Kurianti
Lietuva

2013 metai

Kronika

Nuotraukose – kalėjimų žmonės

Benjaminas ŽULYS

Kaunas. Neįprastą, įdomią temą savo meniniuose darbuose parodė fotomeno meistras iš Ukrainos Aleksandras Gliadelovas. Daugiau nei dešimt metų jis su fotoaparatu važinėjo po įvairias įkalinimo vietas Rusijoje, Ukrainoje, Kirgizijoje, Kazachstane. Ten fotografavo įvairaus režimo kalėjimuose, kolonijose (lageriuose) uždarytų nusikaltėlių gyvenimo epizodus, jų nuotaikas. Nelengva buvo gauti leidimus tokiose įstaigose fotografuoti, po to – rengti parodas, nes tokiuose darbuose vyrauja slogios nuotaikos, niūri aplinka. Tokios parodos buvo surengtos Rusijoje, buvusiose sovietinėse respublikose, ne vienoje užsienio šalyje. Viena tokių parodų, pavadinta „Nevolia“ („Nelaisvė“) buvo surengta Kauno fotografijos galerijoje. Savo mintimis, pamąstymais apie žmogaus vietą gyvenime pasidalijo į Kauną atvykęs tų darbų autorius A. Gliadelovas. Jis parodos lankytojus vedė nuo vienos nuotraukos prie kitos, pasakojo kai kurių istorijas, kalbėjo apie pačią šio projekto idėją. Jis sakė: „Manęs kai kada klausia, kodėl tai darau, kam man to reikia? Neturiu konkretaus atsakymo. Tik pasiūlau atidžiau pažiūrėti į nuotraukas, ir bus aišku, kodėl tai darau“. Jis atkreipė dėmesį į vieną nuotrauką, kurioje nufotografuotas tuberkulioze sunkiai sergąs kalinys. Nė nežinodamas tolesnio šio žmogaus likimo, menininkas paprašė prižiūrėtoją dar kartą pas jį nuvesti. Ir nuvedė į... morgą, ten gulėjo šio jau visai sunykusio žmogelio kūnas. Trečioje nuotraukoje jis medinėje dėžėje – joje buvo nešamas užkasti (laidojimo momentą fotografuoti buvo uždrausta).

Kolonijose – ne vien suaugę vyrai, bet ir moterys, paaugliai. Net maži, niekuo nenusikaltę vaikai keliauja paskui motinas po lagerius, kol jos kalinamos. Vėliau jie perkeliami į vaikų namus, prieglaudas, kol sulaukia pilnametystės. Tokie dar mažyliai su žaislais irgi nufotografuoti vienoje nuotraukoje.

Pasirodo, kad griežto režimo kolonijose kali ne vien vyrai, bet ir moterys už labai sunkius nusikaltimus. Beje, menininkas neklausinėjo, nesidomėjo, už ką nuteisti tie žmonės, nesiekė atverti jų dvasinių ir fizinių žaizdų.

Fotografas pasakojo, kad viename kalinių miestelyje-kolonijoje regėjo ne vien kalinius, bet ir jų prižiūrėtojus. Šie gyvena netoliese, mediniuose nameliuose, viso labo atitverti nuo kalinių siaura gatvele. Tie darbuotojai irgi ne iš gero čia stumia laiką, dirba tai, ko iš jų reikalaujama už tam tikrą atlyginimą. Gyvenimo sąlygos – nekokios, nes visą laiką reikia būti tarp nusikaltėlių, tik laisvalaikiu šiek tiek atsigauna. Nežinia, kaip visa ta aplinka paveikia jų psichiką, charakterį. A. Gliadelovas norėtų apsilankyti ir Lietuvos įkalinimo vietose, parengti panašią ekspoziciją. Nežinia, ar gautų leidimą ten fotografuoti, vėliau – eksponuoti, svarstė menininkas.

© 2013 „XXI amžius“