Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Tarptautinė diakonų konferencija Čekijoje

Mons. Algirdas Jurevičius ir diakonas iš Meksikos su žmona

Velehrado bazilika ir ansamblis

Doc. dr. Benas Ulevičius vedė seminarą apie jaunimo subkultūrą

Mons. Algirdas Jurevičius Velehrado bazilikos šventoriuje

Šv. Jono Nepomuko skulptūra Velehrade

Birželio 13–16 dienomis Velehrade (Čekija) vyko tarptautinė konferencija „Tarpkultūrinė diakonija“. Ją organizavo Tarptautinis diakonato centras (toliau – IDZ), įsikūręs Rotenburge (Vokietija). Konferencijoje dalyvavo 123 delegatai iš 30 šalių. Lietuvai konferencijoje atstovavo Kauno VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas doc. dr. Benas Ulevičius ir Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras mons. dr. Algirdas Jurevičius. Siūlome „XXI amžiaus“ skaitytojams Kaišiadorių vyskupijos generalvikaro įspūdžius iš šio renginio.

Mons. dr. Algirdas Jurevičius

Neatsitiktinai konferencijai pasirinkta Čekijoje plačiai žinoma piligrimystės vieta – Velehradas, esantis senosios Moravijos žemėje. Ten prieš 1150 metų (863 m.) savo veiklą pradėjo du slavų tautų apaštalai – šv. Kirilas ir šv. Metodijus, Europos globėjai. 1990 metais Velehrade lankėsi popiežius Jonas Paulius II.

Konferenciją pradėjo IDZ prezidentas prof. Klausas Kyslingas (Klauss Kiessling), primindamas abiejų slavų apaštalų misiją ir pabrėždamas, kad šv. Kirilas ir Metodijus vadovavosi šiandien ypač aktualiais pastoracijos metodais: jie buvo ekumeniški, misionieriški, o sukurdami slavams alfabetą įkultūrino Evangeliją. Tad neatsitiktinai konferencijai pasirinkta tema „Tarpkultūrinė diakonija“ siekė šių tikslų: ekumenizmo, misionieriškumo ir Evangelijos įkultūrinimo.

Sveikinimo žodį taręs vietos ganytojas Olomouco arkivyskupas Janas Graubneris (Jan Graubner) išsamiai pristatė Bažnyčios padėtį tiek savo vyskupijoje, tiek ir visoje Čekijoje. Anot arkivyskupo, Olomouco arkivyskupijoje tarnauja 32 diakonai, iš kurių trečdalis darbuojasi parapijose ir yra parapijų išlaikomi, trečdalis dirba karitatyvinėse socialinėse įstaigose (pvz. ligoninių sielovadininkai) ir gauna atlyginimą, o trečdalis dirba įvairius kitus darbus pagal savo specialybę. Čekijoje religijos situacija nėra lengva, nes 70 proc. gyventojų nepriskiria savęs jokiai religijai, 25 proc. save laiko katalikais, 5 proc. – kitų religijų išpažinėjais. Nors ketvirtadalis gyventojų yra statistiniai katalikai, tačiau žvelgiant iš tikėjimo praktikavimo perspektyvos, tik 10 proc. gyventojų turi aktyvų ryšį su Bažnyčia. Į mažą parapiją sekmadienį atvykęs kunigas randa tik keletą tikinčiųjų, todėl didžiausiu iššūkiu laikytinas ne kunigų ar diakonų, bet tikinčiųjų trūkumas.

Prahos universiteto Katalikų Teologijos dėstytojas lic. Jaroslavas Lormanas (Jaroslav Lorman), diakonas ir keturių vaikų tėvas, toliau tęsė Čekijos religingumo analizę. Sekuliarizacija Čekijoje pasireiškia šiomis kryptimis:

a) menkinama religija;

b) religija nustumiama į privačią sferą;

c) nepasitikima jokia institucija, Bažnyčia – taip pat.

Sociologiškai žvelgiant, politika ir religija yra mažiausiai svarbios žmonėms, mažėja šeimos vertybių puoselėjimas, o susidomėjimas draugais ir laisvalaikiu auga. Tai – įprastas reiškinys malonumų ieškančioje visuomenėje. Beje, daugėja nesusipratusių žmonių, kurie tiesiog nežino, ar save priskirti tikintiesiems ar netikintiesiems. Jie – lyg avys be piemens neturi gyvenime orientyro. Žmonės mažai domisi doktrininiais dalykais, bet daugiau ieško emocinių išgyvenimų ir patirties dalykų, todėl plečiasi Bažnyčios globojamų maldos grupelių veikla. Grupelių nariai ieško Dievo artumo bei dvasinės patirties, todėl Bažnyčiai yra puiki galimybė per tai prašnekinti žmones.

Apžvelgdamas Bažnyčios padėtį po II Vatikano Susirinkimo, J. Lormanas pastebėjo, jog Bažnyčia įvykdė Susirinkimo inicijuotą liturginę reformą, bet neperėmė Susirinkimo dvasios, todėl iš išorės moderniai atrodanti Bažnyčia turi nemažai vidinių sunkumų ir nėra atsikračiusi evangelizacijai trukdančių išankstinių nuostatų. Labai svarbu priimti Susirinkimo bendrystės ekleziologiją, kuri būtų švenčiama liturgijoje, išgyvenama parapijų bendruomenėse. Ypač pasigendama dvasininkų bendravimo su pasauliečiais. Dvasininkai daugiau rūpinasi pastatais negu sielovada. Jei kunigai atsilaisvintų nuo nekunigiškų tarnysčių, jų visiškai pakaktų. Prelegentas daug dėmesio skyrė ne pačiai evangelizacijai, bet kalbėjo apie preevangelizacines galimybes, nes tam, kad vyktų evangelizacija, turi būti pasiruošta ir iš Bažnyčios pusės. Bažnyčia turi atvirai svarstyti tiek savo, tiek visuomenės realybę, kad suprastų, ar tas pasiūlymas, kurį Bažnyčia turi, iš tiesų suvokiamas kaip pasiūlymas tiems žmonėms, kurie to laukia? Preevangelizacijai svarbus dialogas ir pokalbis. Labai dažnai Bažnyčios atsakymai jau yra paruošti, todėl ji nesiryžta kartu su žmonėmis leistis į tiesos paieškas. Žmonės nori patys ieškoti, eksperimentuoja netgi rizikuodami savo gyvenimo laime, todėl jiems sunku priimti paruoštus Bažnyčios atsakymus. Bažnyčia pranešime buvo pavadinta laboratorija, kurioje nuolat vykdomi sielovadiniai eksperimentai, bandymai ir siekiama išgauti tą elementą, kuris prakalbintų žmogų.

Prof. K. Kyslingas (Frankfurtas prie Maino) skaitė pranešimą apie diakonatą ir evangelizaciją daugiakultūrėje visuomenėje. Pranešime buvo išsamiai pristatomas keliaujančios Dievo tautos modelis. Tik keliaujanti Dievo tauta yra misionieriška, nes remiasi Kristaus siuntimu: „Eikite į visą pasaulį“ (Mk 16,15). Vos tik Bažnyčia sustoja, praranda misionierišką jėgą. Sėslumas tampa ne tik gyvenimo būdu, bet ir mentaliteto dalimi. Evangelizacijoje veikia ne tik skelbėjas, bet ir Dievas veikia pirma jo. Tai nėra vienos krypties gatvė, bet kas duoda, tas ir gauna. Dalyvius sujaudino kalėjimo sielovadininko diakono liudijimas: „Aš einu į kalėjimą ne tam, kad ten neščiau Kristų, bet kad ten Kristų sutikčiau“. Kai Bažnyčia nusisuka nuo nuodėmingojo pasaulio, ji tampa savimi patenkinta (societas perfecta) ir pradeda nykti. Dievas pamilo nuodėmingume skendintį pasaulį, todėl Jo žinia eina kiaurai visas sienas. Tad ir Evangelijos skelbėjas sėkmingai gali evangelizuoti tik tą žmogų arba tą sritį, kurią iš visos širdies myli. Tiesioginis evangelizacijos tikslas – ne padauginti Bažnyčios narius, bet praturtinti žmones tikėjimu. Taip tikslu tampa pirmiausia veržimasis į Dievo karalystę, o priklausymas Bažnyčiai tėra tik to proveržio regimas rezultatas.

Konferencijos metu vyko pasirinktiniai seminarai įvairiomis temomis, susijusiomis su Bažnyčios diakonija. Doc. dr. Benas Ulevičius vedė seminarą apie jaunimo subkultūrą, pasireiškiančią per trankią muziką, neformalius jaunimo judėjimus bei maištą prieš visuomenės autoritetus. Prelegentas pristatė diakono tarnystės galimybes diegiant Evangeliją į jaunimo subkultūras.

Didelio dėmesio susilaukė egzotiniai kraštai, ypač Meksikoje esančios San Kristobalo de Las Kaso (San Cristņbal de Las Casas) vyskupijos pristatymas. Vyskupijai atstovavo kunigas bei diakonas su žmona. Vyskupijos teritorijoje gyvena 2,3 mln. gyventojų, iš kurių 89 proc. yra katalikai. Ši vyskupija ypatinga tuo, kad joje darbuojasi 90 kunigų ir 360 nuolatinių diakonų. Kuomet tuometinis vyskupas Samuelis Ruisas Garsija (Samuel Ruiz Garcķa) († 2011) nusprendė ruošti vyskupijoje nuolatinius diakonus, jis pristatė diakonatą parapijoms ir paragino jas pačias išsirinkti vyrus, kurie galėtų būti kandidatai į diakonus. Kai bendruomenės išrinkdavo kandidatus, juos pristatydavo parapijų klebonams, šie, įsitikinę jų tinkamumu, juos rekomenduodavo vyskupui. Po trejų pasiruošimo metų vedę vyrai tapo diakonais ir pradėjo tarnystę tose parapijose, kurios juos išsirinko. Pradedant ruošti diakonus buvo vadovaujamasi tam tikrais kriterijais. Kandidatas į diakonus turi būti:

a) pasižymėjęs pavyzdingu krikščionišku ir šeimyniniu gyvenimu;

b) vietinis, gerai savo bendruomenei pažįstamas ir žinomas žmogus;

c) jau tarnaujantis bendruomenei kaip pasaulietis artimo meilės bei kitose bendruomeninio gyvenimo srityse.

Tapę diakonais tie vyrai sustiprinti sakramentine malone toliau tarnaudavo savo bendruomenėse kaip diakonai. Pasiruošimas buvo organizuojamas ne tik diakonui (įtraukiami ir jo šeimos nariai), bet ir bendruomenė buvo ruošiama priimti savo rekomenduotą narį kaip diakoną. Tokiu būdu pradėtas diakonatas davė nuostabių vaisių, nes rėmėsi plačiu ir stipriu bendruomenės palaikymu. Diakonai savo tarnystę bendruomenėje atlieka nesitikėdami jokio užmokesčio, o savo šeimas išlaiko dirbdami įprastus darbus. Netgi už sakramentinį patarnavimą (pvz., krikštas...) diakonai negauna jokio atlyginimo. Paprastai kiekvienas parapijos teritorijoje esantis didesnis kaimas turi savo diakoną, kuris pasižymi ne tik autoritetu (tarsi būtų seniūnaitis), bet yra didžiulė pagalba parapijos klebonui.

Situacija, kuomet diakonų skaičius vyskupijoje gerokai viršija kunigų skaičių, sukuria naują požiūrį, kuris nėra lengvai teologiškai sprendžiamas. Norėdamas tinkamai įvertinti naują situaciją, dabartinis vyskupijos ganytojas vysk. Felipe Arizmendi Esquivel laikinai sustabdė naujų diakonų ruošimą ir šventinimą, nors parapijos pasiūlė apie 400 kandidatų. Pranešime buvo išreikšta viltis, kad pašalinus nereikalingas baimes tokia neįprasta forma besivystantis diakonatas atras savo vietą Meksikos katalikų Bažnyčioje.

Diakonatas yra ir ekumeninė tema, todėl konferencijos dalyviai įdėmiai klausėsi Bulgarijos stačiatikių Varnos ir Veliki arkivyskupo metropolito Kirilo Preslavo apie diakono tarnystę Rytų bažnyčioje.

Konferencijos darbą apvainikavo iškilmingos pamaldos Velehrado bazilikoje, kurioms vadovavo Prahos kardinolas arkivyskupas Dominik‘as Duka. Pamokslo metu kardinolas išreiškė norą, kad diakonai labiau reikštųsi Bažnyčios administracijoje, ypač administruojant laikinąsias Bažnyčios vertybes, ekonominiuose Bažnyčios reikaluose, nes ir ankstyvojoje Bažnyčioje diakonai buvo atsakingi ne tik už paramą vargšams, bet ir už Bažnyčios turtus. Kardinolo palaiminti, praturtinti nauja patirtimi ir sustiprintu noru tarnauti Bažnyčiai, konferencijos dalyviai grįžo į savo bendruomenes tęsti įvairiose pareigose vykdomo diakonato.

© 2013 „XXI amžius“