Kurianti
Lietuva

2013 metai

Penktadienio pokalbiai

Laiko tėkmę ir kartų kaitą lydi ne tik džiaugsmai, bet ir nuoskaudos

Rašytojas Henrikas Algis Čigriejus Autorės nuotrauka

Rašytojas Henrikas Algis Čigriejus, aukštaitis nuo Pasvalio, kurio poezijoje kaimo gamtos ir buities vaizdais atskleidžiama būties vientisumo prasmė, lyrizmas derinamas su humoru ir tarmiško pašnekesio intonacijomis, novelėse ryški nykstančios valstietiškos kultūros ir etikos tematika, įvertintas visomis svarbiausiomis literatūros premijomis, tarp kurių – Nacionalinė kultūros ir meno premija (2011 m.). Su 80-metį paminėjusiu energingu ir judriu rašytoju kalbėjomės apie kūrybą, žodžio ir detalių, vaikystės ir gimtinės svarbą gyvenime.

Gal pradėkime nuo vaikystės? Nuo kelių metų save prisimenate, kokie vaikystės įspūdžiai buvo ypač svarbūs?

Prisimenu save dar senojoje mūsų troboje. O tai buvo troba – didelis kambarys, stora siena atskirtas nuo tvarto. Mat Vidugirių kaimas ne per seniausiai dar buvo išsiskirstęs į vienkiemius, ir mano tėvas dar nespėjęs pasistatydinti gyvenamojo namo. Taigi glaudėmės patalpoje prie didelio drėbtinio tvarto.

Labai jaukus buvo tas mūsų kambarys – milžiniška krosnis, lovos, stalas, du langai su plačiausiomis palangėmis, ant kurių laisviausiai galėdavau įsitaisyti. Žvalgaus sau į pietus, kur klėtis, į vakarus, kur keliukas, ar kas neateina, neatvažiuoja. Taip laukdavau kokio svečio. Ir ne tik aš – vienkiemy svečias – vis jau kas nors naujesnio. Ir sulaukdavome. Pas mus nakvodavo ir ubagai, ir žydai. Tik paklodavo jiems ant grindų (mūsų troba buvo su lentinėmis grindimis, ne asla) didžiulį čiužinį. Žydas Jankelis su savo sūnumi, dar nedideliu berniuku, atsimenu, geria pieną, prisilaužydami į stiklines riestainių gabaliukų. Ir po šiai dienai, kad prisiminčiau anuos jau labai tolimus laikus, kartais šitaip darau. Ateidavo čigonė Gasparienė, jos Adomėliui atiteko mano išaugtinis paltelis. Man buvo gaila ne tiek to paltelio, kiek jo pamušalo su gražiais pilkais katinukais. Mama sako: „Negailėk, tu jau didelis...“

Gyvenome tame kambary penkiese – tėtis, mama, senelė, teta Domutė ir aš. O kartais dar prisidėdavo mano krikštatėvis dėdė Balys ir pusseserė Aldutė, ir ilgėliau apsistojantis svečiukas iš Kauno – pusbrolis Genelis. Tilpdavome. Ir tai kas, kad mūsų kambarys buvo kūtės tąsa, jis buvo labai jaukus. Kai pradėjo sodybon vežti sienojus ir ręsti gražų naują gyvenamąjį namą, labai nerimavau, bais nenorėjau keltis iš „senųjų namų“.

Kokias nuostatas išsinešėte iš tėvų namų?

Mano duktė viename suėjime kartą pasakė, kad namuose, kur ji augo, Dekalogo vardinti nereikėję, paprasčiausiai – pagal Jį buvo gyvenama. Panašiai norėčiau pasakyti ir apie savo vaikystės namus ten, Vidugiriuose. Na, per smarkiai ir mano Rūtelė pasakė, ir aš čia per smarkiai – kur jau būsi žmogus toks šventas.

Ar sugebėjome laikytis Dekalogo tobulai? Tai jau kažin. Bet Dekalogas buvo mums sargas. Tai kas, kad nematomas, bet daugeliu atvejų ir saugojęs, ir sulaikęs ne tik netikusį veiksmą, bet ir žodį. Mūsų namuose niekas nesikeikė ir neblevyzgojo. Žodžio švara buvo privaloma ne tik prie moterų. Tik gerokai vėliau aš paleidau savo liežuvį.

Kokie vaizdiniai išliko iš karo ir pokario metų?

Gražiausios birželio dienos, pati vasara. Dangumi, bet nelabai aukštai rytų pusėn sklendžia juodais kryžiais paženklinti lėktuvai. Visus apėmęs nepaprastas džiaugsmas – vejami tie, kurie mums buvo primetę didelę bėdą. Visi juk buvome girdėję apie prasidėjusius trėmimus. Ten išvežė tą, ten aną. Mes gyvenome pasiturinčiai, tėvas buvo šaulys, vadinasi, „kelionė“ beveik garantuota. Baisus nerimas slankiojo po daugelio namus. Viena mūsų avelė buvo atsivedusi ir tokį nugeibusį ėrelį, maitindavome jį iš buteliuko ir vadindavome Dusuliu, mat taip sunkiai iš pradžių kvėpavo. Aš ir klausiu mamos: „Kai veš, ar Dusulį galėsiu su savimi pasiimti?..“

Ir va, galas vežimams! Prie pieninės vėl mūsų trispalvė, prie mokyklos Stalino portretas sugrūstas į maklynę. Tik reikia žiūrėti, kad bėgantys kareiviai ko nepridarytų. Kaip čia labai žiūrėsi – tėvas, būdamas šaulys, turėjo šautuvą, bet, užėjus rusams, teko jį atiduoti.

Džiaugsmas, tai – džiaugsmas, bet kai kam kliuvo, juk dar blogiau negu Sibiras. Saločiuose gyveno daug žydų. Visi žinome, koks jų laukė likimas.

O paskui treji vokiečių okupacijos metai. Mūsų užkampy paprasti žmonės tos okupacijos, galima sakyti, nelabai juto. Valgyti buvo lig soties, raudonieji partizanai čia nesimaišė. Ėjo laikraščiai, prenumeravome „Ateitį“, „Ūkininko patarėją“, „Naująją sodybą“, „Savaitę“. „Savaitės“ pirmuosiuose puslapiuose matydavome, kaip gražūs vokietukai gražiai kariauja. Tai smagumėlis tas karas! Dar vaikas aš jau nusimaniau apie šautuvų ar pistoletų sistemas, pats malkinėje drožiau iš medžio tuos ginklus, tuos, iš teisybės, baisybių instrumentus.

Man buvo užprenumeruotas vaikų ir jaunimo žurnalas „Žiburėlis“. Jo komplektą turiu išsaugojęs iki šios dienos. Tai buvo rimta literatūra, nes į vaikus net ir karo metais buvo žiūrėta rimtai. Būdamas dešimties metų jau žinojau, kas per dailininkas yra Vytautas Kasiulis, kokia yra Jurgio Baltrušaičio, Antano Miškinio poezija.

Po to – pokaris. Guli aikštėj Joniukas, kurį nušovė Petriukas. O juk taip neseniai jie draugiškai šnekučiavosi prie uzbonėlio.

Ir tos kalbos: „Tik pakentėkime, tik pakentėkime, dabar jau nebeilgai – tik iki šio mėnesio trisdešimtosios... Tik iki kito penkioliktosios... Tik vėl iki pirmosios...“

Žiaurūs, neramūs metai, bet ir tokie praeina, nes laikas nemoka sustoti.

Kaip pasirinkote literatūros studijas? Kaimo vaikui tai neatrodė praktiškas pasirinkimas...

Besimokydamas vidurinėje mokykloje, maniau, kad būsiu dailininkas, bet ši svajonė nuėjo šuniui ant uodegos. Apie tai čia kalbėti būtų per ilga. Mokykloje buvau geras literatas, baisus knygius, tai ir pasukau į literatūros studijas. Be to, šitokiam pasirinkimui labai pritarė tėvas – baigę universitetą lituanistai dažniausiai būdavo skiriami į mokyklas, o tėvui mokytojas buvo pati garbingiausia profesija. Jis vis sakydavo: žemdirbys ir mokytojas – štai kur žmonės!

Savo pirmąją knygą – eilėraščių rinkinį „Metų šviesos“ – išleidote būdamas 38 metų, ne itin jaunas. Kaip tai susiklostė?

Vienas kitas mano eilėraštis respublikinėje spaudoje pasirodė dar 1957 metais, kol dar buvau studentas. Nors publikuotų eilių buvo nedaug, buvau priimtas į jaunųjų rašytojų sekciją (ne sąjungą, o sekciją). Bet aš ten jaučiausi nejaukiai – labai jau „peraugęs pirmaklasis“, vengiau lankytis susirinkimuose. Gediminas Jokimaitis, už mane gerokai vyresnis, kantriai ir stoiškai nešė konfūzo naštą – lankydavo susirinkimus bei visokius aptarimus. Mane iš sekcijos pašalino, paskui vėl priėmė, rodos, septyniasdešimtaisiais. Rašiau „į stalčių“. Gal ir galėjau parašyti kokį „visuomenišką“ eilėraštį kaip „perkūnsargį“ ar „duoklę“ – tokie nei įpareigoja, nei ką reiškia, bet nemokėjau. Nemokėjau, nors ką tu. Tiesa, didelių valdžios pagarbinimų jau nebebuvo reikalaujama, Stalino laikai jau buvo praėję, bet aš nemokėjau rašyti apie tai, kas manęs nejaudino. Nemokėjau, anot M. Martinaičio, išreikšti „organizuoto džiaugsmo“.

Štai ir pirmoji knyga pasirodė taip vėlai. Ėmiau ją ruošti M. Martinaičio ir S. Gedos paskatintas, nes ir publikacijų pasirodė daugiau.

O kaip pasukote smulkiosios prozos link?

Studijų metais esu šį tą parašęs ir proza, bet kai nukišau į labai gilų „stalčių“, tai ten tuos mano raštus pelės ir sukapojo. Jos juk įsigudrina sukapoti ne tik šuns laišką ant aukšto...

Ir dar – prozai sunkiau pritaikyti Ezopo kalbą.

Susižavėjęs Janio Jaunsudrabinio „Baltąja knyga“, gal kokiais 1960-aisiais buvau pradėjęs ir savo „baltąją“. Tai – tikri autentiški vaikystės dienų prisiminimai, tokia kaip ir dokumentika. Susidarė nemažas aplankas. Paskui žiūriu – kai kuriuos faktelius galima performuoti į noveles, tik čia jau vietoje pirmojo asmens koks nors personažas, kiek kitokia situacija.

Išleidote, regis, devynias eilėraščių ir penkias apsakymų knygas. Ar daug skiriasi eilėraščio ir apsakymo „gimdymas“?

Be to, dar dvi rinktines. Eilėraščiui gal svarbiau impulsas, o apsakymui – darbas. Beje, mano poezija gana proziška. Ten irgi variantų variantai, vadinasi, darbas. Tai, manau, ir matyti, mano eilėraščiai nemoka taip „čiuožti“, kaip, sakysim, Jono Strielkūno.

Prisipažinkite, kas Jus įkvepia rašyti? Kaip kyla eilėraščių ir apsakymų idėjos?

Kažkada panašiai paklaustas tas pats Jonas Strielkūnas atsakė labai trumpai ir paprastai (jis mokėdavo pataikyti): „O ką aš žinau?“. Taip atsakyti, manau, gali ir visi, rašantieji eiles, ar bent jau daugybė. Taip atsakau čia ir aš. Užplaukė mintis, ir ką tu jai padarysi. Ačiū.

Su proza gal kiek kitaip: čia temas dažnai pasiūlo ir tikri įvykiai, ir aplinka. Kai kurias noveles rašiau, pasiremdamas savo tėvų, kitų artimųjų bei žmonos Leonidos prisiminimais. Na, pačiulba ir iš kažkur atskridęs motyvo paukščiukas. Tas keistas paukščiukas vis dėlto yra. Ir jokios čia mistikos. Man dar ir tas memuarų aplankas padeda.

Esate smulkiųjų žanrų asas. Nekilo minčių imtis romano?

Ne, neturiu kantrybės. Mano romanas panašiai kaip ir poeto J. Aisčio vieno pažįstamo baigtųsi kokiame aštuntame puslapyje. O jei imčiausi detektyvo (žinoma, niekada nesiimsiu), tai mano „žulikas“ nusikastų ne ką toliau. Skaitytojo nervų aš netampyčiau, kai visiems aišku: „Banditas turi tupėti už grotų“. Ir kuo greičiau.

Kaip Jūsų kūryboje dera realiai matyti, išgyventi gyvenimo faktai ir fantazija, idėja, mintis ir forma?

Daugelis mano apsakymų herojų turi savo prototipus. Bet prototipo ir literatūrinio personažo keliai sutampa tik vietomis, dažniausiai gal iš pradžių. Literatūrinis herojus „nuklydinėja“, kur ir kaip jam paliepiu aš, autorius. „Kaip gera būti rašytoju, – kartą tarsi pajuokavo Juozas Aputis, – noriu – pasuku taip, noriu – kitaip“. Koks čia pajuokavimas, tik šiaip sau šyptelint pasakyta, čia paprasčiausia literatūros, kaip meno, abėcėlė. Taigi tuo grožinė literatūra ir skiriasi nuo metraščių ar protokolų. Tiesa, yra tokios prozos, kuri yra labai tikroviška, tiesiog protokoliška, ir tokią aš labai vertinu.

Viename apsakyme rašėte apie po lauką lakstančias avis su raudonais kaklaraiščiais. Taip tikrai buvo?

Taip. Šį faktą per vieną vakaronę pas mus papasakojo labai linksma mūsų šeimos draugė, beje, matematikos mokytoja. Matematikos mokytojai – ne visi „kirviai“ – taip atsitikę vienai jos draugei...

Esate pasvalietis. Kaip apibūdintumėte aukštaitišką dvasią? O aludarystės tradicijų ir alaus įtaka svarbi tai aukštaitiškai dvasiai?

Esu pusiau biržietis, pusiau pasvalietis. Gimiau Biržų apskrityje, Saločių valsčiuje, Vidugirių kaime. Vėliau, jau įsisiūbavus sovietmečiui, apskritys buvo pertvarkomos į rajonus ir mano Vidugiriai atiteko Pasvaliui. Bet ar tai svarbu? Tiek biržiečiai, tiek pasvaliečiai yra to paties Šiaurės Lietuvos krašto žmonės, daro gerą alų. Teisingiau būtų sakyti, kad darė.

O apie dvasią, jei būčiau koks filosofas, galėčiau pripaistyti visko. Bet bus geriau, jei papasakosiu čia iš Kazio Bradūno vieno literatūros vakaro metu rašytojų klube girdėtą anekdotą. Kaip aukštaičiai įsivaizduoja rojų (ak, čia ir apie tą dvasią). Taigi sėdi rojuje prie stalo du aukštaičiai, prieš juos duonos kepalas, lašinių paltis ir ąsotis – alaus uzbonas. Dievas tik praveria duris ir, įkišęs galvą, klausia: „Ar jums, vyrai, ko nors dar netrūksta?..“ Tai štai.

Ar palaikote ryšius su kraštiečiais? Ar dažnai lankotės gimtosiose vietose?

Dar liko saujelė mūsiškių iš Saločių laikų. Pabendrauju su jais ne tik telefonu. Su mokyklos laikų draugu Broniumi prie stalelio pasėdime ir ilgėliau. Prisimename jaukaus dulkėto miestelio šventes, buitį ir dramatiškus įvykius, kurių mūsų jaunystės laikais buvo apsčiai. Bet mes tada buvome jauni.

Liko tame krašte giminaičių, kad ir ne per dažniausiai, bet pasimatome.

Apsilankau pasvaliečių kultūros renginiuose ir čia, Vilniuje, ir Pasvalyje.

Ar tebemokate kalbėti tarmiškai? Jeigu taip, tai kada taip kalbate?

Tobulai. O su saviškiais savo krašte kalbuosi tik tarmiškai. Negi „iš lietuviško“. Čia, Vilniuje, tai su Vladu Braziūnu, jo žmona Alma, gana dažnai su savo dukra Rūta. Ji vaikystėje vasaras leido žaliajame mano tėviškės kieme ir savo senelių kalbos išmoko. Džiaugiuosi, kad stengiasi jos nepamiršti. Tai kas, kad dabar pašneka su literatūrinės kalbos „akcentėliu“, nieko nepadarysi.

Kaip manote, kas tarmės yra mūsų gyvenimui ir bendrinei kalbai?

Tarmės kalbos negadina, o tik ją turtina ir puošia. Įvairovė džiugina.

Kokių tik atspalvių ir atspindžių nerandame tarmėse. Tarmė – krašto ir individualybės veidas. Kaip žmogui svarbu yra vardas ir veidas, taip ir tarmei. Mokykla, visuomeninis gyvenimas, literatūra mus jau suorientavo į vieną bendrinę kalbą. Kitaip ir negalėjo būti, bet kaip jaukiai, kaip mielai suskamba knygoje pastebėta tarmybė. O ką jau kalbėti apie šnekamąją kalbą. Išnyra spalvinga leksika, intonacijos, pamirštos gramatinės formos : dviskaita, siekinys, specifinė tariamoji nuosaka. Štai sėdiva susėdusiu ir kalbavos... Eik tik tu greičiau valgytų!.. Ė ne, kad aš tau iš bobulytės vogtau?! Ne.

Ūžia didelis pasaulis, bet yra dar ir savi namai, jauki tų namų šiluma ir bendravimas. Būkime pasaulio žmonės, bet būkime ir žmonės iš savo namų.

Kaip manote, ar mieste ir kaime užaugusio žmogaus kūryba skiriasi?

Asmenybė susiformuoja dar vaikystės metais, o vaikystėje patirti įspūdžiai yra neįkainojami. Paskui, kai, atėjus laikui, žmogus imasi savo darbų, jis negali būti tik šiaip darbų atlikėjas, vis prideda ir savo trigrašį, dažnai atsineštą iš tolimo vaikystės meto. Tai ypač pasakytina apie rašytoją, kuris tikrai nėra šaltas gyvenimo sekretorius.

Daug lemia aplinka ir papročiai, o miesto pelė – ne lauko pelė.

Vis dėlto pačią didžiausią įtaką turi knygos. Ak, baisią Ameriką aš čia atradau... Dar būdamas Saločių progimnazijos pirmųjų klasių gimnazistukas buvau iš kažkur nusičiupęs Jono Kuosos-Aleksandriškio „Poeziją“, išleistą 1940 metais. Skaitau: Pasaka apie guldeną... Karalius Lyras... Imago mortis... Užgesę chimeros akys... Fuga in as-moll... Lorelei (dalis eilėraščio vokiškai)... Ir dar, ir dar. Na, yra ir Peizažas (Laukas, kelias, pieva, kryžius...) ir daug eilėraščių su labai savais mums įvaizdžiais. Bet! Svarstau, kas čia tas autorius? Apie Aleksandriškio gyvenimą dar nieko nebuvau aptikęs. Gal, sakau, koks grafas, koks mėlynakraujis didžiūnas iš didelio dvaro, kur brangūs paveikslai ant sienų, bibliotekoje seni rankraščiai. Dar ir vaiduoklis prašlamena naktimis koridoriais...

O sužinojau: Kai aš sunkios vaikystės rudeniuos ganiau... Tai tokios tokelės.

O ar nesisielojate, kad knygos tampa tarsi kiek mažiau svarbios žmogaus gyvenime, kad apie perskaitytas knygas žmonės mažiau kalba negu apie keliones ir apskritai skaito mažiau?

Ką čia besisielosi – jau šaukštai popiet. Naujosios technologijos taip jau viską užgožė. Civilizacija milžiniškais žingsniais aplenkė kultūrą. Taip jau yra – laiko tėkmę ir kartų kaitą paprastai lydi ne tik džiaugsmai, bet ir nuoskaudos.

Lyg akmeniu man slegia širdį naujų dienų žmogus, – eilutės iš Salomėjos Nėries rinkinio „Per lūžtantį ledą“ (1935m.). Man gerokai gaila, kad prie knygos palinksta vis mažiau vaikų.

Jau įrodyta, kad skaitymas gali ir gydyti. Kaip manote, kas sudaro terapinę gydomąją skaitymo jėgą?

Psichologas į šį klausimą atsakytų rimtai ir išsamiai. Aš tegaliu pasakyti, kad žodis – pasakytas arba užrašytas. O jei dar ir su geru humoro prieskoniu! Įžymus mūsų vertėjas Dominykas Urbas man yra sakęs: „Kai man užeina kokie nerimai, aš tik atsiverčiu Šolom Aleichemo „Tevjė pienininką“.

Jau atšventėte 80-metį. Kaip manote, kas svarbiausia, kad žmogus galėtų pasakyti prasmingai nugyvenęs gyvenimą?

Dirbk tą darbą, kurį išmanai. Bet ir dar svarbiau: Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad kitas darytų tau. Ar visada laikiausi šios auksinės taisyklės?.. Palieku klaustuką ir daugtaškį.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

© 2013 „XXI amžius“