Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Išlaisvinanti gyvenimo drausmė

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai kartą Jėzų – didįjį gyvenimo piligrimą – kažkas paklausė: „Ar daug bus išgelbėtųjų (žr. Lk 13, 23), kurie pasieks savo aukščiausią egzistencijos tikslą?“, išgirdo Jo atsakymą: „Eikite tik pro ankštus vartus. Daug bus tokių, kurie eis, bet neįstengs“ (žr. Lk 13, 24). Išganytojas nori aiškiai pasakyti, kad galutinio išganymo dovana yra verta visų kiekvieno žmogaus gyvenimo pastangų.

Jis nesakė, kad tie, kurie kartą pabandė įeiti į jiems skirtą laimės šventę ir dėl savo išbujojusio egocentrizmo užstrigo ankštų vartų staktose, jau pasirašė sau neatšaukiamą mirties nuosprendį – prarado paskutinį šansą būti dieviškos malonės atnaujinti... Anaiptol. Viešpats kantriai laukia visų paklydėlių atsivertimo, nors, tiesą sakant, Jo širdį raižo skausmas, kai Jis prisimena tuos užkietėjusius piktadarius, kurie, piktybiškai naudodamiesi neįkainojama laisvės dovana, su didžiausiu puikybės trenksmu užveria duris, pro kurias žengus, dar buvo įmanoma priimti tai, kas individo vidaus tamsą amžinai perkeičia į nemarumo kupiną šviesą.

Šiek tiek nustebino rašytojo Robino Sharmos knygoje „Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį“ (beje, ji pripažinta pasauliniu bestseleriu) perskaityti žodžiai, savaip kviečiantys eiti pro savidrausmės vartus. Herojus Džulianas savo draugui taip patarė: „Nustok kelti ragelį kaskart, suskambus telefonui, neeikvok laiko skaitydamas šlamštą, patenkantį į pašto dėžutę. Nevalgyk restoranuose triskart per savaitę, mesk golfo klubą ir praleisk daugiau laiko su vaikais. Vieną dieną per savaitę pagyvenk be laikrodžio. Kas kelios dienos stebėk, kaip teka saulė. Parduok savo mobilųjį telefoną ir išmesk pranešimų gaviklį. Ar tęsti toliau?“ Be abejo, tiek Džuliano pašnekovui, tiek ir mums iškart kilo natūralus noras prieštarauti dėl visiško mobilaus telefono atsisakymo... Bet tolimesniame tekste Džulianas niekam nenurodinėja, kaip kas turi elgtis, jis tik apskritai prašo: „Išbandyk pratimus ir pasirink sau tinkamiausius“.

Ko siekia Džulianas, skatindamas skaitytojus ieškoti atsakymų į būties klausimus ir keisti gyvenseną? Jis nori perdėm vartotojiškos visuomenės asmenims įkvėpti mintį, kad, pasitelkiant įvairius saviugdos metodus, yra įmanoma siekti tvarkingo gyvenimo būdo, vedančio į harmoningą santykį su savimi, aplinkiniais, gamta... Šioje knygoje yra ir daugiau tiesos perliukų ir link krikščioniško mokslo kreipiančių minčių, kurios liudija, kad pagrindinis knygos veikėjas yra nesiliaujančių ieškojimų kelyje, kuriuo einant anksčiau ar vėliau atrandamas tikrasis žmogaus egzistencijos lobis – Kristus yra vienintelis, kuris paskutiniuosius gali padaryti pirmaisiais (plg. Lk 13, 30).

Kol asmuo esti dar tik pakeliui į Tiesą ir gyvenimo pilnatvę (žr. Jn 14, 6), tol jis stokoja asmeninio santykio su pačiu Dievo Sūnumi ir, užuot su Juo rinkęs, barsto ir  nesuvokia, kad žmogus tik tada yra labiausiai išmintingas, kai, Šventajai Dvasiai veikiant, laiko didžiausia sau garbe patikti Kristui (plg. 2 Kor 5, 9).

Taigi ankšti Evangelijos vartai, arba tikroji krikščioniškos savidrausmės prasmė, – kasdien savo mintis ir širdį mokytis kreipti link Dievo, kad pasirodytume esą tinkami Jam darbininkai, be nutylėjimų bei iškraipymų visu gyvenimu skelbiantys tiesos žodį (žr. 2 Tim 2, 15). Bet kad tramdydami savo kūną ir darydami jį klusnų, nepasidarytume atmestini (plg. 1 Kor 9, 27), mūsų gyvybiškai svarbus tikslas – Jam patikti – tebūna kaskart atnaujinamas.

Rašytojas Oswaldas Chambersas apie tai rašė: „Metai po metų turime laikytis to paties svarbiausio tikslo – ne laimėti sielas, įkurti naujas parapijas ar padėti žmonėms praregėti, bet siekti vien Jam patikti. Į nesėkmę veda ne dvasinės patirties stoka, bet nepakankamos pastangos išlaikyti savo žvilgsnį, nukreiptą į teisingą tikslą. Bent kartą per savaitę peržvelk savo gyvenimą Dievo akivaizdoje, kad įsitikintum, ar jis atitinka Jo nustatytą standartą. Apaštalas Paulius buvo tarsi muzikantas, kuriam nerūpi klausytojų aplodismentai, jei tik akies krašteliu mato pritariantį Dirigento žvilgsnį“.

Viešpatie, uždek mane nauja uolumo ugnimi, kad kasdien tirčiau savo vidų, ir, supratęs, jog rūpesčiai, daiktai ar malonumai pavogė mano žvilgsnį ir atitraukė mane nuo Tavęs, vėl atgailaučiau ir grįžčiau pas Tave... Su vienu teologu savęs klauskime: „Ar svarbiausias mano gyvenimo tikslas yra Jam patikti ir būti Jo priimtam, ar kažkas menkesnio, kad ir kaip didingai tai atrodytų?“

© 2013 „XXI amžius“