tiek kaime, klausytis tarmiškai kalbančio žmogaus yra malonu. Kalbėjimas tarmiškai asocijuojasi su betarpiškumu, neoficialumu, artimais santykiais, šiluma.

O kaip vyko Jūsų pažintis su skirtingais šalies regionais, kiek ji yra gili?

Nuo vaikystės domiuosi folkloru, studijavau socialinę antropologiją, teko dalyvauti ne vienoje ekspedicijoje ir taip pažinti skirtingus regionus. Dabartinis mano darbas Etninėje kultūros globos taryboje duoda galimybę nuolat bendrauti su skirtingų Lietuvos regionų žmonėmis ir būtent tokiais, kurie gerai pažįsta tradicinę kultūrą ir yra jos nešėjai. Ir kasdieniniame gyvenime aš dažnai atkreipiu dėmesį į tokius niuansus, kurie siejasi su skirtingų Lietuvos kraštų tradicijomis. Pavyzdžiui, vaikų darželyje pasitaikė išskirtinai maloniai bendraujanti auklėtoja. Ilgainiui paaiškėja, kad ji tikrai ne iš kur kitur, o iš Dzūkijos. Žemaičius troleibuse atskiriu iš vieno žodžio, kad ir kaip jie besistengtų kalbėti literatūriškai.

Sutinkate, kad kiekvienam savo tarmė yra mieliausia ir geriausia, kad, kaip sako liaudies patarlė: „Kiekvienam savi marškiniai arčiau kūno“?

Žinoma, sutinku ir manau, kad taip ir turi būti. Tarmė man yra pasaulio kūrimo įrankis. Norėdamas sukurti gražų, įdomų, jaukų, unikalų kūrinį, savo darbo įrankius turi labai prižiūrėti, saugoti, mokėti jais naudotis, pažinti visas jų savybes. Mano įsitikinimu, taip mes turime elgtis su savo tarme. Tačiau šalia meilės savo tarmei, kalbai, kraštui būtinų būtiniausiai turi būti jaučiama pagarba kitoms kultūroms, kalboms. Mano įsitikinimu, šie du dalykai turi būti tiesiog neatskiriami.

Kaip manote, ką tarmės duoda bendrinei kalbai?

Tik tarmėse išliko kai kurios formos, kurios kuria šilumą ir jaukumą. Pavyzdžiui, dviskaita. Bendrinėje kalboje oficialiai egzistuoja tik tokie asmenys: „aš, tu, jis, ji, mes, jūs, jie, jos“. O štai tarmėse yra dar ir „mudu“, žemaitiškai – „vedo“. Taigi, tarmiškai apie du žmones galima kalbėti daug intymiau. Tai puikiai atskleidžia gražiausia lietuvių meilės daina: „Eisva mudu abudu į žalią girelę abudu“. Atsisakius dviskaitos, ši daina būtų nebe meilės, o nebent medkirčių daina.

Žinoma, tai tik viena smulkmena, kuri rodo, kad tarmėse slypi didžiulės galimybės pasaulį nupasakoti itin subtiliai. Reikėtų nepamiršti ir to, kad tarmė yra suaugusi su viena konkrečia vieta: kiekvienas miestelis, kaimas ir net kiekviena šeima turi savo, niekur kitur nevartojamų žodžių, posakių ar net kalbėjimo intonacijų. Visi šie šnektos niuansai gali būti susiję su niekam kitam, o tik tai bendruomenei žinomais įvykiais, prisodrinti niekam kitam nesuprantamomis prasmėmis. Jei koks nors rašytojas visą šį spalvų spektrą sugeba perkelti į bendrinę kalbą, dažniausiai būna labai geras kūrinys. Skaitydamas tokį kūrinį pajunti, koks pasaulis yra turi spalvų, kvapų, įvykių, jausmų. O juk būtent tokiame pasaulyje ir norisi gyventi.

Jūsų nuomone, tarmės Lietuvoje išliks ar išnyks?

Vienu metu buvau bemananti, kad lietuvių kalbos tarmėms jau reikia organizuoti laidotuves. Tačiau būtent Tarmių metai padėjo man suprasti, kad gal nėra taip blogai. Ne vienoje šia proga parengtoje televizijos laidoje išgirdau mintį, kad ne visose šalyse bendrinė kalba tarmes išstumia. Pavyzdžiui, Norvegijoje vaikams nuo mažų dienų yra rodomi filmukai, kuriuose kalbama įvairiomis norvegų kalbos tarmėmis. Taip vaikai nuo mažų dienų mokomi suprasti skirtingas tarmes – tai jiems gyvenime tikrai pravers, nes Norvegijoje įprasta visur kalbėti tarmiškai. Šveicarijoje politikas, kuris kalba bendrine kalba, neturi jokių galimybių laimėti rinkimus. Bendrinė kalba Šveicarijoje yra naudojama tik rengiant dokumentus ar panašiu lygmeniu. Manau, kad šiandieninėje Lietuvoje irgi vyksta „uniformos nusivilkimo“ procesas. Jaunosios kartos žmonės nori būti unikalūs, nepakartojami, įdomūs. Manau, kad tai – puiki atmosfera tarmėms išlikti.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva ČERVOKIENĖ

© 2013 „XXI amžius“