|
Pereinamojo Rusijos šnipų kiemo titulas
Gintaras Visockas
Prieš savaitę Seime buvo surengta konferencija Informacinis karas prieš Lietuvą. Savo nuomonę apie prieš Lietuvą vykdomus slaptuosius karus dėstė žymūs žurnalistai, politologai, universitetų dėstytojai. Pranešėjai sutartinai teigė, jog prieš Lietuvą nukreipta Rusijos žvalgybinė bei propagandinė veikla kelia rimtą susirūpinimą. Konferencija sulaukė rimtesnio nei iki šiol visuomenės dėmesio. Laisvų vietų salėje beveik neliko. Jaunų žmonių atėjo šį sykį kaip niekad daug. Nors, prisiminkime, dar ne taip seniai visi, bandę garsiau prabilti apie Rusijos ardomąją veiklą, būdavo laikomi keistuoliais, neišmanėliais arba primityvais.
Netrukus po konferencijos žvalgybine-kontržvalgybine tema portale 15min.lt buvo paskelbtas šio leidinio redaktoriaus Rimvydo Valatkos straipsnis Vilnius kaip pereinamasis Rusijos šnipų kiemas. Pagrindinis R. Valatkos akcentas Lietuva turi tris rimtas bėdas: pirma, Rusijos žvalgybininkai nesulaukia rimtesnio Lietuvos slaptųjų tarnybų atkirčio; antra, Vakarų žvalgybos nebepasitiki Lietuvos slaptosiomis tarnybomis; trečia, savo slaptąsias tarnybas savo rankomis sugriovėme patys. Labiausiai įsiminiau R. Valatkos citatą: Vakarų žvalgybininkai vis mažiau pasitiki Lietuvos kolegomis, nes savo žvalgybą Valstybės saugumo departamentą sunaikino didžiausi patriotai konservatoriai, veikdami išvien su darbiečiais ir paksininkais, bei vis antirusiškesnes kalbas, palyginti su savo valdymo pradžia, rėžianti prezidentė.
Šį savaitgalį, liepos 6-ąją, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, teko dalyvauti pėsčiųjų žygyje Dzūkų kovų keliais. Tai jau antrasis kasmetinis pėsčiųjų žygis, skirtas Lietuvos valstybės dienai paminėti. Politiko Gedimino Jakavonio organizuotas 20 ir 40 km ilgio pėsčiųjų žygis prasidėjo Senojoje Varėnoje prie Nepriklausomybės paminklo. Maršrutas driekėsi nuo Senosios Varėnos per Dainavos girią. Eita ne bet kokiais miškais. Žygiuota apylinkėmis, kurios mena daug mums svarbių, brangių, įsimintinų vietų, įskaitant ir partizanines kovas. Renginys paliko gilų įspūdį dar ir dėl to, kad žygiuojančiųjų laukė improvizuotos pasalos: caro, vokiečių ir NKVD kareivių uniformomis persirengę vietiniai dzūkai. Būta ir susitikimų su vietiniais gyventojais, dėvinčiais Lietuvos partizanų uniformas. Būtent tos su ginklais susijusios atrakcijos labiausiai viliojo žygeivius. Retas kuris iš sukorusių keliasdešimt kilometrų smėlėtais miško keliukais neturėjo jėgų nusifotografuoti su Rusijos caro, vokiečių, NKVD ar mūsų partizanų uniformas dėvinčiais kariškiais. Šnekučiuodamasis su pėsčiųjų žygį surengti padėjusiais Varėnos, Pauosupės, Lynažerio, Kriokšlio, Dubičių gyventojais patyriau išskirtinį šio krašto žmonių nuoširdumą. Tačiau kaimai, per kuriuos teko eiti, yra išretėję vienas kitas senolis, vienas kitas šienpjovys, traktorininkas, keletas dviračiais lakstančių berniūkščių... Štai ir viskas. O kiek apleistų sodybų?! Šio žygio vaizdai galėjo papuošti mūsų valstybinių bei komercinių televizijų ekranus. Žygio akimirkas įamžinusios nuotraukos tikrai nebūtų subjaurojusios pagrindinių dienraščių bei savaitraščių pirmųjų puslapių.
Tačiau pėsčiųjų žygis Dzūkų kovų keliais netapo reikšminga žinia Vilniuje susikoncentravusiai įtakingiausiai žiniasklaidai. Nieko nepadarysi komercinės televizijos ir leidiniai gyvena pagal savo dėsnius, ir ne mums tuos dėsnius pakeisti. Tik keista, kad šiuo žygiu bent jau Facebooko erdvėje gausiai nepasidžiaugė tautininkiškos, patriotinės, visuomeninės organizacijos. Mūsų nenoras plačiai pasidžiaugti pėsčiųjų žygiu Dzūkų kovų keliais traktuotinas kaip vienas iš nesusikalbėjimo, apie kurį prieš kelias dienas kalbėjo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, pavyzdžių. D. Radzevičius tada Žurnalistų namuose vadovavo diskusijai, kurios metu bandyta išsiaiškinti priežastis, trukdančias mums išgirsti oponentų ir net bendraminčių argumentus. Tądien bandyta suvokti, kodėl mes, lietuviai, negirdime savo artimo, kodėl pasišovę vertinti tik tai, ką patys sakome arba darome, kodėl nelinkę bent simboliškai pasidžiaugti savo bendraminčių ar konkurentų darbais. Vieni lietuviai rengia buvusio Prezidento Antano Smetonos pagerbtuves, kiti rengia baltų stovyklas Dieveniškėse, treti pėsčiųjų žygį Dzūkijoje. Visų sumanymai gražūs, sveikintini. Bet mes vieni kitų veiklos nematome. Gal nespėjame, o gal nenorime pamatyti? Bet kokiu atveju pasipūtėliška laikysena, esą plušu vardan Lietuvos tik aš, o visi kiti tik imituoja rimtą veiklą, yra pražūtinga. Mes privalome atsikratyti nuostatos, jog prasminga ir godotina tik tai, ką aš padarau. Privalome liautis ignoruoti, menkinti tuos darbus, kuriuose neiškalta aukso raidėmis mano paties pavardė ar neįdėta didinga mano paties portretinė nuotrauka.
Klausantis Žurnalistų namuose kalbėjusiųjų įsiminė pasakyta pastaba, kodėl mes, pripažindami, jog mums kenkiama ir žvalgybiniuose, ir propagandiniuose baruose, apsiribojame vien apverktinos padėties aprašymais ir intensyviai neieškome galimybių priešintis. Kas čia žino: gal nepavyks, gal nepasiseks. Juk pasaulyje daug stipresnių, įtakingesnių interesų nei lietuviškasis. Bet juk bandyti būtina. Beje, į šią temą rimčiau nebandė įsigilinti Žurnalistų namų diskusijoje dalyvavęs buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas parlamentaras Arvydas Anušauskas. Įsiminė ir Žurnalistų namuose kalbėjusio advokato Arūno Marcinkevičiaus svarstymai, kodėl Lietuvos visuomenė nenori nei matyti, nei girdėti, kas gi dedasi teismo posėdžių salėse nagrinėjant Medininkų žudynių bylą. Šioms advokato pastaboms negalima nepritarti. Eglės Kusaitės, Gatajevų, Vytauto Pociūno žūties bylas analizuoja beveik visa lietuviškoji žiniasklaida. Medininkų žudynių byloje viskas priešingai. Žurnalistų namuose diskutavęs filosofas Krescencijus Stoškus peikė mūsų televizijose rengiamus triukšmingus debatus. Iš pirmo žvilgsnio objektyvu, sensacinga, prasminga. Juk prie apskritojo stalo dažnai sukviečiami skirtingų pažiūrų, skirtingų politinių partijų atstovai. Bet kokia tokių diskusijų vertė, jei kiekvienas kalba vien tik tai, kas jam svarbu bei įdomu, tačiau absoliučiai negirdi ir net neketina įsiklausyti, kokius argumentus pateikia jo priešininkai? Kokia nauda iš tokių diskusijų, jei kalbama ne argumentų, ne palyginimų, ne skaičių, o politinių lozungų ir skanduočių kalba? Vienas apie batus, kitas apie ratus. Taigi mūsų televizijose daug politinio triukšmo, bet po tokių ginčų kažkodėl aiškiau netampa nei dėl atominės jėgainės, nei dėl LietuvosLenkijos ar LietuvosRusijos tarpusavio santykių.
Panašių pastabų galima pažerti ir liepos 5-osios konferencijos organizatoriams. Ji buvo surengta būtent taip, kad ir vėl neliko laiko diskusijoms. Gal organizatoriai sąmoningai siekė išvengti debatų baimindamiesi, kad diskusija nepavirstų kai kurių klausytojų primityviais monologais? Juk viską išmanantiems labai keblu įrodyti, jog konferencija skirta ne jų asmeniniams pasisakymams. Tiesa, galimos ir kitos priežastys. Galbūt organizatoriai vengė pagrindinio klausimo: ką privalu atlikti, jei nuoširdžiai siekiame apriboti Rusijos slaptųjų tarnybų siautėjimus Lietuvoje? Juk dauguma pranešėjų, įskaitant ir gynybos apžvalgininką Aleksandrą Matonį, ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentą Mantą Martišių, ir Seimo narį Mantą Adomėną, ir Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) namų direktorių Justą Šireiką, didžiausią dėmesį skyrė susiklosčiusios padėties apibūdinimui, o išsamesnių svarstymų, kaip galėtume pasipriešinti, neišgirdome.
Parlamentaras Egidijus Vareikis konferencijai besibaigiant pateikė vieną klausimą. Nors pats pripažino, kad jo pasiteiravimas neturi jokios prasmės, nes išsivaikščioję patys pranešėjai, kuriems jis norėtų skirti savo pastabas. Tad diskusijos, kurioje būtų kalbama apie tai, kaip ir kokiomis priemonėmis privalome gintis, teks palaukti. Tai byloja, kad Lietuvoje veikiantys Rusijos šnipai, apie kuriuos pastaruoju metu daug kalbame iš įvairiausių tribūnų, gali jaustis saugūs. Lietuviai dar nesurado priešnuodžių. Pereinamojo Rusijos šnipų kiemo vardas Vilniui prigijęs ilgam.
© 2013 XXI amžius
|