Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Švietimas
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kurianti
Lietuva

Sirijos krizė Bažnyčios žvilgsniu: globaliniai pavojai ir jų sprendimas

Popiežius Pranciškus sutinka Jordanijos karalių Abdalahą II ir jo žmoną karalienę Raniją

Praėjusią savaitę buvo laukiamas netikėtas, nors ir numatytas kelių valstybių karinių pajėgų puolimas prieš Sirijos Bašaro al Asado (Bachar al Assad), jau pustrečių metų besiginančio nuo prieš jį veikiančių sukilėlių, režimą. Tačiau praėjusios savaitės ketvirtadienį Britanijos parlamentui nepritarus remti JAV vadovaujamą intervenciją į Siriją, prezidentas Barackas Obama liko be svarbiausio pagalbininko – Didžiosios Britanijos. Intervencijos idėją labiausiai remia Prancūzija, vadovaujant prezidentui Fransua Olandui (F. Holland). Per pustrečių metų trunkantį sukilimą prieš B. al Asado režimą jau žuvo 110 tūkst. sirų, iš šalies pabėgo daugiau nei du milijonai jos gyventojų, pusė jų per paskutinį pusmetį. Pabėgėliai kelia didelius sunkumus toms šalims, kur jie, genami režimo ir sukilėlių tarpusavio kovų, atvyksta masiškai. Štai į Libaną yra atbėgę beveik vienas milijonas sirų, Jordanijoje ir Turkijoje palapinėse vargsta apsigyvenę po pusę milijono Sirijos piliečių. Kantrybės taurę perpildė rugpjūčio 21-ąją prieš sukilėlių kontroliuojamo Damasko priemiesčio gyventojus cheminio ginklo panaudojimas, nuo kurio tada žuvo beveik 1500 žmonių. Jungtinių Tautų ekspertai, vis dėlto nepaisydami priešiško Rusijos nusiteikimo, surinko duomenis, kad cheminį ginklą panaudojo Asado režimo pajėgos, ir tai verčia abejoti šio režimo teisėtumu. Katalikų Bažnyčia, vadovaujama popiežiaus Pranciškaus, deda visas pastangas sutaikyti kariaujančias Sirijos puses. Į Šventojo Tėvo paraginimą melstis rugsėjo 7-ąją už taiką Sirijoje atsiliepė Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, pakvietęs į tikinčiuosius tą dieną tinkamu laiku melstis už taiką Sirijoje. Šiame numeryje pateikiame apžvalgą apie Bažnyčios ir konkrečiai popiežiaus Pranciškaus pastangas taikiai išspręsti konfliktą Sirijoje.

Paminėtas palaimintojo Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo dvidešimtmetis

Trečiadienį Seime įvyko Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir Seimo kanceliarijos organizuota konferencija „Minint Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje dvidešimtmetį“. Konferenciją vedė Seimo Pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinis sekretorius kun. Kęstutis Smilgevičius. Vienintelis mūsų šalį aplankęs Popiežius – palaimintasis Jonas Paulius II, Lietuvoje viešėjo 1993 m. rugsėjo 4–8 dienomis. Pirmąją savo vizito dieną Šventasis Tėvas aplankė Seimo rūmus.

Minint šį istorinį vizitą mūsų šalyje renginio dalyviams perskaitytas prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimas (jį perskaitė patarėjas Mindaugas Lingė), taip pat svečius pasveikino Seimo valdybos sudarytos darbo grupės, parengusios parlamentinių Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo minėjimo renginių programą, vadovas, Seimo Pirmininko pavaduotojas Petras Auštrevičius. Konferencijoje pranešimus skaitė Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, palaimintojo Popiežiaus Jono Pauliaus II biografas dr. Džordžas Veigelis (George Weigel), filosofas, buvęs Lietuvos Respublikos ambasadorius prie Šventojo Sosto Vytautas Ališauskas ir Kovo 11-osios signataras, buvęs Lietuvos Respublikos ambasadorius prie Šventojo Sosto, Europos Parlamento narys Algirdas Saudargas.

Padėka už laisvę – žygyje

Inesė Ratnikaitė

Rožinis su vyskupu Eugenijumi Bartuliu eisenoje „Tytuvėnai–Šiluva“

Rugpjūčio 24–25 dienomis Šiaulių vyskupijoje minėta Laisvės diena. Organizuotos sueigos Šiauliuose, Kelmėje, Tytuvėnuose ir piligriminis žygis iš Tytuvėnų į Šiluvą.

Padėka už Lietuvos laisvę

Šiandieninėje visuomenėje, besivadovaujančioje reliatyvizmo principu, nėra lengva gyventi pagal tikrąsias vertybes. Tačiau, kaip Kelmėje vykusioje sueigoje sakė Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, pagal jas negyvendami, eidami „plačiuoju keliu“, dažnai klystame ir turime patirti skaudžias pasekmes. Niekas nėra nuo to apsaugotas, todėl turime kreiptis pagalbos į Švč. Mergelę Mariją. Dievo Motina rodo į savo Sūnų, prašydama vykdyti Jo valią. „Dievas – dirigentas, vadovaujantis viso pasaulio orkestrui, o mes turime skaityti natas. Natos – Šventasis Raštas“, – sakė Šiaulių ganytojas, Šiaulių Katedroje aukodamas Padėkos šv. Mišias už Lietuvos laisvę.

Malda, Šiluva ir pal. Jonas Paulius II

Kun. Vytenis Vaškelis

Malda yra tarsi statūs aukšto bokšto laiptai, kuriais lipdami aukštyn ir retkarčiais pažvelgdami pro siaurus jo langelius žemyn, negalvojame, kiek dar liko pakopų iki viršūnės, bet dėkojame Dievui už tai, kad Jis mums leidžia matyti vis plačiau atsiveriančią gamtovaizdžio panoramą, kuri primena, jog, į viską žvelgiant iš krikščioniško tikėjimo aukštybių, gyvenimo saulėlydžiui artėjant, regimųjų dalykų praeinanti svarba savaime mąžta iki adatos galvutės dydžio, o neregimųjų dalykų vertė tolydžio kyla į pirmąjį planą, nes vis labiau įgyja ryškesnius transcendencijos kontūrus.

Taigi vidinėmis akimis žvelgiame į prasidedančius Šiluvos atlaidus, ir, prisiminę, kaip prieš 20 metų juos didžiai savo apsilankymu pagerbė pats popiežius pal. Jonas Paulius II, mes galime ir šitaip samprotauti: „Šiluvos miestelis ir jame 1993 metais meldęsis Šventasis Tėvas mūsų egzistencijos trumpoje piligriminėje kelionėje yra kelrodės žvaigždės, rodančios tiesiausią išganymo kryptį – per Švč. M. Marijos tarpininkavimą nuolat drąsiai žengti link Išganytojo Jėzaus, kuris nepaliaujamai mus veda pas Dievą Tėvą bei į Jo Namus“.

1993-ieji: laukiant ir sutinkant popiežių Joną Paulių II

Irena Petraitienė

Popiežius palaimintasis Jonas Paulius II Kryžių kalne

Pirmą kartą po 50 sovietinės okupacijos metų

Lietuvos vyskupai, kaip atnaujintos ir pertvarkytos Lietuvos bažnytinės provincijos vadovai, pirmą kartą po 50 sovietinės okupacijos metų Šventajame Soste su vizitu lankėsi 1993 metų vasario 19 dieną. Į Ad limina atvykusius Lietuvos Katalikų Bažnyčios ganytojus Romos oro uoste pasitiko Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto Kazimieras Lozoraitis, Šv. Kazimiero popiežiškosios lietuvių kolegijos rektorius kun. Algimantas Bartkus, būrelis amžinajame mieste gyvenančių, dirbančių ar studijuojančių kunigų ir klierikų. Ir visus gaubė bendra džiugi, naujos vilties kupina nuotaika – juk 1991 m. gruodžio 24 d. popiežius Jonas Paulius II pertvarkė bažnytines teritorijas Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvos respublikoje. Buvo įkurta Vilniaus metropolija (arkivysk. A. J. Bačkis, augziliaras J. Tunaitis), jai priskirtos Kaišiadorių (vysk. J. Matulaitis) ir Panevėžio (vysk. J. Preikšas) vyskupijos. Prie 1926 metais įkurtos Kauno metropolijos (arkivysk. kardinolas V. Sladkevičius, augziliaras S. Tamkevičius SJ, vysk. Vl. Michelevičius) priskirtos Telšių (vysk. A. Vaičius) ir Vilkaviškio (vysk. J. Žemaitis MIC) vyskupijos.

Dievo savaitė šv. Pauliaus pėdomis

Alvyra Grėbliūnienė

Su gide Daiva prie Šv. Agotos grotos

Lyg magnetas mane traukė nuvykti į Maltą ir pakeliauti šv. apaštalo Paulius vaikščiotomis uolėtomis Viduržemio jūros pakrantėmis. Norėjau pajusti jo išgyvenimais išrašytų katakombų vėsą ir tą didelę tikėjimo galią. Ji tarsi šio krašto gūsingas vėjas per tris mėnesius sugebėjo atverti tų laikų, apie 60-uosius metus po Kristaus, gyvenusių žmonių širdis (istoriniai šaltiniai teigia, kad apaštalas gyveno saloje, sudužus jį į Romą teisman gabenusiam laivui), kurios priėmė Gerąją Naujieną – Pauliaus skelbiamą Evangeliją – per kartų kartas išsaugotą tikėjimą, kuriuo žmonės dalinosi ir augino Kristaus vynuogyną, istorijos vėtrų ir įvairių užkariautojų laužytą, bet ir šiandien gausiai vedantį vaisius. Europos Sąjungos valstybėje, Maltos respublikoje, gyvena 98 proc. katalikų.

Vilniaus arkivyskupijoje

Varėnos dekanate

Šventė su varžybomis, maldomis ir įkurtuvėmis

Naujos klebonijos pašventinimo ir atidarymo juostą kerpa (iš dešinės) kun. Žydrius Kuzinas, UAB „Algraižė“ direktorius Sigitas Raškauskas, arkiv. Gintaras Grušas, Druskininkų vicemeras Linas Urmanavičius

RATNYČIA. Druskininkų Šv. apaštalo Baltramiejaus parapija savo globėjo titulinius atlaidus šventė džiugiai ir dvasingai. Jie prasidėjo dar rugpjūčio 24-osios, šeštadienio, popietę. Jau tapo tradicija Šv. apaštalo Baltramiejaus taurės varžytuvės. Rungėsi keturios parapijos bendruomenės. Geriausių rezultatų pasiekė ir taurę iškovojo Viečiūnų atstovai. Asmeninėse rungtyse varžėsi ir vaikai. Nugalėtojai buvo apdovanoti taurėmis ir saldžiais medaliais. Visi varžytuvių dalyviai gavo pakvietimus į vandens pramogų parkus.

Šeštadienio vakarą bažnyčioje vyko Švč. Sakramento adoracija ir šlovinimas. Jos metu jaunimas skaitė žmonių surašytas dėkojimo, garbinimo, maldavimo intencijas. Tikintieji per kelias savaites jas sudėjo į specialią dėžutę. Jaudino širdį jų intencijos... Šešios maldos grupės išsakė savąsias intencijas, meldėsi, visi tyloje buvo su Viešpačiu. Adoraciją pradėjo, jai vadovavo vikaras kun. Ronaldas Kuzmickas. Jis savo gražiu balsu, pritariant gitarai, kartu su jaunimu, jų vadove Asta Galbogyte siuntė Dievui šlovinimo giesmes. Jaunuomenę ir vyresniuosius, senolius, malda ir šlovinimo bei garbinimo giesmės suvienijo.

Vilkaviškio vyskupijoje

Aleksoto dekanate

Šventė tris dienas

Šv. Roko atlaidų procesijoje (iš kairės): kan. Deimantas Brogys, kun. Virginijus Gražulevičius, kan. Kęstutis Žemaitis ir kun. Petras Kražauskas

AUKŠTOJI PANEMUNĖ. Rugpjūčio 16 – 18 dienomis čia paminėtas Panemunės bendruomenės centro 10-metis ir švęsti Šv. Roko atlaidai.

Penktadienio vakarą Panemunės paplūdimyje vyko pirties diena. Panemuniškiai ir jų svečiai buvo sukviesti į pirtį tradicine tabalais grojama senovines tradicijas menančia melodija. Pasipuošę iš žolių pagamintais pirties mados drabužiais, paragavę paruoštos saulėje brandintos Danutės žolių pirties arbatos, išsikaitinę pirtyje visi sukrito į stebėtinai švarų Nemuno vandenį.

Šeštadienį paplūdimyje vyko pliažo tinklinio pirmenybės Panemunės bendruomenės taurei laimėti. Dalyvavo penkiolika komandų. Pirmą vietą ir taurę laimėjo komanda ,,Mėgėjai“ – Linas Petravičius ir Audrius Žagužauskas. Renginio organizatorius Valdas Lauraitis džiaugėsi susirinkusiomis aukšto sportinio meistriškumo komandomis. Vėliau, Šv. Roko dienos išvakarėse, daug panemuniškių suplūdo į bendruomenės namų kieme vykusį romansų vakarą. Algirdas Svidinskas ir Ilona Galvidytė savo kūrybos ir jausmingais lietuviškais romansais pavergė klausytojus. Šauni vakaronė truko iki sutemų, iki virš pušų patekant romantiškai mėnulio pilnačiai.

Telšių vyskupijoje

Gargždų dekanate

Įamžino už laisvę žuvusį kunigą

Po atminimo lentos pašventinimo Gargždų ateitininkai, ministrantai, klierikai Donatas ir Evaldas nusifotografavo su klebonu kan. Jonu Paulausku ir kunigu Egidijumi Arnašiumi (abu centre)

GARGŽDAI. Šiemet per Žolinę Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje pašventintas bareljefas, skirtas 1863 metų sukilimo dalyvio, Gargždų bažnyčios vikaro kunigo Izidoriaus Noreikos atminimui įamžinti. Prieš 150 metų už Tėvynė laisvę ir nepriklausomybę žuvusio kunigo vardas bus gyvas parapijiečių širdyse. Tuo pasirūpino Airijoje, Dubline, dirbantis kun. Egidijus Arnašius bei Gargždų klebonas dekanas kanauninkas Jonas Paulauskas.

Iš Tauragės kilęs kun. E. Arnašius domisi Lietuvos istorija, dvasininkais, savo gyvenimą paaukojusiais už tautos laisvę ir nepriklausomybę. Jis rūpinasi, kad už kilnų tikslą žuvusiųjų vardai neišblėstų. Kun. E. Arnašius dėjo pastangų įamžinti ir Gargždų bažnyčios vikaro kunigo I. Noreikos, dalyvavusio ir žuvusio 1863 metų sukilime, atminimas.

Istoriniai šaltiniai byloja, jog per 1863 metų sukilimą vyskupo Motiejaus Valančiaus leidimu patrankoms lieti buvo paimti Gargždų bažnyčios varpai. Į sukilimą įsijungė ir tuo metu čia dirbęs vikaras kun. I. Noreika, kurį kazokai 1863 m. rugpjūčio 2 d. nušovė prie Telšių. Kunigo kapo kauburėlį sutrypė arkliai. Vėliau žuvusio kunigo palaikai buvo perlaidoti Telšių Katedros šventoriuje.

Penktadienio pokalbiai

Laiko tėkmę ir kartų kaitą lydi ne tik džiaugsmai, bet ir nuoskaudos

Rašytojas Henrikas Algis Čigriejus Autorės nuotrauka

Rašytojas Henrikas Algis Čigriejus, aukštaitis nuo Pasvalio, kurio poezijoje kaimo gamtos ir buities vaizdais atskleidžiama būties vientisumo prasmė, lyrizmas derinamas su humoru ir tarmiško pašnekesio intonacijomis, novelėse ryški nykstančios valstietiškos kultūros ir etikos tematika, įvertintas visomis svarbiausiomis literatūros premijomis, tarp kurių – Nacionalinė kultūros ir meno premija (2011 m.). Su 80-metį paminėjusiu energingu ir judriu rašytoju kalbėjomės apie kūrybą, žodžio ir detalių, vaikystės ir gimtinės svarbą gyvenime.

Gal pradėkime nuo vaikystės? Nuo kelių metų save prisimenate, kokie vaikystės įspūdžiai buvo ypač svarbūs?

Prisimenu save dar senojoje mūsų troboje. O tai buvo troba – didelis kambarys, stora siena atskirtas nuo tvarto. Mat Vidugirių kaimas ne per seniausiai dar buvo išsiskirstęs į vienkiemius, ir mano tėvas dar nespėjęs pasistatydinti gyvenamojo namo. Taigi glaudėmės patalpoje prie didelio drėbtinio tvarto.

Labai jaukus buvo tas mūsų kambarys – milžiniška krosnis, lovos, stalas, du langai su plačiausiomis palangėmis, ant kurių laisviausiai galėdavau įsitaisyti. Žvalgaus sau į pietus, kur klėtis, į vakarus, kur keliukas, ar kas neateina, neatvažiuoja. Taip laukdavau kokio svečio. Ir ne tik aš – vienkiemy svečias – vis jau kas nors naujesnio. Ir sulaukdavome. Pas mus nakvodavo ir ubagai, ir žydai. Tik paklodavo jiems ant grindų (mūsų troba buvo su lentinėmis grindimis, ne asla) didžiulį čiužinį. Žydas Jankelis su savo sūnumi, dar nedideliu berniuku, atsimenu, geria pieną, prisilaužydami į stiklines riestainių gabaliukų. Ir po šiai dienai, kad prisiminčiau anuos jau labai tolimus laikus, kartais šitaip darau. Ateidavo čigonė Gasparienė, jos Adomėliui atiteko mano išaugtinis paltelis. Man buvo gaila ne tiek to paltelio, kiek jo pamušalo su gražiais pilkais katinukais. Mama sako: „Negailėk, tu jau didelis...“

Telšių vyskupijoje

Gargždų dekanate

Šv. Kazimiero atlaidai

VĖŽAIČIAI. Rugpjūčio 26 dieną Telšių vyskupijos diecezinėje Šv. Kazimiero šventovėje vyko ypatingojo lietuvių jaunimo dangiškojo globėjo Šv. Kazimiero atlaidai. Tradiciškai kiekvienais metais į šiuos atlaidus atvyksta jaunimas bei tikintieji iš Telšių vyskupijos parapijų. 10 val. atvykusiam jaunimui buvo surengta ekskursija po Vėžaičių miestelį, o 11 val. šventovėje buvo aukojamos šv. Mišios, kurioms vadovavo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, koncelebravo Telšių vyskupo augziliaras vyskupas Linas Vodopjanovas OFM ir 19 kunigų. Šv. Kazimiero bažnyčios šventoriuje buvo pašventintas koplytstulpis, skirtas Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejui. Koplytstulpį, kuriame trys šventųjų – Kazimiero, Antano ir Onos – statulos, iš šventoriuje augusio medžio išdrožė Žemaitijoje žinomas liaudies meistras Raimondas Pučkorius, o pašventino Telšių vyskupas J. Boruta SJ.

Gera tik viena naujiena: atėjo daugiau pradinukų

Romas BACEVIČIUS

Kalendorius skelbia, kad rugsėjo 1-oji yra Mokslo ir žinių diena. Kai buvau moksleivis ir studentas, man tai buvo tikra šventė. Prisimenu pakilią nuotaiką, klasės ar kurso draugų susibūrimą, susitikimą su auklėtoja ar kurso kuratoriumi po kelių mėnesių atostogų, gėlių gausybę, šiltą pabendravimą klasėje ar auditorijoje. Mano tėviškėje rugsėjo 1-ąją savo veiklą pradėjo Plokščių mokykla-daugiafunkcis centras. Ši mokymo įstaiga per savo gyvavimo laikotarpį jau ne pirmą kartą pakeitė statusą: buvo pradinė, vėliau progimnazija, septynmetė, o nuo 1957 metų ir vidurinė. 2013 m. rugsėjo 1 dieną ji tapo mokykla-daugiafunkciu centru.  Plokščių mokyklos – daugiafunkcio centro pirmose dešimtose klasėse yra 129. Pernai čia mokėsi 158 vaikai, iš jų 13 abiturientų. Taigi mano gimtojo miestelio vidurinė mokykla mirė. Labai gaila. Nors Plokščiuose rugsėjo 1-ąją šventė praėjusį sekmadienį, kitur tą dieną jokio pagyvėjimo nepastebėjau, nes ši rugsėjo 1-oji buvo paprastas sekmadienis. Tik kunigai per sekmadienio šv. Mišias priminė, kad jaunimui atostogos baigėsi ir prasideda mokslo metai. Šį sekmadienį parduotuvėse buvo uždaryti alkoholio skyriai. O pirmadienį jie buvo atviri, moksleiviai ir studentai galėjo laisvai linksmintis. Ko iš tiesų verti mokslas ir žinios, jei šiems dalykams skirta diena tėra paprastas sekmadienis? Gal ir kovo 8-ąją, kurią labai vertina dalis žmonių, arba Naujuosius metus, jei jie pasitaikys nepatogiu metu, esant galimybei perkelkime į patogesnę dieną? Man atrodo, kad, jei rugsėjo 1-oji kilnojama kaip patogiau, vadinasi, tai tikrai nėra pilnavertė šventė, o pirmasis susirinkimas į mokyklą pirmaklasiams ir jų tėveliams, o po atostogų ir kitiems moksleiviams arba studentams yra tik prievolė. Jei daroma taip, kad kada nors vis tiek reikia ateiti pradėti naujuosius mokslo metus, tai koks skirtumas, kada tai bus, – rugsėjo 1-ąją ar 2-ąją? Kita vertus, moksleivių ir tėvelių niekas neklausė, kaip jie norėtų, dažniausiai nusprendė savivaldybės arba mokyklų vadovai, kuriems norėjosi dar vieną dieną paatostogauti. Rugsėjo 1-ąją į mokyklas mažai kur rinkosi. Jei rugsėjo 1-oji pasitaiko šeštadienį, irgi ne visose mokyklose tą dieną renkamasi. Derėtų priimti sprendimą, kad Mokslo ir žinių diena, kuri paskelbta rugsėjo 1-ąją, yra nekilnojama šventė kaip Vasario 16-oji, Liepos 6-oji ar Kalėdos. Jei jau pasitaikė šeštadienį ar sekmadienį, tai tą dieną ir švęskime. Ar ne gražiau būtų buvę ir ar ne labiau turėjome džiaugtis, kad šį sekmadienį ne tik į mokyklas, bet ir į bažnyčias būtų gausiai rinkęsi ir mokinai, ir jų tėveliai, kurių didžioji dalis sekmadieniais nedirba?