Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kurianti
Lietuva

Mažas atlyginimas ir bedarbystė šaukiasi Dievo bausmės

Popiežiaus Pranciškaus socialinio mokymo akcentai

Mindaugas BUIKA

Vergiško darbo aukų artimieji reikalauja teisingumo

Darbas – asmeninio orumo šaltinis

Šv. Juozapo Darbininko liturginės šventės minėjimas tapo gera proga popiežiui Pranciškui pirmą kartą išsamiau išsakyti savo socialinio mokymo nuostatas. Tą gegužės 1-ąją, kurią sekuliarizuotame pasaulyje buvo švenčiama Tarptautinė darbo diena, Šventasis Tėvas jo aukotų šv. Mišių homilijoje kaip tik palietė darbo temą. Švęsdamas Eucharistiją Šv. Mortos namų (Domus Sanctae Martae), kuriuose gyvena, koplyčioje kviestiniams svečiams iš socialiai remtinų sluoksnių, popiežius Pranciškus paminėjo, kad visuomenė, kurioje žmonėms mokamas menkas atlyginimas ir paplitusi bedarbystė, rūpinamasi tik biudžetinės sąmatos reikalais, o ne bendruoju gėriu, egoistiškai siekiama tik didesnio pelno, o ne tolygaus gėrybių paskirstymo, yra neteisinga ir šaukiasi Dievo bausmės. Komentuodamas tos dienos Šv. Mato evangelijos skaitinį, pasakojantį, kad Jėzui sugrįžus į tėviškę, Nazareto miestą, tenykščiai žmonės jį pažino, kaip „dailidės sūnų“, Šventasis Tėvas priminė, kad šiuo amatu užsiėmęs Jėzaus globėjas šv. Juozapas buvo darbo žmogus, ir Išganytojas jaunystėje irgi įsitraukė į šią veiklą, įgijo reikiamus įgūdžius. Aptardamas kitą skaitinį, kuriame kalbama apie dieviškąjį triūsą kuriant pasaulį, Popiežius paminėjo, kad tai yra Dievo darbininko paveikslas, patvirtinantis, kad darbas yra daugiau nei tik mūsų kasdienės duonos šaltinis. Darbas mums suteikia ypatingą asmeninį orumą, o tie vyrai ir moterys, kurie neturi galimybių dirbti, tokio orumo stokoja. Priverstina bedarbystė slegia visų mūsų sąžinę, kadangi jeigu ne kiekvienas turi galimybę būti pateptas darbo orumu, su tokia visuomene yra kažkas negerai. Tas neteisingumas reiškia ėjimą prieš Dievą, kuris norėjo, kad mūsų asmeninis orumas nuo darbinės veiklos ir prasidėtų, ragindamas jau pirmuosius tėvus rūpestingai įsisavinti pasaulį. Improvizuotame pamoksle popiežius Pranciškus aiškino, kad žmogaus kilnumą apibūdina ne turima valdžia ir galia, ne sukaupti pinigai ir netgi ne kultūra, bet pirmiausia sąžiningas darbas ir darbo sąlygų padorumas. Tai akcentuoti labai svarbu, kadangi ir šiomis dienomis dar yra daug socialinių, politinių bei ekonominių sanklodų, kuriose žmonės labai išnaudojami darbo vietose. „Nemokėdami teisingo atlyginimo, neapsirūpindami darbu, kada dėmesys išimtinai sutelkiamas į buhalterinę apskaitą, finansinius reikalus ir tik didesnio pelno siekimą, einame prieš Dievą“, – nurodė Šventasis Tėvas, pabrėždamas, jog dabar paplitęs biudžetinis griežtumas privalo turėti ribas, kai kalbama apie bendrosios gerovės uždavinius ar tiesiog padorią žmogiškąją egzistenciją.

Paminėtas Kauno Arkikatedros jubiliejus ir palaimintasis Jonas Paulius II

Popiežiaus ypatingasis pasiuntinys Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanisławas Dziwiszas sveikinasi su iškilmėse dalyvavusiu premjeru Algirdu Butkevičiumi ir jo žmona

Gegužės 4-osios šeštadienį Kaune pradėtas minėti Arkikatedros 600 metų jubiliejus ir 20 metų sukaktis, kai ją ir kitas šventoves Lietuvoje, jos žmones aplankė 1993 metų rugsėjo pradžioje viešėjęs pal. Jonas Paulius II. Kaune šia proga sulaukta į iškilmes atvykusio ypač garbingo svečio – dar popiežiaus Benedikto XVI paskirto ypatingojo pasiuntinio, Krokuvos arkivyskupo kardinolo Stanisławo Dziwiszo, buvusio ilgamečio Jono Pauliaus II asmeninio sekretoriaus.

Žengsime ten, kur žengė Jis

Kun. Vytenis Vaškelis

Paskutiniai Jėzaus žodžiai, prieš Jam regimu ir visiškai netikėtu būdu atsiskiriant nuo mokinių, patvirtino esminę tiesą, kad Jis yra daugiau negu pranašas, nes viskas, ką Jis sakė apie savo kančią bei prisikėlimą, visuotinį Evangelijos skelbimą ir Šventosios Dvasios atsiuntimą, ne tik išsipildė, bet šie ir kiti dalykai pasieks kulminacinį tašką ten, kur visus žemiškų vilionių apgaulingos traukos elementus negrįžtamai suardys dieviškosios transcendencijos pilnatvė, ir dėl to danguje nebebus ašarų bei visų išgelbėtųjų tikėjimo darbų apsiaustai bus nuskaidrinti Avinėlio krauju (Apr 7, 14).

Popiežiaus Pranciškaus pagerbimas Apaštalinėje nunciatūroje

Apaštalinis Nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi (dešinėje) sveikina į susitikimą atvykusius Panevėžio ir Vilkaviškio vyskupus Joną Kaunecką ir Rimantą Norvilą

Gegužės 7-ąją, trečiadienį, Vilniuje, Apaštalinėje nunciatūroje, įvyko priėmimas Jo Šventenybės popiežiaus Pranciškaus išrinkimo proga. Į minėjimą svečius pakvietė Apaštalinis Nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi. Renginio pradžioje, Vilniaus Arkikatedros jaunimo choras atliko Lietuvos ir Vatikano himnus. Po to Apaštalinis Nuncijus, į susirinkusius svečius kreipėsi su sveikinimo kalba. Arkivyskupas L. Bonazzi dėkodamas Popiežiaus pagerbimo renginyje dalyvaujantiems svečiams paminėjo Lietuvos vyskupus, ypač kardinolą Audrį Juozą Bačkį, kuris jau keletą dienų yra arkivyskupas emeritas po to, kai vadovavo Vilniaus arkivyskupijai 21 metus, ir naująjį Vilniaus arkivyskupą Gintarą Grušą, kuris „pradeda savo nuotykį“. Nuncijus pasveikino Seimo pirmininką Vydą Gedvilą bei Lietuvos valdžios atstovus ir diplomatinio korpuso narius. Toliau nuncijus kalbėjo: „Kai šių metų vasario 11-ąją popiežius Benediktas XVI paskelbė naujieną apie savo ketinimą atsistatydinti, aš pagalvojau, kad Bažnyčia liks skurdi. Tikėjau, kad, kaip pavyzdžiui, po Bethoveno mirties, žmonija liko daug skurdesnė, taip pat ir popiežiaus Benedikto XVI pasitraukimas paliks Bažnyčią nepalyginamai skurdesnę.

Kronika

Pristatė psalmių, romansų ir giesmių rinkinius

Romas BACEVIČIUS

Chorvedys, pedagogas, vargonininkas, kompozitorius Pranas Jurkonis pasakoja apie savo kūrybą

Balandžio 28-ąją, sekmadienį, Kaune, Šv. Jurgio bažnyčioje, po šv. Mišių, kurias aukojo kun. Paulius Bytautas OFM, vyko gražus ir prasmingas renginys – dviejų knygų pristatymas. Tik tos knygos – ne poezija, proza ar atsiminimai, o psalmių su natomis rinkinys „Prisilietimai“ (2012) ir „Dainos, romansai, giesmės“ (2013). Šių rinkinių autorius – žymus Lietuvos chorvedys, pedagogas, vargonininkas, ilgametis dainų švenčių dirigentas, kompozitorius Pranas Jurkonis, neseniai šventęs 75 metų jubiliejų. Bažnyčioje vykusioje sakralinės muzikos valandoje skambėjo daugiau kaip dešimt pagal šio autoriaus muziką sukurtų psalmių ir giesmių. Jas giedojo Kauno sakralinės mokyklos chorai „Pastoralė“ (vadovė ir direktorė Nijolė Jautakienė) ir „Giesmė“ (vadovė Salvinija Jautakaitė-Hargreaves), chormeisteriai Reda Dapšauskienė, Vilimas Morkūnas, Irena Semėnaitė, koncertmeisteriai Dalia Krunglevičienė, Dileta Kubilienė, Greta Drenseikaitė ir Egidijus Bavikinas.

Kronika

Kunigo fotoalbumo pristatymas

Kun. Gintautas Jankauskas pasakoja apie savo fotoalbumą „Kryžių kalnas tikėjimo šviesoje“

Vyresnieji raseiniškiai puikiai prisimena 1992–1998 metais Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Kalnujų Šv. Viktoro ir Alėjų Švč. Trejybės parapijų klebonu dirbusį kun. Gintautą Jankauską. Šiltai bendravęs su parapijiečiais, greitai radęs bendrą kalbą ir su senais, ir su jaunais, jis savu tapo ir rajono kultūros darbuotojams. Kunigo dėka Raseinių viešojoje bibliotekoje keletą metų vyko susitikimai su žymiais dvasininkais, kultūros veikėjais. Gaila, kad vėliau kunigui teko persikelti į Seredžių, ten dirbti Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonu. Tačiau nuo 2002 m. kovo 28 d. gerbiamas kunigas grįžo arčiau Raseinių – buvo paskirtas Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo ir Lesčių Dievo Apvaizdos parapijų klebonu.

Penktadienio pokalbiai

Tarmė kuria betarpiškumą

Etninės kultūros globos tarybos vyresnioji specialistė Audra Daraškevičienė

2013 metai Lietuvoje paskelbti Tarmių metais. Dar iki jų Etninės kultūros globos taryba atliko apklausą apie jaunimo požiūrį į tarmes skirtinguose šalies regionuose. Apie šią apklausą ir tarmių skirtumus, tarmiško žodžio reikšmę mūsų gyvenime kalbėjomės su Etninės kultūros globos tarybos vyresniąja specialiste, žemaite nuo Salantų Audra Daraškevičiene.

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės ir mero A. Zuoko veiksmų

Kunigo Broniaus Laurinavičiaus paminklo paramos fondo, Lietuvos Laisvės kovų dalyvių sąjungos Alytaus, Kauno, Marijampolės, Prienų ir Vilkaviškio skyrių rezoliucija

Paminklas kun. Broniui Laurinavičiui Vilniuje, Kunigo Broniaus Laurinavičiaus skvere, Žalgirio ir Kalvarijų gatvių sankryžoje

Mes, Lietuvos Laisvės kovų dalyviai, esame pasipiktinę dėl Lietuvos sostinės – Vilniaus – vadovybės 2012 metų spalį Kunigo Broniaus Laurinavičiaus skvere įrengto viešo tualeto. Kunigas B. Laurinavičius žuvo 1981 m. lapkričio 24 d. Vilniuje, Žalgirio ir Kalvarijų gatvių sankryžoje, kai piktų jėgų buvo pastumtas po sunkvežimio ratais. Kunigo Broniaus Laurinavičiaus paminklo paramos fondo ir Laisvės kovų dalyvių sąjungos (LLKDS) idėja bei tikslas buvo deramai įamžinti kunigo atminimą – ten esantį skverą pavadinti kunigo Broniaus Laurinavičiaus vardu ir jame pastatyti didingą ir monumentalų paminklą šiam garsiam dvasininkui bei kitiems nukankintiems ir žuvusiems už Lietuvos Laisvę kunigams ir pasauliečiams atminti. Vilniaus miesto Taryba dar 1997 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 231 Fondo prašymą patenkino. Esantį skverą prie Žalgirio ir Kalvarijų gatvių sankryžos pavadino Kunigo Broniaus Laurinavičiaus vardu. Tik po ilgos ir atkaklios Fondo ir LLKDS kovos buvo gautas leidimas ir patvirtintas projektas paminklo statybai. Šis paminklas pastatytas 2010 metais be jokios valstybės ar savivaldybės paramos. Kilniam tikslui lėšas aukojo asmenys, neabejingi tautos kančioms, jos laisvei, žuvusiųjų atminimui. 2010 m. gruodžio 4 d. šį iškilų ir didingą paminklą pašventino vyskupas Juozas Tunaitis. Paminklas amžinai liudys ateities kartoms lietuvių tautos skaudžiausias kančias ir skriaudas.

Iš Gudijos dienoraščio: per Uosininkus, Lavoriškes link Gervėčių ir Rimdžiūnų

Doc.dr. Egidijus Mažintas

Lietuvos edukologijos universitetas

Lietuvių liaudies dainų atlikėjos ir jaunieji lietuviai dainuoja Gervėčių giesmę

„Ąžuolėlis žaliukėlis, devynšakis devynlapis, vasilkom pražydo“

XX amžiaus stebuklu laikoma 1970 metais Baltarusijos „lietuvių salose“ netikėtai atrasti unikalūs lietuvių tautosakos lobiai. Įsitikinta, kad gyva ir labai populiari pasakų tradicija, kurios seniai neturi Vakarų Europos ir daugelis Amerikos žemyno šalių. Užrašyti stebuklai liudijo, kad garsiausiose ir turtingiausiose pasaulio valstybėse pasakos vaikams seniai skaitomos iš knygų, o seneliai ir tėvai jų sekti gyvu žodžiu, kaip tai daro čia, netoli nuo Lietuvos, Gudijos lietuviai, niekas nemoka. Kitas stebuklas, kad kovojant Lietuvoje prieš žemaičių tarmes, užsimota per stipriai. Užsilikusi Gervėčių krašto tarmiškai bylojanti tautosaka priklauso svarbiausiems etniniams lietuvių kalbos tradicijos paminklams kaip autentiškos pirmapradės lietuvių tautybės didingos praeities uola, ant kurios pagrindų stovėjo unikali prigimtinio lietuvių tikėjimo tvirtovės ir stebuklingi rūmai, kurie Egipte, senovės Graikijoje jau seniai buvo sunaikinti. Krikščionybė, kovojusi nuožmiomis priemonėmis, Lietuvoje naikino kultūrą, kuri buvo kokiais 4–6 tūkstančiais metų senesnė už jos pačios. Pasitaikė, kad sovietmečiu ruošti mokslininkai ir net kalbos profesoriai tokiems archaiškiems gervėtiškių atradimams buvo nepasiruošę: pradėjo moderninti įvairiais lygmenimis šiuos unikalius archaiškus radinius. Tai irgi pakenkė senųjų kalbų ir tikėjimų raidai. Ypač nukentėjo tekstų rašybos unikalios kalbos fonetiniai nenuoseklumai ir svyravimai. Tai patvirtina tik tarmiškos kalbos įvairovę, o autentiškai užrašytuose tekstuose pirmenybė buvo teikiama tradiciniam, suniveliuotam tarimui. Tuo apribotos minėtos, nenumatytos Gervėčių šnektai būdingos kitos spalvingos ir vaizdingos liaudiškos formos.

Sentikiai domisi savo protėvių istorija

Petras IVANOVAS

Konferencijoje Zarasų sentikių bendruomenės atstovai

Garsi yra Zarasų sentikių bendruomenė. Ji įsteigta 1935 metais. Pirmuosius maldos namus prie Samanių ežero, netoli Zarasų (dabar šio kaimo pavadinimas – Barauka), įkūrė šventikas tėvas Fiodoras Samanskis. Įkūrėjas įkvėpė sentikių bendruomenę turiningam gyvenimui. Visais laikais bendruomenė buvo aktyvi. Šis šventikas yra ir Rygos sentikių bendruomenės įkūrėjas ir puoselėtojas. Šiandien Rygos sentikių maldos namai yra didžiausi pasaulyje ir garsina sentikių tikėjimą, tradicijas ir papročius.

Bet kokia kaina!

Gintaras Visockas

Seimas pritarė siūlymui rengti referendumą dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo ir dvigubos pilietybės įteisinimo. Jo tikslas – išsaugoti Lietuvos piliečius, lietuvius, kur jie begyventų. Jeigu tas straipsnis bus pakeistas, jeigu referendumas vyks pagal Seimo nario Artūro Paulausko scenarijų, praradimai bus dar didesni. Dabartinis Konstitucijos 12 straipsnis tarsi kviečia lietuvius sugrįžti, nes grasina nubausti kitą šalį įsimylėjusiuosius, o jeigu jis bus pakeistas, atriš jiems rankas: gyvenkite svečiose šalyse, negrįžkite į Lietuvą, bet naudokitės jos teikiamomis gėrybėmis. Emigrantų (nesvarbu – lengvabūdiškai jie išvyko iš Lietuvos ar skurdo, nedarbo slegiami) bandymas reikalauti ypatingų teisių – yra savanaudiškas, Tėvynę prievartaujantis siekis. Ar turės jie dvigubą pilietybę, ar priims naujosios šalies ir praras gimtosios (jeigu referendumas, pavyzdžiui, neįvyks, o jūs jo nepaisysite) pilietybę, vis tiek Lietuvai anksčiau ar vėliau jie bus skaudi netektis. Jei kas mano, kad bus kitaip, tegu atidžiai perskaito šiuos žinomo literatūros kritiko Algimanto Bučio žodžius: Pirmosios lietuvių emigracijos likimas negalėjo būti kitoks, nei daugumos pasaulio tautinių išeivių. Jau trečioje kartoje išeivių vaikai, anūkai, proanūkiai, kaip rodo universali patirtis, nebemoka kalbėti gimtąja kalba. Taip jau yra pagal gamtos dėsnius – nuo „tautos kelmo“, „tautos kamieno“ atskilusi emigracija pasmerkta asimiliacijai. Yra, tiesa, išimčių, bet jos liečia arba gausiausias tautas (kaip kinų), kurios išeivijoje sudaro savo uždaras stambias kolonijas, arba dvasiškai itin sutelktas tautas (kaip žydai, airiai), kurios ir svetur sugeba konsoliduoti tautines jėgas savo tėvų tikybos ir tautinio solidarumo galia. (Algimantas Bučys apie pirmąją, Mindaugo laikų, emigraciją. „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“, 2012). Taigi neišvengiamą praradimą teks kompensuoti normaliu gimstamumu (trys vaikai), ženkliai pagerėjusiu gyvenimu Lietuvoje, patriotiniu auklėjimu... Jeigu nesugebėsime arba nenorėsime to padaryti, išgaruosime kaip vandens lašas ant įkaitinto akmens. Deja, nesugebėjimo ir nenoro šiame reikale labai daug. Nenoro daugiau. Daug abejingumo. Šių „vertybių“ prisigraibėme staiga atsivėrus globaliajam pasauliui, tiksliau, pasidavę jo galingiesiems, kurie pripažįsta visai kitas vertybes, daugelį kurių man norisi rašyti kabutėse.