Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Švietimas
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Pradeda ugdyti platesnio profilio edukologijos žinovus

Akademikas prof. habil. dr. Algirdas Gaižutis, Lietuvos edukologijos universiteto rektorius Gintaro VISOCKO nuotrauka

Šiandien nebėra Vilniaus pedagoginio universiteto. Ši aukštoji mokykla pavadinta Lietuvos edukologijos universitetu. Ką byloja tokie pakeitimai? Kokios naujovės diegiamos pavadinimą pakeitusiame universitete? Kokiais pasiekimais ir laimėjimais jau galima pasigirti? Mūsų pašnekovas – daugiau nei dešimtmetį šiai mokslo įstaigai vadovaujantis akademikas prof. habil. dr. Algirdas GAIŽUTIS. Su juo kalbasi žurnalistas Gintaras VISOCKAS.

Ar seniai vadovaujate Lietuvos Edukologijos universitetui?

Daugiau nei dešimt metų. Pagal mūsų įstatymus rektoriumi galima būti dvi kadencijas. Vienos kadencijos trukmė – penkeri metai. Taigi lyg ir nebegalėčiau ilgiau užimti Lietuvos edukologijos universiteto rektoriaus pareigų, tačiau anksčiau mano vadovaujama aukštoji mokykla vadinosi Pedagoginiu universitetu. Dabar šis pavadinimas pakeistas – ši aukštoji mokykla tapo Edukologijos universitetu. Be to, atlikta rimtų, kardinalių vidinių restruktūrizacijų, iš biudžetinės įstaigos tapome viešąja. Todėl pradėjau jau trečiąją penkerių metų kadenciją.

Pirmiausia norėtųsi sužinoti, kodėl pakeistas pavadinimas?

Lietuvos edukologijos universitetas sukurtas ant Vilniaus pedagoginio universiteto pamatų. Bet pakeistas ne tik pavadinimas. Tai siejama su rimtais edukologijos apmąstymais, būtinais jos tobulinimais. Šiuo metu edukologijos mokslų pakankamai daug. Tai – ne vien tik grynoji pedagogika, įvairių mokslų didaktikos. Rengiami įvairių sričių žinovai kaip dėstytojai perteikti vienokio ar kitokio pobūdžio mokslus. Taip, pedagogika sudaro edukologijos šerdį. Tačiau edukologija – plati pačių įvairiausių disciplinų ir specialistų sistema. Mintyse turiu ir socialinę pedagogiką, ir andragogiką, ir specialiąją pedagogiką, ir švietimo įstaigų vadybą bei administravimą... Galėčiau paminėti net ir švietimo demografijos specialistų rengimą ir pačią švietimo filosofiją ir psichologiją. Taigi mums iškilęs itin svarbus uždavinys – ne tik šviesti, ugdyti, lavinti jaunus žmones. Mūsų tikslas – šviesti, ugdyti, tobulinti visą Lietuvos visuomenę. Taigi mūsų profilis labai susijęs su švietimo reikalais. Tai – sudėtinga sistema, kurios pagalba užtikrinama visuomenės gerovė, demokratiniai principai, išsilavinimo ir kultūros lygis. Tie pasaulio universitetai, kurių profilis panašus į mūsų, tikrai nevadinami pedagoginėmis aukštosiomis mokyklomis. Jie turi edukologinių mokslų universitetų pavadinimus. Tad mūsų sprendimas pakeisti pavadinimą – logiškas ir suprantamas.

Kokias naujoves diegiate, ką ir kodėl tobulinate, reformuojate?

Vienas iš aktualių uždavinių – atsisakyti kai kurių tradicinių studijų programų, kurios nesulaukia pakankamo jaunimo dėmesio. Tas programas keičiame paklausesnėmis. Tiksliau tariant, naujosios mokslo programos turi atitikti visus šiuolaikinius mokslo, kultūros, švietimo standartus. Šia linkme ir judame. Jau esame nuveikę prasmingų, reikalingų pakeitimų, nors ne viską pavyksta atlikti taip, kaip norėtume. Ne visuomet ir suspėjame. Pavyzdžiui, prieš trejus metus Italijos mieste Palerme dirbo Europos rektorių konferencija, skirta aptarti universitetų specifiką bei profilius. Joje sutarta, kad daug kur būtina rasti bendrąjį sutarimą. Europos Sąjungoje daugelis dalykų aukštosiose mokyklose privalo būti suderinta. Sakykime, privalo būti suderinta atskirų specialybių kreditų sistema, bakalaurų, magistrų ir daktarų rengimo programos, reikalavimai, keliami baigusiems tokio pat profilio aukštąsias mokyklas Londone, Paryžiuje ar Vilniuje. Mes, švietimo ideologai, suprantame, kad ne visose srityse įmanomi bendrieji sutarimai. Reikalingi ne tik bendrieji standartai. Turi būti palikta ir teisė laisviems ieškojimams, kūrybai, eksperimentams.

Taigi Europai iškilęs uždavinys – išsaugoti skirtingus universitetų profilius. Mūsų universitetas nėra klasikinio tipo universitetas kaip, pavyzdžiui, Vilniaus universitetas, ruošiantis, vaizdžiai tariant, specialistus nuo filologijos iki stomatologijos. Ten – plačiausia mokslų skalė. Mes esame profilinis universitetas. Mūsų misija – tokios švietimo sistemos formavimas, kuri tarnautų laisvos ir kūrybiškos individualybės savasčiai ir raidai. Nereikia pamiršti aplinkybės, jog švietimo sistemoje, įskaitant ir formaliąją, ir neformaliąją, dirba itin gausus specialistų būrys. Čia darbuojasi ne vien pedagogai, ne vien mokytojai. Tai – ir šių sričių administratoriai, meno, kultūros, sporto organizatoriai. Taigi pastaraisiais metais šį savo profilį bandome išgryninti. Mes nepuolame rengti vadinamųjų tik paklausiųjų specialybių gurmanų.

Be abejo, mes galėtume eiti lengviausiu keliu, pasirinkdami tik ekonomiškai naudingiausias profesijas, specialybes. Bet mes turime savąją misiją ir jos privalome laikytis. Studentai dabar dažnai renkasi socialinius mokslus: teisę, vadybą, administravimą, bankininkystę ir kt. O humanitarinius mokslus – rečiau. Jie tapo ne itin prestižiniais. Mes galėtume „gaminti“ būtent paklausiųjų specialybių studentus, tačiau tokiu atveju išduotume savo prigimtį. Pedagoginėse sferose mes per dešimtmečius, o gal ir šimtmečius sukaupėme unikalios, vertingos patirties, žinių. Visus šiuos lobius privalome panaudoti.

Kokia universiteto finansinė padėtis? Sunku išsilaikyti?

Taip, dabartinėmis konkurencijos sąlygomis mums išgyventi yra sunkoka, žymiai sunkiau negu pačius įvairiausius specialistus rengiantiems universitetams. Bet nieko nepadarysi – tokia mūsų misija, tokia mūsų paskirtis.

Kuo Lietuvos edukologijos universitetas patrauklus būsimiems studentams?

Pastaruoju metu stipriname tokią grandį, kaip praktika. Jau turime disciplinų, kurias baigę studentai tampa bakalaurais, magistrais, tačiau neįgyja mokytojo kvalifikacijos. Mes stengiamės padėti jaunimui studijuoti, bet naujieji ES reikalavimai griežti: jokių neakivaizdininkų, jokių vakarais besimokančių. Tad turime labai reikalingą perkvalifikavimo institutą. Mat brandaus išsilavinimo reikia visiems. Žinių ir tikrosios vertybių pajautos ir pagavos niekada nebus per daug. Negalima nustoti mokytis.

Turime užsibrėžę tikslą kitais metais įdiegti svarbią naujovę. Jei iki šiol rengdavome dažniausiai vienos srities specialistus, tai nuo šiol ugdysime platesnio profilio pedagogus, kad baigęs mūsų universitetą jaunimas galėtų dirbti ne vienoje, o keliose srityse. Pavyzdžiui, besimokantys mūsų universitete studentai galės tuo pačiu metu studijuoti lietuvių kalbą ir Lietuvos istoriją arba galės tapti ir katalikiškosios, krikščioniškosios etikos žinovais ir Lietuvių istorijos specialistais. Juk visos šios disciplinos turi bendrųjų dėmenų. Toks sudvejinimas mūsų universitetą baigusiems duotų platesnes galimybes sėkmingai, pelningai darbuotis. Juk žymiai geriau, kai mokytojas gali dėstyti ne vieną, o kelias disciplinas.

Taigi artimiausiu metu pradedama ruošti pedagogus, galinčius sėkmingai darbuotis keliose srityse? Net nebūtinai labai giminingose?

Šią naujovę įdiegti skatina pats gyvenimas. Kai kuriems mūsų universitetą baigusiems neužtenka darbo krūvio. Įsivaizduokime nedidelį miestelį, kuriame mokytoju dirba mūsų auklėtinis. Jei jis gali dėstyti tik lietuvių kalbą, jam išgyventi – sunkiau. Bet jei jis gali dėstyti kelias panašias, o kartais net ir skirtingas disciplinas, tokiam išsilaikyti – lengviau. Šiuo keliu jau seniai pasukusios kultūringos Europos šalys. Tokia europietiška praktika jau išbandyta. Ji pasiteisino.

Viena iš svarbesnių naujovių – pradedate ruošti krikščioniškosios etikos specialistus, žinovus?

Taip, katalikiškosios, krikščioniškosios etikos žinovų specialybė – naujas dalykas. Akivaizdu, jog poreikis tokioms žinioms dar nėra itin didelis. Todėl krikščioniškosios etikos specialistams tikrai pravers žinoti ir dvi ar tris papildomas panašias disciplinas. Priešingu atveju tokiems pedagogams elementariausiai gali pritrūkti algos, ypač mažesniuose miestuose. Esame tikri, kad ne vieną, o keletą kompetencijų įgijęs mūsų auklėtinis lengviau prisitaikys prie ekonominių sąlygų. Deja, šios naujovės šiais metais įdiegti dar nespėjome. Paruošti naują studijų programą – ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai – itin kruopštus darbas. Be to, mus varžė mokytojų rengimo reglamentas, neleidęs šitų dalykų įgyvendinti anksčiau. Tik nuo 2012 metų pabaigos atsirado tokia teisinė galimybė. Taigi džiugu, jog pradedama suprasti: mokytojų rengimo koncepcija privalo būti lankstesnė nei iki šiol. Europoje ši koncepcija jau senokai yra laisvesnė. O mes vis dar laikėmės senosios tvarkos.

Taigi nuo 2014-ųjų pradėsime ruošti platesnio profilio specialistus. Tikimės, jog būtent ši naujovė padarys patrauklesnes ir krikščioniškosios etikos studijas, nes išgyventi teturint vien tik krikščioniškosios etikos žinovo diplomą šiandieninėje Lietuvoje būtų labai keblu. Nuo šiol religijos žinovo specialybę baigę studentai įgis ir gretutinių specialybių. Tai padės jiems susirasti darbą ir sėkmingiau realizuoti savo gyvenimo planus.

Kiek dabar jaunų žmonių studijuoja krikščioniškosios etikos specialybę?

Šiuo metu yra per trisdešimt studentų. Mintyse turiu visus kursus. Lyg ir ne itin gausus būrys. Be abejo, galėtų būti ir daugiau, tačiau šia tema mes daug ir nuolat diskutuojame su Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovais. Su jais palaikome rimtus, gerus ryšius. Tačiau kai kurie dalykai nuo mūsų nepriklauso. Čia dar reikalinga ir jaunimo motyvacija. Jei nėra motyvacijos, nebus daug ir studentų.

Lietuvos jaunimas tapo per daug pragmatiškas?

Manau, kad keičiantis kartoms neišvengiami pokyčiai visose srityse. Nenuostabu, kad jaunoji karta demonstruoja ir savo pasikeitusias vertybines orientacijas. Jaunoji karta, pavyzdžiui, neslepia, kaip ji linkusi traktuoti per šimtmečius susiklosčiusias fundamentalias vertybes. Nieko naujo nepasakysiu pabrėždamas, kad dabartiniam jaunimui patinka hedonizmo filosofija. Trumpiau tariant, trokšta kuo greičiau ir kuo lengviau įgyti aukštojo mokslo diplomą, susirasti pelningą darbą ir realizuoti savo finansinius poreikius. Čia neįžvelgiu nieko blogo. Čia – kartų kaitos problemos. Tiesa, mums, vyresnės kartos žmonėms, ypač pedagogams, auklėtojams, privalo rūpėti perprasti šį reiškinį. Mums svarbu pasiekti, kad jaunimas savo hedonizmą derintų su šimtmečių patikrintomis vertybėmis, kad gerbtų savo kraštą, kad mylėtų savo kalbą, brangintų savo istoriją, būtų Lietuvos patriotai, kad vertintų darbštumą, sąžiningumą, tikėjimą į Dievą. Šios vertybės neturi būti užmirštos. Jų neturėtų užgožti besaikiai malonumų ieškojimai. Jaunas žmogus dabar itin pragmatiškas, renkasi tik tai, kas neša apčiuopiamą ir greitą naudą. Bet juk materialinė nauda – irgi vertybė. Žinoma, ilgokai materialinė nauda nebuvo priskiriama prie svarbiausių vertybių. Dar nuo filosofo Platono laikų mes žinome, jog egzistuoja tik tokia vertybių skalė: tiesa, gėris, grožis. Tai šimtmečiais nebuvo kvestionuojama. Dabartiniai laikai įnešė korekcijų: greta šių trijų vertybių pridedama ir „naudos“ vertybė. Jaunoji karta ieško naudos ne tik versle, kas būtų suprantama ir pateisinama. Koks verslas be naudos? Tačiau naudos ieškma ir visur kitur: moksluose, menuose, laisvalaikio erdvėje, sporte, ir, ką gali žinoti, net ir meilėje... Naudos ieškoti būtina. Priešingu atveju ištiks pats tikriausias bankrotas. Bet tai neturi užgožti kitų trijų vertybių.

Tikriausiai sutiksite, kad mokytojo, dėstytojo profesija šiais laikais nėra imponuojanti.

Deja, jūs teisus. Todėl Lietuvos edukologijos universitetui ir sunku konkuruoti su kitomis aukštosiomis mokyklomis. Tapti mokytoju, pedagogu, švietimo darbuotoju nėra prestižas. Šių profesijų socialinis statusas Lietuvoje nėra pakylėtas į reikiamas aukštumas. Prisiminkime, koks požiūris tarpukario Lietuvoje egzistavo? Prieš ką reikėdavo nukelti kepurę? Ogi sutikus kunigą, gydytoją ir mokytoją. Pasaulyje – daug svarbių profesijų, bet mokytojo profesija – viena iš svarbiausių, todėl profesionalaus mokytojo parengimas – vienas iš aktualiausių darbų.

Ar tiesa, kad stojantiesiems prieš egzaminus nūnai taikote griežtą motyvacinį testą? Koks tokio testo tikslas?

Taip, šiuo metu sugriežtinome stojančiųjų atranką pasitelkdami motyvacinį testą. Mokytojo profesijos siekiantys vaikinai ir merginos nuo šiol privalo įveikti motyvacinio testo barjerą. Tai – svarbus atrankos elementas, trukdantis ateiti atsitiktiniams, šio darbo nemėgstantiems žmonėms. Žinoma, parengti tokį testą nebuvo paprasta. Pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, kokie klausimai padėtų išryškinti, ar stoti į Lietuvos edukologijos universitetą sumanęs jaunuolis turi mokytojo pašaukimą. Taigi nuo šiol profesionaliai parengto motyvacinio testo dėka atsijojame tuos, kuriems pedagogika – ne itin mėgstamas užsiėmimas. Juk motyvacinį testą stebi penki profesoriai ir docentai iš skirtingų Lietuvos universitetų. Negalima pamiršti ir aplinkybės, jog mokslo kaštai nūnai yra dideli. Menus studijuojantis privalo per metus pakloti 16–18 tūkst. litų. Juk tai jaunam žmogui – milžiniški pinigai. Šiuos kaštus būtina mažinti. Priešingu atveju jaunimas atras ne blogesnių sąlygų studijuoti užsienio universitetuose. Tad mes atidžiai peržiūrime, galgi kai kurių programų studijas galima sumažinti nuo ketverių iki 3,5 metų. Labai svarbūs ir mokslo prieinamumo rodikliai, o galimybės mums irgi privalo rūpėti. Visi, norintys studijuoti aukštojoje mokykloje, privalo turėti tokią galimybę. Starto sąlygos privalo būti visiems vienodos.

Kiek šiuo metu Jūsų vadovaujamas universitetas turi studentų?

Pastarieji metai nebuvo ypač geri. Kai pradėjau rektoriauti, turėjome per 12,5 tūkst. studentų. Dabar teturime apie 9 tūkst. Kaip ir kiti universitetai Lietuvos edukologijos universitetas šiek tiek susitraukė. Mintyse turint mažus gimstamumo rodiklius ir emigracijos dydžius, – nieko nuostabaus. Pavyzdžiui, šiais metais gimnazistų turime penkiais tūkstančiais mažiau nei praėjusiais metais. Tad akivaizdu, kad negali gausėti ir studentų gretos.

Ar turite studentų iš užsienio šalių?

Pritraukti kuo daugiau jaunų žmonių iš užsienio – rimtas uždavinys. Šiuo metu mūsų universitete studijuoja apie 70 studentų iš Turkijos, Kazachstano, Kinijos... Dažniausiai tai – trumpalaikiai mainai. Tokių mainų trukmė dažniausiai – šeši mėnesiai.

O kiek turite dėstytojų?

Retėjant studentų gretoms mažėja ir dėstytojų. Šiuo metu turime apie 500 įvairiausio lygio dėstytojų.

Ar gausiai Jus remia valstybė?

Valstybė mums atseikėja apie 53 proc. būtiniausių lėšų. Visa kita privalome užsidirbti patys tarptautinių, nacionalinių programų, Europos struktūrinių fondų dėka. Kituose universitetuose šis lėšų balansas – dar griežtesnis. Taigi nesame absoliutūs valstybės išlaikytiniai.

Palyginkite mūsų studentus prieš dvidešimt metų su šiandieniniais studentais? Kurie buvo darbštesni, pareigingesni, rimčiau kibo į mokslus?

Nemanyčiau, kad skirtumai yra dideli. Ir anais metais, ir dabar turime rimtų studentų, kurie ne tik studentauja, bet ir studijuoja. Ir tais laikais būta darbščių, atkaklių, kūrybiškų ir tiesiog talentingų, dabar tokių irgi turime gausų būrį. Šiandieniniams studentams pasisekė labiau, nes jiems atsiveria žymiai platesnės galimybės pramokti užsienio kalbų, išvykti bent keleriems metams pasimokyti į užsienio aukštąsias mokyklas, ir mokslinės literatūros jie turi žymiai daugiau nei jų pirmtakai. Be to, tokia literatūra necenzūruojama, ideologiškai neapdorojama. Sakyčiau taip: dabartiniai turi neabejotinai geresnes sąlygas rimtoms studijoms. Tiesa, labai svarbu, kad studentai turėtų tai, ko negalima per prievartą įdiegti. Jie privalo norėti mokytis, gilintis, tobulėti. Jei šis noras bus stiprus, turėsime motyvuotą studentą. Jei būtinybės lavintis nėra, per prievartą jauno žmogaus neišmokysime.

O kodėl Lietuvos edukologijos universitetui reikalinga elitinė, eksperimentinė mokykla?

Taip, nūnai siekiame prie Lietuvos edukologijos universiteto įkurti elitinę mokyklą. Tokia mokykla taptų puikia eksperimentine baze mūsų sukurtoms metodikoms bei priemonėms patikrinti. Čia mūsų profesoriai ir docentai galėtų diegti naujus mokymo metodus, praktiką atliktų ir mūsų studentai. Beje, tokios eksperimentinės mokyklos veikia kultūringuose Europos kraštuose. Jos traktuojamos kaip laboratorijos, skatinančios kūrybiškumą, naujovių paieškas ir tikrą talentų fiestą. Eksperimentinė mokykla – vienas iš pagrindinių mano uždavinių artimiausiems metams.

Dėkoju už pokalbį.

© 2013 „XXI amžius“