Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Svarbūs Apaštalų Sosto diplomatijos bruožai

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus sveikinasi su Vatikano diplomatiniais atstovais

Apaštaliniai nuncijai su Šventuoju Tėvu birželio 23 dieną aukojo šv. Mišias

Popiežiaus susitikimas su nuncijais

Pabrėžiant Katalikų Bažnyčios ir Apaštalų Sosto diplomatinės veiklos svarbą dabartinėmis globalizacijos, sekuliarizacijos ir tikinčiųjų bendruomenės vieningumo poreikio sąlygomis, popiežius Pranciškus birželį net du kartus rado laiko susitikti su tos srities atstovais bei besiruošiančiais šiai atsakingai tarnystei dvasininkais. Birželio 6 dieną jis sakė kalbą kunigams, studijuojantiems Popiežiškojoje bažnytinėje akademijoje, ruošiančioje būsimuosius Vatikano diplomatinio korpuso ir valstybės sekretoriato darbuotojus, o po poros savaičių audiencijoje priėmė į Romą suvažiavusius apaštališkuosius nuncijus.

Šiems hierarchams, turintiems arkivyskupo titulą ir atstovaujantiems Šventajam Tėvui beveik visose pasaulio šalyse, su kuriomis Vatikanas palaiko diplomatinius santykius, dirbantiems pagrindinėse tarptautinėse organizacijose, Tikėjimo metų proga birželio 21–22 dienomis buvo surengta speciali maldos ir meditacijos programa.

Birželio 21-ąją, penktadienį, po susitikimo su popiežiumi Pranciškumi visi nuncijai ir iš šios tarnystės dėl amžiaus neseniai atsistatydinę hierarchai – iš viso apie 150 asmenų – Šv. Pauliaus bazilikoje, vadovaujami šios šventovės arkikunigo kardinolo Džeimso Harvio (James Michael Harvey), adoravo Švč. Sakramentą ir meldėsi Mišparuose. Jų metu Vatikano diplomatams mąstymus pravedė Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas kardinolas Džanfrankas Ravazis (Gianfranco Ravasi). Birželio 22 dieną nuncijai Šv. Petro bazilikoje, vadovaujami Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Tarcizijaus Bertonės SDB (Tarcisio Bertone), aukojo šv. Mišias, o po to Sinodų salėje aptarė savo prefesinius reikalus su Šventojo Sosto tarnybų atstovais. Vakare diplomatinio korpuso nariai buvo pakviesti į Tikėjimo metams skirtą didelį koncertą, kuris vyko Pauliaus VI audiencijų salėje. Žinoma, svarbiausias šios apaštališkųjų nuncijų piligrimystės į Romą programos elementas buvo susitikimas su popiežiumi Pranciškumi ir išklausymas jo kalbos, kuri, komentatorių nuomone, buvo ilgiausia ir brandžiausia per visą jo jau daugiau kaip tris mėnesius trunkantį pontifikatą. Šventasis Tėvas palietė daugelį savo mokymui būdingų klausimų, pabrėžė, kad nuncijai, kurie kilę iš įvairių tautų ir darbuojasi skirtingose valstybėse, savotišku būdu atspindi Bažnyčios katalikiškumą ir visuotinumą. Nuncijai, tarpininkaudami šalių vyriausybėms, vietinių Bažnyčių ganytojams ir apaštalo šv. Petro įpėdiniui, Romos vyskupui, padeda jam įgyvendinti svarbiausią valstybės užduotį. Jos efektyvinimui reikia palaikyti asmeninį Popiežiaus ir kiekvieno nuncijaus santykį, žinoma, atsižvelgiant į koordinacines Vatikano valstybės sekretoriato funkcijas.

„Klajoklių gyvenimas“ nešant Kristų

Primindamas Vatikano nuncijaus tarnystei ir pasaulietinei diplomatijai būdingą rotacijos sistemą, Popiežius palygino tai su „klajoklių gyvenimu“, su egzistencija „su lagaminu rankoje“. Kartais po kelių metų darbo vienoje šalyje tenka persikelti į kitą kontinentą su labai skirtingomis ekonominėmis, politinėmis ir Bažnyčios gyvenimo sąlygomis. Tai turi esminę dvasinę prasmę, kadangi kiekvienam krikščioniui žemiškasis gyvenimas yra „tikėjimo kelionė“. Popiežiaus diplomatiniam atstovui toks kilnojimasis nėra lengvas, reikia pasiaukoti, apsimarinti, atsisakyti daugelio įprastų dalykų, netgi užmegztų draugiškų ryšių ir viską pradėti iš naujo, bet tai skatina susitelkimą į vidinį dvasinį gyvenimą, kai, neturint stabilaus įsišaknijimo bendruomenėje, reikia pamilti vietinę Bažnyčią, tautą ir šalį, kurioje nuncijus turi tarnauti su aktyvia gailestingosios meilės ir dvasinio pašaukimo raiška. Anot Popiežiaus, čia svarbus yra „matymas iš tolo“, Dievo pažadų suvokimas ir Viešpaties artumo siekis. Šventasis Tėvas priminė 1951 metais nuncijams pasakytą kalbą tuometinio Vatikano valstybės sekretoriaus pavaduotojo, arkivyskupo Batistos Montinio (Batista Montini), vėliau tapusio kardinolu, Milano arkivyskupu ir 1963 metais išrinkto popiežiumi Pauliumi VI, kuris sakė, kad Popiežiaus atstovai turi aiškiai suvokti, kad „savimi neša Kristų“, kuris niekad nenuvilia, bet Jo skelbimas ir atstovavimas gali būti pasiektas tik esant nuolatiniam ir artimam kontaktui su pačiu Viešpačiu. „Jėzaus Kristaus pažinimas turi būti Popiežiaus atstovo nuolatinis maistas“, – sakė Šventasis Tėvas, ir priminė, jog toks artumas pasiekiamas maldoje, Eucharistijos šventime ir artimo meilės tarnystėje. Ne tik nuncijams, bet visiems Bažnyčios žmonėms visada yra realus pavojus to, ką žymus prancūzų teologas kardinolas Anri de Liubakas (Anry de Lukac) pavadinęs „dvasiniu supasaulėjimu“ – pasidavimu pasaulio dvasiai, kuri skatina susitelkti į savus interesus, o ne tarnauti Dievo garbei. Tai – savos rūšies „sielos gyvenimo buržuazėjimas“, – patogumų ir neįsipareigojančios ramybės siekis.

Pasaulio dvasios ir pajuokos pavojai

Popiežius Pranciškus nuncijams priminė anksčiau minėtą savo kalbą Popiežiškosios bažnytinės akademijos auklėtiniams, kurioje nurodė palaimintojo Jono XXIII (Andželo Ronkalio) ilgametę diplomatinę veiklą, būnant apaštaliniu delegatu Bulgarijoje, Graikijoje, Turkijoje, nuncijumi Prancūzijoje gana sudėtingais Antrojo pasaulinio karo ir pirmaisiais pokario metais (būtent tada kaip tik šitoje tarnystėje formavosi jo šventumas). Palaimintasis Jonas XXIII, kuris žinomas „gerojo popiežiaus“ vardu, kurio mirties 50-osios metinės buvo paminėtos birželio pradžioje, po diplomatinių darbų buvo paskirtas Venecijos arkivyskupu-patriarchu ir kardinolu, o 1958 metais išrinktas į apaštalo šv. Petro sostą. 1962 metais jis sušaukė istorinį Vatikano II Susirinkimą, o 2000-aisiais buvo popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikuotas. Birželio 6 dienos kalboje būsimiems Vatikano diplomatams Šventasis Tėvas gana plačiai citavo palaimintojo Jono XXIII mokymą atspindintį straipsnį, kuriame jis pabrėžė būtinumą Bažnyčios hierarchui, ypač Popiežiaus diplomatiniam atstovui, tobulinti vidinį sielos gyvenimą, kad jis būtų paremtas Kristumi ir jo Evangelija, nes kitaip jo dvasinė misija rizikuoja tapti pajuokos objektu. „Kuo labiau aš tampu brandesnis savo amžiumi ir patyrimu, tuo labiau galiu pripažinti, kad tikriausia priemonė mano asmeniniam šventėjimui ir didesnei sėkmei Šventojo Sosto tarnystėje lieka budri pastanga įvesti tvarką sieloje ir apriboti viską – principus, kalbas, nusistatymus, poreikius – iki kuo didesnio paprastumo bei ramaus suvaldymo, – rašė arkivyskupas A. Ronkalis. – Mano (sielos) vynuogyne visada reikia išgenėti nenaudingą lapiją... ir tiesiog eiti prie to, kas yra tiesa, teisingumas, meilė. Ir pirma visko – meilė. Kitu atveju visų dalykų atlikimas būtų ne kas kita, kaip tik pozavimas ir susitelkimas į savo asmenybės iškėlimą, kas ją (Šventojo Sosto patikėtą misiją) išduotų, apsunkintų ir padarytų juokinga“. Popiežius Pranciškus pripažino, kad tai „stiprūs, bet teisingi žodžiai“, kuriuos reikia priimti su dideliu dėmesingumu, nes iš tikrųjų dabartinėje perdėto supasaulėjimo epochoje ganytojai kartais išstatomi pajuokai. „Galbūt kai kas mums ploja, bet tie patys žmonės, kurie, neva, mums pritaria, vėliau mus peikia ir kritikuoja iš už nugaros“, – aiškino Šventasis Tėvas. Taigi, dabartinėmis iškreiptos sekuliarizacijos sąlygomis Vatikano diplomatai neturi daryti savosios tarnystės pajuokos objektu: „būkite šventi arba grįžkite į diecezijas ir darbuokitės sielovadininkais, bet neapsijuokite savo diplomatinėje tarnystėje ir gyvenime, kuriame tiek daug dvasinio supasaulėjimo pavojaus“, – kalbėjo Šventasis Tėvas diplomatijai besirengiantiems kunigams. Tame pasisakyme jis dvasininko perdėtos saviraiškos, ambicijų ir karjerizmo pavojus prilygino raupsų epidemijai. „Ši laisvė nuo ambicijų ar asmeninių tikslų, mano nuomone, yra labai svarbi. Karjerizmas yra raupsai! Prašau, jokio karjerizmo!“ – griežtai kalbėjo popiežius Pranciškus, paminėdamas, jog minėtos ydos daro žalą ne tik sielai, bet ir visai Bažnyčiai, kadangi Vatikano diplomatai pagal pareigas turi veikti ne tik tikinčiųjų bendruomenėje, bet ir viešajame, netgi politiniame gyvenime.

Kandidatų į vyskupystę paieškos kriterijai

Popiežiaus diplomatiniai atstovai privalo derinti savo požiūrius, nuostatas bei viešai reiškiamą asmeninį vertinimą, kad ir koks legitymus jis būtų, su apaštalo šv. Petro įpėdinio mokymu, žinoti, kad Kristaus kaimenės vieningumui ir visos žmonijos bendrojo gėrio poreikiams pirmiausia tarnauja Šventojo Sosto diplomatija. Birželio 21 dienos kalboje apaštaliniams nuncijams Šventasis Tėvas priminė, kad jie niekada negali užmiršti, kad yra ganytojai, nors ir neturi paskirtos Dievo tautos dalies, kaip vyskupijų ordinarai – vietinių Bažnyčių vadovai, todėl Popiežiaus diplomatiniai atstovai, kaip atsakingi ganytojai, turi pabrėžti savąją kunigystę, ištikimą priklausomybę Kristui. „Netgi santykiuose su pilietine valdžia ir savo kolegomis (kitų šalių pasauliečiais diplomatais) jūs esate ganytojai, todėl siekite gėrio visiems, Bažnyčiai ir kiekvienam asmeniui“, – sakė popiežius Pranciškus. Jis pastebėjo, kad įgyvendinant tai reikalingas padrąsinimas, bendrystės skatinimas, o kartais „ne visada lengva išbarimo užduotis“. Šventasis Tėvas aptarė ir gana jautraus vietinių vyskupų skyrimo klausimo, kadangi apaštaliniai nuncijai atlieka svarbų vaidmenį parenkant kandidatus į vyskupystę toje šalyje, kur atstovauja Romos vyskupui. Ši popiežiaus Pranciškaus išsakyta nuomonė turėtų būti aktuali visiems Katalikų Bažnyčios nariams, net ir pasauliečiams Lietuvoje, kur pastaruoju metu vyksta nuolatinis ganytojų atnaujinimas, net galima kalbėti apie jų kartos pasikeitimą. Anot Šventojo Tėvo, diecezijos vadovavimui tinka fundamentalus kriterijus tiems, kurie gali valdyti: si sanctus est oret pro nobis, si doctus est doceat nos, si prudens est regat nos (jeigu šventas yra, tegul už mus meldžias, jeigu yra mokytas, tegul mus moko, o jeigu yra išmintingas, tegul mus valdo). Taigi, atliekant tyrimą naujų vyskupų galimiems skyrimams, reikalingas ypatingas rūpestingumas, siekiant, kad „kandidatai būtų tikri ganytojai, artimi žmonėms kaip tėvai ir broliai, kad jie būtų švelnūs, kantrūs ir gailestingi; pasižymėtų vidiniu neturtu, Viešpaties laisve bei išoriniu paprastumu, asketišku gyvenimu ir kad jiems nebūtų būdinga „kunigaikščio“ psichologija“, – vardijo popiežius Pranciškus.

Iškeltas šv. Juozapo globėjiškas pavyzdys

Popiežius paminėjo, jog reikia būti dėmesingiems, kad galimi kandidatai į vyskupystę nebūtų perdėtai ambicingi, patys nesiektų vyskupavimo (volentes nolumus) ir tikrai jaustųsi Bažnyčios „sužadėtiniais“, neieškotų ko nors kito. Kad jie gebėtų prižiūrėti jiems patikėtų tikinčiųjų kaimenę: rūpintųsi išlaikyti jos vienybę, būtų budrūs dėl gresiančių pavojų. Jie turi stengtis visiems nuolat įkvėpti viltį, kad širdyse netrūktų saulės ir šviesos, su meile kantriai įgyvendinant planus, kuriuos Dievas numatė savo tautai. Šventasis Tėvas nurodė Švč. Mergelės Marijos sužadėtinio šv. Juozapo, kurio minėjimas gegužės 1-osios dienos Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijos dekretu labai sustiprintas liturgijos Eucharistinėse maldose, pavyzdį. Jis sakė, kad šv. Juozapas ištikimai globojo Dievo Motiną ir Jėzų, nuo pat pradžios pasiaukojamai rūpindamasis jam patikėta šventąja šeima, ir šis budrus dėmesingumas padėjo išvengti didelių pavojų. Panašiai ir dieceziniai ganytojai turi žinoti, kaip, būnant kaimenės priekyje, rodyti jai kelią, būnant jos viduryje mokėti išsaugoti vienybę, o žengiant kaimenės gale, rūpintis, kad niekas neatsiliktų ir nepasimestų. Apaštalinių nuncijų veikla, kartais kupina didelių išbandymų, ypač konfliktų regionuose, yra nuolatinė piligrimystė, „bet visada su Jėzumi Kristumi, kuris veda jus už rankos“, baigdamas kalbą tvirtino popiežius Pranciškus. Kelis kartus pabrėždamas savo padėką už šią ištikimą tarnystę ir prašydamas už jį pasimelsti, Šventasis Tėvas kiekvienam nuncijui kaip dovaną įteikė vyskupišką krūtinės sidabrinį kryžių, specialiai pagamintą šiam susitikimui atminti. Praėjusį sekmadienį, birželio 23 dieną, didelė dalis nuncijų susitikimo dalyvių kartu su popiežiumi Pranciškumi aukojo šv. Mišias.

© 2013 „XXI amžius“