|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kaišiadorių vyskupijoje Stakliškių dekanate Devintinės ir Tėvo diena
JIEZNAS. Atrodo, nesenai šventėme Velykas, tačiau ir vėl esame sugrąžinti į Didžiojo ketvirtadienio Jėzaus paskutinės vakarienės su mokiniais įvykius... tokiais žodžiais į tikinčiuosius prabilo Jiezno parapijos klebonas kun. Rolandas Bičkauskas. Jėzus gyvena kiekviename iš mūsų, kurie esame pakrikštyti. Per Devintinių iškilmę mes išpažįstame savo tikėjimą realiu Jėzaus Kristaus buvimu šventojoje Eucharistijoje. Mes išpažįstame, kad Jėzus gyvena kiekviename iš mūsų, kurie esame pakrikštyti Jo Kūne Bažnyčioje. Mūsų krikšto metu Jėzus apsigyveno kiekviename iš mūsų. Mes nešamės Jį į realų pasaulį taip pat, lyg neštume gatvėmis monstranciją. Kai dalyvaujame iškilmingoje Devintinių procesijoje, skelbiame, kad Viešpats tęsia atėjimą į pasaulį per mus. Per šią šventę ne tik išpažįstame, kad Jėzus ir Švenčiausioji Trejybė apsigyvena mumyse. Tai ir yra slėpinys, kurį vadiname Komunija. Krikščioniškasis tikėjimas ir gyvenimas yra santykis su Tėvu ir Jo Sūnumi Jėzumi, vienas su kitu bei visu pasauliu, kurio gatvėmis einame su Devintinių procesija, kurį Dievas tebemyli taip stipriai, kad ir toliau siunčia savo Sūnų gelbėti, atkurti ir transformuoti jį iš vidaus. Devintinių procesija simbolizuoja besitęsiančią Jėzaus Kristaus atperkančiąją misiją ir mūsų dalyvavimą joje. Tai primena mums pašaukimą nuolatiniam atsivertimui, visuotinį pašaukimą į šventumą. Kiekvienas iš mūsų, vadinančių save krikščionimis, turime tapti panašesni į Tą, kurį mylime ir per kurį gyvename. Jėzus sakė savo apaštalams: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, jeigu nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! (Jn 6, 53). Mes, kurie esame gavę angelų duonos, turime Kristaus gyvybę savyje ir gyvenimą tobuloje vienybėje su Švenčiausiąja Trejybe. Birželio 2 dieną lankydama savo gimtąją parapiją pastebėjau begalinį dvasininko atsidavimą savo tarnystei, meilę, dvasingumą ir dėmesį kiekvienam sutiktajam. Kaimo žmonėms patikėta misija parengti savo krašto altorėlį suteikė išvargintiems rūpesčių žmonėms naują kvėpavimą. Palikusios savo prasidedančios vasaros ir ūkio darbus, moterėlės, pamiršusios skaudulius ir negalavimus, traukė iš savo skrynių išsaugotas ypatingai progai austas rinktines drobes, skynė pirmuosius pinavijų, lelijų žiedus, išaugintus savo darželiuose, kad galėtų papuošti savo kaimo altorėlį. Šioje iškilmingoje šventėje buvo minima ir Tėvo diena. Pamoksle kunigas pasigedo tėviško stereotipo šiandieninėje visuomenėje. Norėtųsi matyti stiprioje tėviškoje rankoje laikomą vaiko, kuris jaučiasi saugus šalia tėčio, rankutę, bet deja, dauguma tėčių patys jaučiasi, matyt, nesaugūs. Tačiau visų dėmesį patraukė pačiame priekyje rūpestingai čiūčiuojantis kūdikio vežimėlį tėtis. Viešpats trokšta, kad visi vyrai ir moterys įsilietų į Bažnyčią, nes ji yra visos žmonijos namai. Labai svarbus yra atsivertimas. Jis įvyksta kasdien grumiantis su išbandymais: per klaidas, neteisingus pasirinkimus, nesėkmes ir skausmą, suvienytą su Kristaus kančia. Nepaisant visko, Dievo meilė ištyrina ir ištobulina mus taip, kaip ugnis išgrynina auksą, naudojamą pagaminti monstrancijas, kurias nešame į gatves per šią nuostabią ir šlovingą Devintinių iškilmę. Tai Kristaus Kūno ir Kraujo šventė, minima kitą sekmadienį po Švenčiausiosios Trejybės iškilmės, kad būtų matomas šis glaudus ryšys. Per nuolatinį Eucharistijos priėmimą esame kviečiami gyventi Švč. Trejybės vienybėje. Tuomet esame siunčiami į pasaulį nešti Jėzų kitiems... Tegul Dievo meilės ugnis išgrynina mus, kad galėtume būti panaudoti atskleisti Jo buvimą pasaulyje, su ilgesiu laukiančiame atgimimo. Džiaugiuosi, kad parapija, kurioje gimiau, užaugau, priėmiau Krikšto, Atgailos, Komunijos, o prieš 25 metus ir Santuokos Sakramentus, gyvuoja ir klesti kaip anksčiau aktyvaus, tolerantiško ir diplomatiško klebono, aktyvių parapijiečių bei pastoracinės tarybos narių dėka. Dalia Bajarūnienė
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |