Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Atsinaujinimo dieną – apie krikštą

Atsinaujinimo dieną vedė kun. Gediminas Numgaudis OFM

Gegužės 25 dieną Šakių kultūros namuose vyko susitikimas su Pakutuvėnų (Plungės r.) Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonu kunigu vienuoliu pranciškonu Gediminu Numgaudžiu.

Salėje menkai beliko tuščių vietų, o lauke visą dieną pylė lietus. „Viešpatie Jėzau Kristau, ateik, kaip ir buvai žadėjęs. Išgydyk mūsų širdis, apšviesk mus išmintimi“, – tokiais žodžiais brolis Gediminas pradėjo savo kalbą. „O ateik, pripildyk šią šventovę Viešpaties šlovės!“ – pritarė būrys šlovintojų, ritmingai skambant muzikai. „Vesk mus į susitikimą su Jėzumi, mes mylime Tave, Tau priklauso mūsų širdys. Jėzau, atverk mus Tavo dovanoms... Tu vertas meilės, vertas ištikimybės, duok mums drąsos sekti Tavo keliu...“ – toliau kalbėjo kun. br. Gediminas. Visi klausėsi pasakojimų, kurie laisvai liejosi iš kunigo lūpų. Jis minėjo, kad visur taip įtikinamai kalba apie kuriamą filmą „Krikštas“, kad visai neseniai vienas kunigas, kurio parapijoje lankėsi, skambino ir prašė leisti dar kartą peržiūrėti jo kurtą filmą, kuris dar nėra sukurtas. „Vadinasi, aš taip vaizdžiai pasakoju apie krikštą, kad žmonėms atrodo, jog jau matė tą filmą“, – juokavo kun. G. Numgaudis OFM. Brolis pranciškonas pasakojo: „Jonas Krikštytojas kvietė žmones atsiversti ir masiškai juos krikštijo Jordano upės vandeniu, į kurį, rodydamas mums kelią, paniro ir pats Jėzus Kristus“. Vanduo žydams buvo mirties ir gyvybės susitikimo ženklas. Gyvasis vanduo atstovauja pačiam Dievui, nes Biblijoje Dievas prisistato kaip Gyvasis Vanduo: „Aš esu Gyvojo Vandens šaltinis. Jūs išsikasėte sau negyvų vandenų šulinių, kurie negali jūsų troškulio numalšinti“. Pasinerti į vandenį – tai pasinerti į Dievo reikalą, pasilikti su Dievu. Pasinėrimas yra kartu ir atgailos aktas, nuodėmės, nešvarumo, Įstatymo pažeidimo išsižadėjimas, kad žmogus būtų švarus visą laiką Dievo akivaizdoje, kad būtų šventas. Tas pasinėrimas vandenyje turėjo simboliką, krikščionims praplėstą supratimą davė apaštalas Jonas, kuris kalba apie atgimimą iš Dvasios, iš aukštybių, iš vandens ir akcentuoja atgimimą, motinos Bažnyčios įsčias, iš kurių gimsta Dievo ir Bažnyčios vaikai. Mozės knygoje, Pradžios knygoje, kai prie Horebo kalno Dievas kviečia susitikimui tautą, sakoma: „Tegul būna visi šventi, tegul išsiskalbia savo rūbus ir nusimaudo“. Vėliau Kunigų knygoje mes randame ritualinių apsiplovimų instrukcijas, vienos – moterims, vyrams, kitos – kunigams. Jie, eidami aukoti auką, turėjo rankas, kojas nusiplauti, o vyrai ir moterys turėjo nemaža ritualinių apsiplovimų. Toks žydų vidinis supratimas, kad žmogus, suabejojęs Dievo žodžiu, atsiskiria nuo Dievo. „Po Krikšto žmogus yra patepamas šventuoju Krizmos aliejumi ir tampa pateptuoju kaip pranašai ir karaliai, kad visi liudytume Dievo meilę Jėzui, kartu su juo kurtume Dievo karalystę žemėje“, – krikšto svarbą pabrėžė brolis Gediminas. Jonui Krikštytojui krikštijant žmones, jie nusimesdavo rūbus lipdami į vandenį. Rūbų nusimetimas simbolizavo nuodėmės atsisakymą, naujo gyvenimo pradžią. Esmė yra nuodėmės išsižadėjimas, pasinėrimas į Dievą, nusiplovimas, noras būti apdovanotam Šventąja Dvasia. „Vienąkart, – pasakojo brolis Gediminas nutikimą iš gyvenimo, – sutarus pakrikštyti suaugusį žmogų, jis pageidavo būti krikštijamas upėje. Priartėjus laikui, kai reikėjo bristi į upę, žmogus ramiausiai nusimetė visiškai visus rūbus visų žmonių akivaizdoje ir įbrido į vandenį. Tai buvo tikras netikėtumas, bet žmogus, matyt, prieš tai domėjosi tokiomis krikšto apeigomis ir to siekė, juk negalima iš žmogaus atimti džiaugsmo. „Pasilikite manyje, – o aš pasiliksiu jumyse“ (Jn 15, 1–8). Mes visi esame krikštu patepti, kad neštume Gerąją Naujieną. Tada Dievas mus pakviečia tęsti Jėzaus pradėtą kelią ir suteikia ypatingas galias tai padaryti“. Daug informacijos kunigas pateikė pasakojimuose, ne vienas susigraudino, beklausydamas šlovintojų balsų. Baigdamas turtingą dvasinę kalbą, kun. G. Numgaudis OFM pridūrė: „Degdama žvakė ištirpsta, taip ir mes ištirpstame iš meilės Dievui. Darydami gerus darbus mes šviečiame pasauliui, apšviesdami kitų žmonių gyvenimus. Leisk Dievui veikti tavyje!“

Jūratė

Šakiai
Kun. Armino Lukoševičiaus nuotrauka

© 2013 „XXI amžius“