Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Didžiausia tėvo ir sūnaus dovana vienas kitam – bendrystė

Bendrystės vakare „Nuotykis su tėčiu“

Šiuo intensyviu, dinamišku metu neretai pristinga laiko „vyriškai“ pabendrauti, ypač kartu susirinkusiems bendraminčiams žaidžiant įvairius žaidimus, žiūrint filmus. Artėjant Tėvo dienai, gegužės 31-osios vakarą, į Telšių dekanato šeimos centro suorganizuotą bendrystės vakarą „Nuotykis su tėčiu“ rinkosi tėčiai su sūnumis nuo septynerių metų. Renginio idėja – ėvo ir sūnaus buvimas kartu, bendrystė, nuotykis žaidžiant žaidimus ir gyvai bendraujant (tai pastaruoju metu jau tampa mažiau įprasta nei virtualus bendravimas) su kitais tėčiais ir sūnumis.

Į „Nuotykį su tėčiu“ susirinko penki tėčiai su sūnumis (kadani pirmąkart, tai jau sveikintina). Pradžioje susėdę į ratelį susipažinome, aptarėme vakaro lūkesčius. Renginio vadovas apžvelgė susitikimą, pasidžiaugė juo bei išreiškė viltį, kad tai taptų tradicija ir toliau būtų galima tęsti panašius susitikimus, skirtus šeimoms ar atskiriems jų nariams. Po susipažinimo išsirinkome žaidimus ir kibome į veiklą. Viena grupė žaidė strateginį žaidimą „Risk“, kita – šaškėmis, šachmatais. Vėliau kartu statėme kaladėlių bokštą, kurį nugriovęs žaidėjas turėjo padaryti 15 pritūpimų. Taigi, daugelis dar ir puikiai „pasportavo“. Pertraukėlės metu vaišinomės gaiviaisiais gėrimai, užkandžiavome. Renginyje dalyvavo ir viena užsieniečių pora, kuriai iš pradžių buvo kiek sudėtingiau adaptuotis lietuviškoje žaidimų aplinkoje, tačiau vėliau apsiprasta ir viskas ėjosi sklandžiai. Išbandėme ir kūrybinę veiklą: tėvai ir sūnūs poromis piešė piešinius pasitelkę pasakojamąjį metodą, kai vienas jų pasakoja, ką ir kaip piešti, nerodydamas originalaus piešinio, o kitas turi jį nupiešti. Tai buvo išties smagios, juoko kupinos akimirkos.

Po bendros vakarienės vėl tęsėsi strateginiai stalo žaidimai, o laimėtojų ar pralaimėtojų nebuvo – dėl laiko limito paskelbtos paliaubos, nes pagal išankstinį susitarimą „pirmasis nuotykis“ galėjo trukti tik iki vidurnakčio. Išsiskirstėme pasikartoję ypatingai svarbią tiesą, kad realus, nepadalintas „gyvo“ bendravimo laikas, skalsus intensyviai virtualėjančiame pasaulyje, – pati didžiausia ir brangiausia dovana vienas kitam.

Arūnas Daubaris,
Telšių dekanato šeimos centro vadovas

© 2013 „XXI amžius“