Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Popiežiaus socialinės įžvalgos lankantis Brazilijoje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus su Brazilijos prezidente Dilma Rusef

Šventasis Tėvas buvo džiugiai sutiktas neturtingame Rio de Žaneiro rajone gyvenančių žmonių

Varguomenės kvartalo gyventojai laukė Popiežiaus papuošdami namus

Visuomeninio gyvenimo kontrastai

Tęsiant praėjusiame „XXI amžiaus“ numeryje pradėtą popiežiaus Pranciškaus pirmosios apaštalinės kelionės į Braziliją apžvalgą, norisi susitelkti į jo socialinio pobūdžio pastabas, išsakytas labai skirtingo pobūdžio susitikimuose – su šalies politiniu ir verslo elitu Rio de Žaneiro municipaliniame teatre bei apsilankius šio miesto varguomenės kvartale, Varginjos faveloje. Jie atspindi Bažnyčios susirūpinimą visuomeninio gyvenimo aktualijomis. Bažnyčios ir valstybės santykiai katalikiškose Lotynų Amerikos šalyse, kurias šiuo metu valdo kairiųjų partijos, nėra paprasti ne vien tik dėl įstatyminio kėsinimosi legalizuoti gyvybės naikinimą (abortus), žlugdyti tradicinės šeimos instituciją, įteisinant homoseksualų „santuokas“, bet ir dėl nesprendžiamų aštrių socialinės nelygybės problemų.

Iš Argentinos kilęs popiežius Pranciškus, nors ir pabrėžtinai atmesdamas Lotynų Amerikoje praėjusio šimtmečio antrojoje pusėje įtaką turėjusią vadinamąją „išlaisvinimo teologiją“ su juntamais marksizmo elementais, nuolat iškelia Bažnyčios socialinio mokymo rodomą prioritetą skurde gyvenantiems žmonėms („vargo Bažnyčia vargstantiems“), kurių dalis minėtame kontinente kaip ir kitur pasaulyje vis dar yra gana didelė. Socialiniai kontrastai akivaizdūs ir 195 milijonus gyventojų turinčioje didžiausioje pasaulio katalikiškoje šalyje Brazilijoje, kuri jau įeina į ekonomiškai galingiausių planetos valstybių dešimtuką. Iš tikrųjų Brazilijos pastarojo meto (bent jau statistinė) ekonomikos pažanga su vidutiniu bendrojo nacionalinio produkto (BNP) kasmetiniu didėjimu 4,5 proc. yra neabejotina. Sprendžiamos kadaise rekordiškai didelės socialinės atskirties problemos: Pasaulio banko duomenimis, Brazilijos skurdžiausių 10 proc. gyventojų pajamos pastarąjį dešimtmetį kasmet augo 7 proc., kai bendras nacionalinių pajamų augimo vidurkis buvo 2,5 proc., o turtingiausių 10 proc. gyventojų metinis pajamų augimas buvo tik 1,1 proc.

Paskutiniąsias tris kadencijas Braziliją valdanti socialistinė darbininkų partija giriasi, kad per tą laiką ji 28 milijonus žmonių ištraukė iš skurdo, o vidurinioji klasė pasipildė netgi 39 milijonais gyventojų.

Kita vertus, vis dar apie 6 proc. brazilų (11 milijonų žmonių) gyvena didžiausio skurdo kvartaluose, vadinamose favelose, o daugiamilijoniniame Rio de Žaneire tokioje beviltiškoje egzistencijoje esantys sudaro daugiau kaip penktadalį (22 proc.) visų miestiečių. Brazilijos vyriausybės skiriamos didžiulės biudžetinės lėšos prestižiniams sporto renginiams – 2014 metais įvyksiančiam pasaulio futbolo čempionatui (stadionų statymui ir atnaujinimui skirta 13 milijardų dolerių) ir 2016 metų olimpinėms žaidynėms (švietimo ir sveikatos apsaugos finansavimas nepakankamas) – sukėlė didelį visuomenės nepasitenkinimą, Dėl to birželį vyko masinės protesto akcijos. Jose ypač aktyvūs buvo jauni žmonės, kurie skundžiasi galimybių stygiumi, politinių institucijų korupcija ir nepavydėtina paskata rinktis emigrantų dalią.

Dialogas ir religija

Kaip tik tokios sudėtingos visuomeninės padėties kontekste liepos 27 dieną Rio de Žaneiro teatro rūmuose gražiai priimtas popiežius Pranciškus, kalbėdamas Brazilijos politikos, ekonomikos, kultūros ir mokslo lyderiams, akcentavo socialinio gyvenimo etinių principų svarbą siekiant bendrojo gėrio ir ginant kiekvieno asmens orumą. Priminęs žymaus brazilų mąstytojo Alsejo Amerozo Limos (Alceu Ameros Lima) pastebėjimą, kad tie, kurie visuomenėje užima atsakingas pareigas, turi kreipti ramų, bet išmintingą žvilgsnį į ateitį besivadovaudami tiesa, Šventasis Tėvas aptarė tris svarbius tokio objektyvaus požiūrio bruožus: būtinumą remtis savo tautinės kultūros tradicijų savitumu; pabrėžti visų bendrą atsakomybę kuriant valstybės ateitį; vesti konstruktyvų visų suinteresuotų jėgų dialogą esamų iššūkių akivaizdoje. Jis paminėjo, kad brazilų krikščioniškoji kultūra yra labai dinamiška, gebanti integruoti įvairias naujoves, nustatyti bazinius gyvenimo kriterijus, veikimo prioritetus, įtvirtinant visapusišką žmogaus viziją.

Ši kultūra remiasi tikėjimu į Jėzų Kristų, evangelinėmis Dievo ir artimo meilės, broliškumo vertybėmis. Toks tautinės kultūros tapatumas, gebantis atskleisti kūrybingą ir vaisingą pasirengimą kurti geresnę ateitį turi būti skatinamas visose viešojo gyvenimo srityse. Skirtingai nei sekuliarizuotoje aplinkoje, kur besiplėtojantis prasmės praradimas, nusivylimas gyvenimu vis labiau smelkiasi į šiuolaikinio žmogaus širdį, krikščionybė, vienijanti antgamtiškumą ir žemiškąją tikrovę (įsikūnijimą), visada suteikia atnaujinantį gyvybingumą mąstymui ir kasdieniam gyvenimui, aiškino popiežius Pranciškus. Kalbėdamas apie socialinės atsakomybės ugdymą, kad politinių ir ekonominių reikalų sprendimas būtų grindžiamas etinėmis vertybėmis, jis pabrėžė būtinumą užtikrinti kuo efektyvesnį visų dalyvavimą socialiniuose gyvenimo procesuose, stengiantis eliminuoti įvairias elitarizmo (atskirų sluoksnių kone „prigimtinės“ įtakos) formas, išgyvendinti netoleruotiną skurdą su skausmingomis jo pasekmėmis. „Tai yra kelias, kuriuo esame pašaukti žengti, kad patenkintume bazinius kiekvieno poreikius, kad būtų garantuotas žmogaus orumas, broliškumas ir solidarumas, – sakė Šventasis Tėvas. – Teisingumo šauksmas turi būti girdimas kiekvieną dieną“.

Pripažindamas, jog visada liks nepasitenkinimo, abejingumo ir pasipiktinimo pavojus, jeigu iškelti planai nebus tuoj pat realizuojami, jis kvietė niekada neapleisti įkvepiančios vilties ir visada ieškoti naujų būdų tų planų įgyvendinimui ir skatinti visuomenės kūrybingumą. Principinis bendrojo gėrio siekimas, apmąsčius visas galimybes, padeda įveikti kliūtis, teisingai įvertinti tikrovę, numatyti sprendimų pasekmes. „Veikti atsakingai, reiškia matyti savo veiksmų eigą kitų žmonių teisių ir Dievo vertinimo šviesoje, – paminėjo Popiežius. – Išsaugoti šį etinį suvokimą šiandien yra beprecedentinis istorinis iššūkis. Kartu su moksline ir technine kompetencija dabartis reikalauja, kad moralinio įsipareigojimo jausmas būtų reiškiamas broliškai ir atsakingai“. Paliesdamas konstruktyvaus dialogo visuomenėje temą, jis patvirtino, kad tai yra puiki atsvara autoritarizmui, savanaudiškam abejingumui ir smurtiniam gatvės protestui.

Dialogas su pasirengimu duoti ir priimti, išklausyti ir likti atviram tiesai turi būti vedamas tarp kartų ir tautų, tarp visų kultūrinių sluoksnių: liaudiškojo, universitetinio, meniškojo, technologinio, ekonominio ir politinio, tarp šeimos ir žiniasklaidos kultūros. Neįmanoma įsivaizduoti visuomenės ateities kūrimo be visų sluoksnių moralinės energijos įnašų ir pasiduodant tik siaurų interesų įgyvendinimui. Svarbų vaidmenį čia turi religinė tradicija, kuri yra visuomeninio gyvenimo raugas ir gyvybinga demokratijos jėga. Šventasis Tėvas nurodė, kad pasaulietinė valstybė turi vertinti religinį faktorių visuomenėje ir skatinti jo konkrečią raišką. Tik su tokia atvirumo dvasia, vengiant priešiško nusistatymo, galimas vaisingas ir saugus tautos kelias į šviesesnę ateitį. „Broliški santykiai tarp žmonių ir jų bendradarbiavimas kuriant teisingesnę visuomenę nėra blanki utopija, bet realios visų sutelktos pastangos bendrajam gėriui“, – baigdamas kalbą darė išvadą popiežius Pranciškus. Susitikime dalyvavusiems asmenims, jų šeimoms ir bendruomenėms, visai darbinei ir kūrybinei aplinkai jis meldė dangiškojo Tėvo dovanų užtariant Aparesidos Dievo Motinai.

Istorinis susitikimas faveloje

Panašias nuostatas Šventasis Tėvas išsakė ir liepos 25 dieną apsilankęs viename iš liūdnai išgarsėjusių Rio de Žaneiro varguomenės kvartalų, Varginjos faveloje, reikšdamas socialinio teisingumo, solidarumo ir dvasinio atgimimo poreikį. Emociniu ir fiziniu atžvilgiu tai buvo istoriškai nepalyginamas įvykis: nepaisydamas krapnojančio lietaus, visos Katalikų Bažnyčios vadovas kaip lūšnynų apaštalas pėsčias vaikščiojo patižusia, negrįsta ir neasfaltuota gatvele tarp apšiurusių, bet iškilaus svečio garbei kiek papuošta baltos ir geltonos spalvos (Vatikano vėliavos) balionais. Jis nuolat sustodavo pasisveikinti, pabendrauti su jo pasitikti gausiai susibūrusiais žmonėmis, užsuko į nedidelę vietinės parapijos bažnyčią, kurioje pašventino neseniai įrengtą naują altorių, apsilankė vienos vargingai gyvenančios, bet parapijos gyvenime aktyvios šeimos būste. Popiežiui Pranciškui pastebėjus kambaryje ant stalo padėtą jau nenaują ir, matyt, dažnai vartomą Bibliją, jam buvo paaiškinta, kad gausios šeimos nariai dalyvauja parapijoje veikiančiame Šventojo Rašto studijų būrelyje.

Nuo XIX amžiaus pabaigos Brazilijos didžiųjų miestų pakraščiuose pradėtose kurti favelose (ši sąvoka kilo iš paplitusios ankštinės piktžolės „faveila“ (mandioca brava) pavadinimo) apsigyvendavo iš kaimyninių regionų atvykę ir darbo ieškantys žmonės, dažniausiai su šeimomis. Favelose gausu smurto, girtuoklystės, seksualinio palaidumo apraiškų, jose paprastai didžiausią autoritetą turi organizuoto nusikalstamumo struktūros, prekeiviai narkotikais ir namine degtine („grappa“) ir prostitucijos verslo (ypač tarp vadinamųjų sekso turistų paplitusios vaikų prostitucijos) atstovai. Laukiant Brazilijoje rengiamų minėtų didžiųjų sporto atrakcijų, šalies valdžia jau nuo 2008 metų vykdo pasirinktinę favelų pacifikaciją. Taip vadinamos pastangos pasitelkus specialiuosius policijos dalinius šiuos kvartalus išvalyti nuo ginkluotų nusikaltėliškų elementų. Tam pritaria ir vietiniai gyventojai, tikėdamiesi ramesnės aplinkos.

Suprantama, jog tai bus tik laikinos priemonės, nes galutiniam favelų problemų sprendimui reikalingas infrastruktūros vystymas kuriant darbo vietas, socialinė ir etinė pažanga, vertingesnė visų visuomenės sluoksnių integracija. Svarbi, žinoma, ir Katalikų Bažnyčios ne tik sielovadinė, bet ir socialinė veikla, sekant legendinio Rio de Žaneiro vyskupo Helderio Kamaros (Helder Camara) pavyzdžiu, kuris dažnai lankydavosi šiuose kvartaluose vykdydamas svarbiuosius misijų uždavinius. Beje, čia vis didėja sektantiškų grupių pavojus, nes jų svarbiausias taikinys yra beviltiškoje padėtyje atsidūrusi varguomenė. Kaip tik apie tai kalbėjo Šventasis Tėvas, o savo kelionę į Varginjos favelą užbaigė vietinėje futbolo aikštėje, kurioje vyko jo pagrindinis šio ir aplinkinių kvartalų bendruomenių (susirinko apie 20 tūkstančių žmonių) susitikimas. „Nuostabu būti čia su jumis! Tiesiog nuostabu!“ – džiaugėsi popiežius Pranciškus, tačiau Brazilija tokia didelė, kad teko pasirinkti tik vieną Varginjos kvartalą, teikiant prioritetą neturtingiesiems, kurių gausu visuose šalies miestuose.

Bažnyčia neturtingųjų pusėje

Padėkojęs už svetingą priėmimą, Šventasis Tėvas pabrėžė, jog toks dvasinis artumas su ganytoju yra žymiai svarbiau už bet kokias išorines dekoracijas. Jis pripažino, kad vargingi Brazilijos žmonės gali visam pasauliui duoti pamoką solidarumo, kuris dažnai yra užmirštas, nutylimas ir laikomas nepatogiu, ir šią sąvoką baiminamasi netgi ištarti, tarsi tai būtų keiksmažodis. Darbuotis dėl didesnio solidarumo yra kiekvieno pareiga ir tai svarbu akcentuoti šiuolaikinėje visuomenėje su paplitusia savanaudiškumo ir individualizmo kultūra. Tik solidarumo kultūra pajėgi kurti darnų pasaulį, nes skatina į kitus žmones žvelgti ne statistikos akimis, ne kaip į varžovus, bet kaip į brolius ir seseris. Popiežius Pranciškus pastebėjo, kad jokia vargingų kvartalų pacifikacija nebus sėkminga, jeigu visuomenėje liks atstumtųjų, badaujančių ir kenčiančių nepriteklių ir jais nebus rūpinamasi. „Mes niekada neturime leisti, kad atstūmimo kultūra prasismelktų į mūsų širdis, kadangi visi esame broliai ir seserys“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Priminęs, kaip Jėzus stebuklingai padaugino kepaliukus duonos, kad pamaitintų gausią piligrimų minią, jis aiškino, kad viskuo dalydamiesi praturtiname patys save.

Visuomenės didingumo matas priklauso nuo to, kiek ji geba rūpintis stokojančiais, ir ekonominės nelygybės stiprėjimas bei to reiškinio abejingas toleravimas šaukiasi Dangaus keršto. Popiežius Pranciškus nurodė, kad būtina kreipti dėmesį ne tik į materialinį, bet ir į dvasinį skurdą, „orumo ir tikros laimės nepriteklių“, kurį patenkinti gali tik Dievas. Visada reikia atsiminti, jog fundamentalūs principai, kuriais turi vadovautis tauta ir jos vyriausybė, yra dvasinės gėrybės: saugotina kiekviena pradėta gyvybė, kuri yra Dievo dovana; šeima, kaip visuomeninės egzistencijos ir taikaus sambūvio pagrindas; integralus švietimas, kuris neturi apsiriboti informacijos perdavimu, bet turėti ir auklėjamąjį pobūdį; dvasinga sveikatos apsauga; saugumas, paremtas tvirtu įsitikinimu, kad smurtas įveikiamas tik perkeitus širdis.

Pokalbio pabaigoje, atsižvelgdamas į Rio de Žaneire vykusių Pasaulinių jaunimo dienų kontekstą, jaunų žmonių gausą vargingose favelose bei minėtąsias jo protesto akcijas prieš Brazilijos valdžią, Šventasis Tėvas su juntama pritarimo nuostata kalbėjo: „Jūs, jauni žmonės, mano brangūs jaunieji draugai, esate ypač jautrūs neteisingumui ir dažnai nepatenkinti dėl valdančiųjų sluoksnių, kurie savo interesus stato aukščiau bendrojo gėrio, veiklos. Jums visiems kartoju, kad reikia nepasiduoti nusivylimui, neprarasti pasitikėjimo, neleisti, kad būtų pagrobta viltis. Situacija gali keistis, ir žmonės gali keistis, bet pirmiausia reikia siekti gėrio, stengiantis, kad blogis būtų įveiktas gerumu. Bažnyčia yra su jumis, nešdama brangias tikėjimo gėrybes, mokymą Jėzaus Kristaus, kuris atėjo, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“. Prieš suteikdamas apaštalinį palaiminimą popiežius Pranciškus patikino, kad kiekvienas vargingos bendruomenės narys yra Popiežiaus širdyje ir kad jis solidarizuojasi su teisėtomis varguomenės intencijomis, melsdamas Švč. Mergelės Marijos užtarimo ir globos.

© 2013 „XXI amžius“