Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Nusipelnęs ten, kur prisiliesta ir būta

Kun. Egidijus Arnašius

Rekolekcijos Tauragėje 1981 m. balandžio 5 d. Kun. Jonas Gedvila ir tuometinis Kybartų klebonas Sigitas Tamkevičius

Tauragės bažnyčios zakristijoje 1980 – 81 m. Centre – tuometinis Tauragės klebonas dekanas kun. Jonas Gedvila. Viduryje du aukšti jaunuoliai: iš kairės – Ramūnas Krasauskas, dešinėje – Gintaras Antanas Jonikas, dabartinis Detroito JAV lietuvių Dievo Apvaizdos parapijos klebonas. Pirmoje eilėje trečias iš dešinės – dabar jau kunigas Egidijus Arnašius, antras iš dešinės – dabar Šačių parapijos klebonas kun. Kęstutis Pajaujis

Išlydint monsinjorą iš Tauragės klebonijos į Mažeikių parapiją 1981 m. rudenį. Viduryje su gėlėmis mons. Jonas Gedvila. Aukščiau kairėje mons. Alfonsas Svarinskas, per vidurį pačiame viršuje Tauragės kunigas vikaras, o dabar Šiaulių Švč.M.Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonas mons. Vytautas Kadys. Dešinėje prie tujų krūmo stovi Klemensas Paulius, vėliau jau laisvos Lietuvos Tauragės meras. Vaikų būryje monsinjorui iš kairės - būsimasis kun. Egidijus Arnašius.

Monsinjoro Jono Gedvilos mamos laidotuvės Kaltinėnuose, Šilalės raj.

„Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 10).

Netekome mons. Jono Gedvilos. Spaudoje apie šį gerumo ir meilės dvasios galiūną užtikome tik keletą lakoniškų eilučių, todėl skaitytojui norisi pasakyti daugiau apie mons. Jono Gedvilos nueitą dvasinio gyvenimo kelią. Dėl amžiaus skirtumo negalėjau būti jo bendražygiu ir draugu, bet Gerojo Kūrėjo dėka pirmuosius sąmoningo kataliko žingsnius žengiau prisiliesdamas ir širdimi pajausdamas Monsinjoro gerumą ir dvasinį iškilumą.

Monsinjoras Jonas Gedvila gimė Žemaičių bajorų šeimoje, Maldenių kaime, Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijoje. Buvo bajoriško herbo „Jelita“ atstovas. Kaip teigiama nekrologe, monsinjoras buvo nusipelnęs Klaipėdos miestui žmogaus, bet manyčiau, kad skaitytojas nesutiktų su šiuo teiginiu apie neeilinio dvasingumo asmenybę ir tikrai pasijustų, gerąja žodžio prasme, įžeistas: jį nusipelniusiu žmogumi turi visišką teisę vadinti kiekvienas Žemaitijos kampelis, kur tik jo prisiliesta ir būta, – Mažeikiai, Plungė, Klaipėda, Adakavas, Žygaičiai, Šilutė, Rietavas Tauragė ir, žinoma, Kaltinėnai (Šilalės r.) – bajorų Gedvilų amžino poilsio vieta. O kur dar Joniškio gimnazija, gražiausi tyros jaunystės metai, draugai, svajonės ir likimai...

Monsinjoro Jono Gedvilos nueitas gyvenimo kelias ryškiausia šviesa degė Kalno Pamokslo palyginimų ir palaiminimų dvasios šviesoje. Jam buvo gerai žinoma vargdienio dvasia pokario žmogaus, kuris jautėsi tremtiniu savo tėvynėje, užvaldytoje svetimųjų jėgų, arba iš tiesų buvo ištremtas toli nuo gimtų namų bei pasmerktas vergiškai daliai. Monsinjoras pažino suėmimo, teismų, tremties, alkio ir bado, žmogiško orumo vertės išniekinimą, sekinančio darbo prakaito kartėlį ne iš vadovėlių ar pakeleivio pasakojimų, bet savo gyvenimo pavyzdžiu kartu su kitais pasmerktaisiais tolimo krašto šaltyje ir tėvynės ilgesyje. Monsinjoras kalėjo Komijoje už „antitarybinę veiklą“ (1953–1956 metais), bet iš lagerių sugrįžo ne palaužtas, o sustiprėjęs.

Jei žmoguje apsigyvena Tikėjimas, Viltis ir Meilė, jų išplėšti iš nepavergto žmogaus širdies ir proto net paties piktojo misija yra nepajėgi ir pasmerkta visiems laikams.

Į Tauragę, mano vaikystės ir brandos miestą, monsinjoras atvyko 1978 metais. Tada prasidėjo dvasinis Tauragės parapijos atgimimas. Buvo tvarkoma bažnyčia, atnaujinami ir puošiami altoriai. Kunigai „neformatai“ sovietiniam režimui Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Jonas Kauneckas ir kiti buvo dažni keliaujantys svečiai-pamokslininkai Tauragės bažnyčioje. Saugumo ir sovietinės valdžios įspėjimai, grasinimai ir baudos monsinjorą, atrodė, laikė nepajudinamą lyg uola. Grėsmių ir persekiojimo pavojų akivaizdoje Jis pasižymėjo romumu ir taikingumu, mylėjo vaikus ir jaunimą, taikė moderniausias katechizavimo priemones, po šv. Mišių neskubėdavo užsidaryti grotuotoje klebonijoje. Jaunimą ir vaikus pakvietęs į bažnyčios vidurį vaikščiodamas nuo vieno prie kito pasakodavo įvairias Šventojo Rašto istorijas ir nutikimus, kviesdavo susimąstyti ir daryti išvadas pikto ir bedieviško pasaulio akivaizdoje.

Kiekvienas žmogus apdovanotas dažnai ne vienu talentu. Talentas mylėti, įsiklausyti ir suprasti artimo vargus bei rūpesčius švietė monsinjoro asmenyje. Jis turėjo dovaną kalbėti į visus, o tie visi jausdavo lyg būtų kalbama asmeniškai tik jam vienam, kreipiamasi asmeniškai tik į jį. Jis turėjo dovaną įžvelgti bei nujausti ateities įvykius. Kartą mano mamai užėjus į zakristiją užsakyti šv. Mišias lyg tarp kitko pasakė: „Man atrodo, jūsų sūnus bus kunigas“. Nors tam motinos sūnui tuo metu buvo vos 13 metų... Buvo aktyvus Fatimos stebuklo gerbėjas ir skleidėjas. Tikėjo ir laukė Rusijos atsivertimo. Juk su šiuo stebuklu siejosi Lietuvos ir kitų pavergtų tautų laisvės likimas, kuris netruko išsipildyti su kaupu. Monsinjoras Tauragėje neteko savo mylimos mamos. Pašarvota ji buvo Tauragės bažnyčioje, o į amžino poilsio vietą išlydėta į Kaltinėnus. Šią gedulingą kelionę, įvykusią kiek daugiau kaip prieš 30 metų, prisimenu buvus lyg vakar: šv. Mišias Kaltinėnų bažnyčioje, graudulingai ir be perstojo pliaupiantį lietų, aptemusį ir liūdintį dangų bei palaidojimo vietą. Pirmą kartą pamačiau ir supratau, kad tai neeilinė Žemaitijos žemės bajoriškos šeimos amžino poilsio vieta. Į kapą reikėjo patekti pro duris ir leistis į požemį. Ten išvydome bajorų Gedvilų šeimos protėvių karstus, suguldytus į meniškai dekoruotas erdves po skliautais.

Deja, ilgai neužtruko monsinjoro tarnystės kelias Tauragės bažnyčioje. Prabėgo, praūžė tie keli metai lyg vėjas, lyg uraganas, ir pamenu, kaip vėlų 1981 metų rudenį gausiai susirinkę parapijiečiai išlydėjo jį į Mažeikių parapiją. Atlydėjus į Mažeikius ir jau atsisveikinant išgirdau monsinjoro palaiminimą ir padrąsinimą. Neklausiamas ir neprašomas jis pasakė: „Egidijau, jei būsi kunigu, būk jėzuitu“. Supratau, kaip jis vertino šį vienuolių ordiną, kuris ypatingu būdu pasišventęs švietimui ir jaunimo sielovadai. Monsinjoras jautė, kiek daug dvasinių jėgų reikės įdėti, kol bus atkurta ir atstatyta per ilgus dešimtmečius pikto ir negailestingo priešo griauta, deginta ir naikinta Lietuva.

Kaip Mozė, atvedęs savo tautą į pažadėtąją žemę, nekirto Jordano upės, o pasiliko kitoje jos pusėje, taip ir Tu, monsinjore Jonai, buvai kartu su mumis gyvenimo ir tikėjimo kelionėje į Žemaičių krikšto 600 jubiliejinių metų iškilmes, bet pasilikai kitame, jau anapusinio pasaulio krante.

Ilsėkis ramybėje!

Apie mons. J. Gedvilą

Mons. Jonas Gedvila, dirbdamas Klaipėdos Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, parapijos klebonu ir dekanu, tapo uoliu ir nuoširdžiu „XXI amžiaus“ populiarintoju ir platintoju. Apie 1995-uosius metus viena mūsų darbuotoja kartu su savo drauge vokiete ir vienu amerikiečiu, vėliau ilgą laiką dirbusiu Lietuvos universitetuose, savo išvykos į Klaipėdą metu aplankė garbųjį dvasininką. Monsinjoras pasikvietė visus į kleboniją, vaišino, maloniai kalbėjosi įvairiomis jį dominančiomis temomis. Sužinojęs, kad yra laikraščio „XXI amžius“ atstovė, mons. J. Gedvila gražiai atsiliepė apie laikraštį, pripažino jo svarbą nepriklausomos Lietuvos katalikų bendruomenei ir pasisiūlė platinti ir prisidėti prie laikraščio išsilaikymo. Monsinjoras iškart apsiėmė išplatinti didelį laikraščių kiekį – net po 200 egzempliorių per savaitę, t.y. po 100 egz. tuo metu dukart per savaitę ėjusio laikraščio. Tik paskutiniaisiais darbo Klaipėdoje metais jis šiek tiek sumažino platinamų laikraščių kiekį. Savo įsipareigojimą uoliai vykdė iki perkėlimo iš Klaipėdos į Telšius, visada laiku atsiskaitydavo už išplatintą spaudą. Aišku, po jo išvykimo mums Klaipėdoje labai trūko tokio uolaus platintojo, suprantančio katalikiško laikraščio reikalingumą ir būtinumą prisidėti prie jo išsilaikymo. Labai apgailestaujame, kad dėl didelių atstumų ir ypač dėl didelio užimtumo negalėjome jo aplankyti Telšiuose.

Maldoje liekame su a.a. garbinguoju monsinjoru Jonu Gedvila.

„XXI amžiaus“ redakcija

© 2013 „XXI amžius“