Kurianti
Lietuva

2013 metai

Atmintis

Vakarai su Barbora Vileišyte

Barbora Vileišytė ir Edvardas Šiugžda Romoje, Antonello da Messina g. neoficialiame „Lietuvių centre“, 2009 metais

Petro ir Olgos Vileišių šeima Lietuvoje apie 1929 metus

Barbora Vileišytė vienoje iš Varšuvos universiteto bibliotekų apie 1970 metus

Prieš metus, 2012 m. gegužės 8 d., Romoje (Italija) po ilgos ir sunkios ligos mirė ilgametė išeivijos tremtinė Barbora Vileišytė. Ji buvo ne tik Lietuvos kultūrai, inžinerijai ir visuomenei nusipelniusio Petro Vileišio, kuriuo ji labai didžiavosi, anūkė, bet ir pati daug nuveikė lietuvių kultūros ir katalikybės istorijos srityje, ypač Punsko ir Seimų krašto kultūros tyrinėjimuose. Savo darbais niekada nesigyrė ir nesididžiavo, nes, kaip teko patirti, jos širdies skausmas, jos vienintelis troškimas buvo gyvenimą užbaigti gimtojoje Lietuvoje – Pasvalyje arba Vilniuje. Su savo tėvais pasitraukusi nuo sovietų okupacijos, ilgą laiką gyveno Lenkijoje, dirbo trijų bibliotekų direktore, buvo persekiojama komunistinio represinio režimo, paskiau persikėlė gyventi į Italijos sostinę Romą. Ten dirbo „Vatikano radijuje“, tvarkė Europoje leidžiamą žurnalą „Krivulė“, bendradarbiavo su Romos lietuviais, daugiausia kunigais mokslininkais, tvarkė Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (LKMA) archyvą ir biblioteką. Mirė sulaukusi 94 metų.

B. Vileišytės kvietimu kasmet, paeiliui nuo 2008 metų, aplankydavome ją tylioje Romos gatvelėje. Pagal testamentą paveldėtame erdviame jos bute teko bendrauti su ja, klausytis pasakojimų apie tragiškuosius jos gyvenimo momentus, apie darbą, sekti jos skaudžių prisiminimų apie okupaciją pėdomis, pajusti atplėšimo nuo gimtojo krašto skausmą, nelengvą gyvenimą Lenkijoje, iš kurios teko irgi pasitraukti dėl persekiojimo, darbą Romoje. Visą laiką po 1990-aisiais metais atkurtos nepriklausomybės B. Vileišytė svajojo sugrįžti į Lietuvą, tačiau net ir tada visi keliai į tėvynę jai buvo užtverti. Į Lietuvą atvykti galėjo tik trumpam laikui. Kiek galėjome, stengėmės padėti jai įgyvendinti jos planus, tačiau valdžios sukurti ekonominės ir dar didesnės dvasinės krizės padariniai jos siekius skaudžiai pakoregavo – ji nesugrįžo nei į gimtąjį Pasvalį, nei į Vilnių. Tik mirusi ji prisiglaudė Vilniuje, savo senelio Petro Vileišio kapavietėje-koplyčioje, nors jos vardo ir pavardės ten dar nesurasime.

Pateikiu prieš keletą metų rašyto dienoraščio ištraukas, iš kurių paaiškėja B. Vileišytės slogi tremtinės gyvenimo patirtis sovietų ir vokiečių okupacijos metais, tėvynės ilgesys jai gyvenant Lenkijoje ir Italijoje. Ji neturėjo laimės sukurti šeimą, visus 94 metus, išskyrus laimingus vaikystės ir jaunystės laikotarpius su tėvais, gyveno vieniša. Kartu palieku ir kai kurias svarbesnes dienoraščio dalis, pasakojančias kitas smulkmenas apie mūsų lankymąsi Romoje ir ypač viešnagę pas B. Vileišytę, kurios pasakojimai įvairiomis temomis sudaro svarbiausią šių ištraukų dalį. Įrašinėti į diktofoną ar raštu fiksuoti jos pasakojimus Barbora buvo uždraudusi, laikydama tai tik subjektyviais pasakojimais, todėl daugumos jų negalėjau pateikti išsamiai, kai kada jie neturi reikiamo tikslumo. Dažnai yra ir pasikartojimų, tačiau juos palikau, nes jie atskleidžia mūsų bendravimo su B. Vileišyte ypatybes ir platumą. Dienoraštis rašytas 2010 metų pavasarį.

Edvardas ŠIUGŽDA

Ketvirtadienis

Kovo 25-ąją atvykome į Romą ir, sėdę į taksi, atvykome į nedidelę Antonello da Messina gatvę Romos pakraštyje. Svetingame Barboros Vileišytės bute truputį pailsėję po nedidelių vaišių klausėmės jos pasakojimo apie jai baisią 1940 m. birželio 15 d., pakeitusią jos visą gyvenimą. Tada Pasvalyje per jos tėvų namo langą matydama dundančius rusų tankus iš mamos išgąsčio ji suprato – jų šeimai artėja labai sunkūs laikai. Juk jos mama, būdama rusė, Orenburgo kazokų atamano duktė, aristokratė, su savo vyru Jonu Vileišiu, Barboros tėvu, 1920 metais bėgo nuo bolševikinio režimo į Lietuvą. Ir iš tiesų 1940 metų birželio viduryje visas Jono Vileišio šeimos gyvenimas apsivertė. Po dviejų dienų jie pasitraukė iš Pasvalio į Vilnių (juk tėvas buvo teisininkas, tai sovietų „lygintojams“ atrodė jau didelis nusikaltėlis), bet ten pastovios vietos neturėjo. Gyveno viešbutyje Pilies gatvėje. Barbora pasakojo skaudžius abiejų savo brolių likimus. Jaunesnysis brolis Povilas, patekęs į vokiečių kariuomenę, nenorėdamas tarnauti joje, pabėgo iš Leningrado fronto – net pėsčias ėjo kruvinomis kojomis iki Lietuvos. Pasibeldė naktį į langą, tėvas atidarė. Slapstėsi namuose, ir nors tėvo paragintas užsiregistravo „savanoriu“, vokiečiai išvežė jį į Austriją, po to pateko į Vokietiją, ir prie Drezdeno 1945 m. gegužės 6 d. belaisvių vilkstinę bombarduojant anglams, Povilas buvo sunkiai sužeistas, o po mėnesio, kaip vėliau tėvai išsiaiškino, mirė. Kitas brolis Andrius per Austriją, Italiją pateko į Prancūziją, negaudamas darbo įsirašė į prancūzų legioną, dalyvavo Indokinijos kare, vėliau apsigyveno Madagaskare. Barbora pasakė paslaptį: Andrius atėjo pas Prancūzijoje gyvenusį žymų išeivijos veikėją diplomatą ieškodamas pagalbos. Jis matė turtingą politiko namą: visur kilimai, kailiai. Diplomato gyvenimas visiškai skyrėsi nuo Andriaus, klajoklio, gyvenimo. Jis prašė lietuvio diplomato padėti rasti kokį nors darbą, o šis nesuteikdamas jokios vilties nemaloniai atsakė: „Kam tarnauji, to ir prašyk darbo“. Barbora šiandien svarstė: gal garsusis diplomatas bijojo jos brolio kaip konkurento savo sūnui? Andrius visą laiką galvojo apie Lietuvą ir todėl pagalbos svetimame krašte prašyti atėjo pas lietuvį, nors jis tada galėjo eiti ir pas lenkus, nes senelė buvusi lenkų aristokratė, ir pas Uralo kazokus, nes motina, Jono Vileišio žmona, buvo Orenburgo kazokų vado duktė. Kai 1988 metais tas diplomatas atvyko į Romą, į Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavimą, ir norėjo sveikintis su Barbora, ši nusisuko. „Ar teisingai padariau?“ – klausė Barbora ir atsakėme, kad suprantame jos jausmus.

Barbora pasakojo, kaip kun. Pauliaus Jatulio paprašyta 1981 m. sausio 10 d. atvyko dirbti į Italijos radijo lietuvių skyrių, tačiau ją dėl kažkieno intrigų, gal net sovietinio saugumo užmačių, ten nepriėmė. Tada vysk. Antanas Deksnys davė jai užduotį parašyti knygą apie kun. Končių ir iš karto sumokėjo avansu 2000 dolerių. Už tuos pinigus Barbora perkėlė jau mirusio brolio Andriaus kapą į tvarkingas kapines Paryžiuje ir pastatė paminklą. Brolis buvo miręs dar 1970 metais ir palaidotas vienų Paryžiaus kapinių pakraštyje. Kapui žemė nebuvo išpirkta, ir jo palaikai galėjo būti išmesti, todėl tie uždirbti 2000 dolerių labai pravertė Barborai sutvarkyti brolio kapavietę. Dar gyvendama Lenkijoje ji aplankė jį Paryžiuje kelis kartus – Lenkijoje komunistinis režimas nebuvo toks žiaurus. Andriui mirus nuvyko į jo laidotuves, o kai grįžo į Lenkiją, ir tik pasakius, kad grįžta iš brolio laidotuvių, muitininkai nesiryžo jos įžūliai tikrinti, kaip tai buvo būdinga komunistiniam režimui.

Barbora pasakojo, jog kun. Rapolas Krasauskas, gyvenęs šiame bute, užrašė jai testamentu, kad ji, kaip LKMA archyvo tvarkytoja (nors ir ligota ji iki dabar perdavė daug knygų į Lietuvą – Vilniaus universiteto, Pasvalio bibliotekoms), yra buto prižiūrėtoja ir iki mirties tvarko jį ir LKMA archyvą, o po to butas pereina Romos Šv. Kazimiero kolegijai. Bet ji tiesiog yra įbaiminta dabar pasitaikančių neaiškių skambučių telefonu (ir pokalbių pasiklausymų). O gal kas nors sugalvojęs pirma laiko atimti iš jos tą didelį butą? Barbora ir jai pagelbėdavusi rusė Lilija (Barbora su liūdesiu vis kartojo, kad lietuviai jos neaplanko ir net neskambina, tik iš Rusijos ar Ukrainos per šventes kartais sulaukia telefono skambučių) pasakojo, kad Barboros telefonas akivaizdžiai pasiklausomas, kai skambinama į Lietuvą. Tai aiškiai suprato Lilija, kai iš Barboros perėmusi telefono ragelį išgirdo rusiškai kalbant: „Jos perėjo į rusų kalbą“. Barbora, pastebėjusi reguliarius perjungimus, suprato, kad kažkas vis įrašinėja pokalbius su Lietuva.

Penktadienis

Šiandien Barbora manęs paklausė, ar jos pažįstamas Mykolas K., su kuriuo kartais pasikalba telefonu bei šiaip artimai bendrauja, kaip kilusiu iš Pasvalio krašto, tikrai yra komunistas, kaip yra girdėjusi. Sakiau, kad jis ne tik buvo komunistas, bet ir dirbo KGB, buvo net agentas – to jis ir pats neneigia. Ji išreiškė viltį, kad Mykolas galbūt pasikeitė – jo rašomi eilėraščiai yra gražūs, gera kalba, jis priklauso P. Vileišio kolegijai, yra vienas iš jos vadų. Vakar ar užvakar ji gavo iš jo dvi knygas. Varčiau eilėraščių knygą – išties, geros eilės – viena skirta partizanui Mamertui Indriliūnui. Mąstydama, kad Mykolas K. yra pasikeitęs, Barbora prisiminė, jog kalbėdamasi telefonu su Jonu Aniču, sovietinės okupacijos metais daug rašiusiu ateistinėmis temomis, ir su juo atsisveikindavo „sudiev“, o šis atsakydavo „viso gero“, o dabar atsisveikina „sudiev“, o neseniai pasveikino Barborą su „šventomis Kalėdomis“ (taip ir pasakė). „Gal nereikia žmonių smerkti visą gyvenimą. Paulius persekiojo krikščionis, paskiau tapo uoliu krikščionimi“, – savo mintis apie atsivertimo stebuklus dėstė Barbora. Ji džiaugėsi, kad per 10 metų atsirado ir „vileišiukų“ – baigusių P. Vileišio vardu pavadintas mokyklas. Bet jie yra išsiskirstę po Lietuvą ir beveik nesusitinka. Barboros manymu, jie yra analogiški ateitininkams. Viena studentė „vileišiukė“ pradėjo sudarinėti jų, išsiskirsčiusių po visą Lietuvą, sąrašą.

Apdovanoti Barboros geraširdiškumu ir svetingumu, važiavome prisiminti miesto centro, jo įžymybių. Pirmiausia patekome į Venecijos aikštę, nes mūsų įprastas 716-asis autobusas kaip tik sustoja ties šia Romos žymiąja vieta, kurios didingajam pastatui ir visoms jį supančioms grožybėms kitais metais sukaks 100 metų. Įlipę į autobusą matėme, kaip palyginti jauna italė nežymiai persižegnojo, pabučiavo kryželį (rožančiaus?) ir pradėjo melstis. Iš tikrųjų italė buvo palyginti jauna – gal 35 metų – ir todėl nuostabus dalykas, kai autobuse tenka matyti tokį pamaldumą. Grožėjomės Venecijos rūmų didingumu ir architektų sumanumu, matydami eiklius žirgus, vežančius angelą, ar kitas didingas skulptūras. Pripuolę indai siūlė visokių blizgučių, Livija norėdama atsikratyti įkyrių prekeivių, pasakė, kad jai reikia akinių, tačiau indas mostelėjo ir atsirado kitas jo tautietis, nešinas akinių glėbiu. Aišku, pasiderėjus teko nusipirkti akinius iš šių geraširdžių pardavėjų. Dar pajuokavome, kad jiems Romoje sekasi geriau nei Lietuvoje – A. Kubilius su Šimonyte būtų mokesčius už tokį „verslą“ uždėję. Vaikštinėjome Via del Corso ir Via Tritone gatvėmis, ir buvo smagu jas prisiminti – jomis vaikščiojome dar užpernai. Aplankėme ir „Algio (Saudargo) galeriją“ (taip šį puošnų, daug funkcijų atliekantį pastatą pavadinome todėl, kad būtent prie jo pernai ambasadorius atskubėjo, kai namuose pamiršo buto raktus, ir buvo laimingas, kad mes jam davėme gautus iš jo atsarginius raktus), pamatėme ir „Messaggero“ laikraščio redakcijos pastatą, ir požeminį knygyną. Grįždami jau tamsoje (kai pravažiavę savo stotelę turėjome važiuoti iki maršruto pabaigos, vėl grįžti, ir vėl jos tamsoje neatpažinę turėjome persėsti atgal), matėme, kaip jaunas, apie 40 metų tvarkingas vyriškis atsistojo, paėmė už rankos močiutę ir nuvedė atsisėsti. Tai – tikrai stebėtinas dalykas, kokį Lietuvoje per savo gyvenimą vargu ar galėtume sutikti (atsiminėme, 1969 metais Alma Atoje, Kazachijos sostinėje, irgi matėme, kaip sūnus į restoraną buvo atsivedęs savo seną motiną, o gal ir močiutę, ir kaip jis mandagiai ir paslaugiai ją aptarnavo, – tokių atvejų Lietuvoje irgi nematydavome).

Grįžome išvarginti ir susinervinę dėl tolimo važiavimo aplink „tarybų Lietuvą“ (taip mes paprastai vadiname tolimą važiavimą miesto gatvėmis). Barbora ir jos „tarnaitė“ Lilija laukė mūsų su „pietumis“ – daržovių koldūnais. Barbora papasakojo apie Tre Fontane (Trijų fontanų) vietovę, kur, pagal padavimą, nukirstai šv. Povilo galvai ritantis tolyn, vėliau ten ištryško šaltiniai. Šioje vietovėje dabar vienuoliai trapistai pardavinėja eukalipto 40 laipsnių trauktinę, padedančią gydytis nuo įvairių ligų. Lilija pasakojo, kad neseniai ji išsigydė stiprų peršalimą. Ten pardavinėja ir kitus eukalipto pagrindu padarytus vaistus.

Šeštadienis

Nuvykome į Borgezi parką, esantį netoli garsiųjų Ispanijos laiptų. Daugybė žmonių. Grįžtant matėme, kaip prie sustojimo jaunuolis vedė už rankos paėmęs savo motiną. Ir kitas ėjo už parankės prisiglaudęs prie motinos. Lietuvoje tikrai to nepamatysi, jaunuoliai vengia vaikščioti kartu su tėvais.

Grįžus Barbora pasakojo, kad šiuose Antonello da Messina gatvėje esančiuose „lietuvių namuose“, nuo 1970 metų tapusiuose savotiška lietuvių sala itališkame Romos mieste, kun. Klemensas Razminas susipažino su ministerijos policininku Mikele (Michele Smaldone), kuris tapo geriausiu lietuvių draugu, iki pat mirties rūpinęsis ir šiuo butu, ir jame gyvenusių lietuvių kunigų gerove. Bet svarbiausia šios lietuviškos salos siela tapo kun. Rafaelė (Rapolas) Krasauskas bei iš Australijos grįžęs kun. Paulius Jatulis. Po karo atvykęs į Australiją kun. P. Jatulis padėjo burti lietuvių bendruomenę: įkūrė parapiją, pastatė bažnyčią, mokyklą, biblioteką. Po devynerių metų grįžo į Romą (nors dar po metų būtų gavęs pensiją), dirbo RAI (Italijos radijas) lietuvių skyriuje, skaitė aktualius pranešimus per radiją. Mirus J. Gailiui, kunigas Jatulis pakvietė Barborą dirbti radijuje, tačiau jai atvykus iš Varšuvos, kažkas sutrukdė įsidarbinti. Tai buvo 1980 metais. Tada ją įdarbino „Vatikano radijuje“, bet jai tekdavo rašyti tik žinias. Prieš tai kun. P. Jatulis norėjo pereiti prie leidybos ir išleido istoriko Zenono Ivinskio istorinius raštus. Jau nepriklausomybės metais jį pasikvietė vysk. A. Deksnys į Vokietiją dirbti jo sekretoriumi. Kun. Razminas buvo miręs jau anksčiau. Kun. R. Krasauskas išvykęs į Putnamą (JAV), miręs neseniai. Kun. P. Jatulis mirė anksčiau (abu jie iki mirties buvo „XXI amžiaus“ skaitytojai ir rėmėjai). Tai – kunigai patriotai. Prisiminiau, kad kun. R. Krasauskas buvo atvykęs iš Amerikos į Lietuvą gal penkeri metai iki mirties, gaila, neparengėme interviu – tada dar nežinojome jo darbų lietuvybės labui, jis pats jais nesigyrė, o iš Lietuvos dvasininkų nebuvome gavę informacijos apie jų veiklą.

(Bus daugiau) 

© 2013 „XXI amžius“