Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Pranciškaus mokymas apie taiką ir darną

Mindaugas BUIKA

Piketas prie JAV prezidento rūmų reikalaujant taikos Sirijai

Kovose nukentėjusi Sirijos krikščionių šventovė

Kovose nukentėjusi Sirijos krikščionių šventovė

Sirijos pabėgėliai, tarp kurių didelę dalį sudaro moterys ir vaikai, Jordanijos pasienyje

Kreipimasis į G20 valstybių vadovus

Panašiai kaip palaimintasis Jonas Paulius II, kuris prieš dešimt metų, 2003-ųjų pavasarį, dėjo visas įmanomas dvasines bei diplomatines pastangas, kad būtų išvengta karinės intervencijos prieš Sadamo Huseino diktatorinį režimą Irake, popiežius Pranciškus savo pareiškimais ir liturginių apeigų homilijomis kreipiasi į žmonijos sąžinę ir bando užkirsti kelią Bašaro al Asado diktatūros valdomos Sirijos konflikto pavojingai plėtotei. Apie tai kalba ir plataus dėmesio susilaukęs Šventojo Tėvo laiškas, adresuotas Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kuris rugsėjo 5–6 dienomis pirmininkavo Sankt Peterburge vykusiam dvidešimties ekonomiškai galingiausių pasaulio valstybių, vadinamosios G20 grupės, viršūnių susitikimui. Tame laiške teisingai pastebėta, kad nors periodiškai rengiamuose G20 vadovų pasitarimuose tradiciškai dėmesys sutelkiamas ne į tarptautinio saugumo, bet į svarbiuosius globalinės ekonomikos klausimus, tačiau dabartinė dramatiška situacija Artimuosiuose Rytuose ir ypač Sirijos krizė su uždrausto cheminio ginklo panaudojimu šią problemą iškėlė į pirmą vietą Sankt Peterburge vykusiuose valstybių ir vyriausybių vadovų debatuose.

Laiške popiežius Pranciškus dar kartą išreiškė savo apgailestavimą, kad nuo pat Sirijos konflikto pradžios, kai sukilėliai, palaikomi įvairių vidaus ir užsienio jėgų, bando nuversti Rusijos palaikomą totalitarinį B. al Asado režimą, tose kovose vyrauja vienpusiški interesai, kurie trukdo taikos sprendimo paieškai derybų keliu. Taip taikliai apibūdinęs geopolitinę situaciją, Šventasis Tėvas pastebi, jog kaip ir kitais pastaraisiais dešimtmečiais Artimuosiuose Rytuose vykusių gausių smurtingų konfliktų atvejais Sirijoje nepavyko išvengti pasibaisėtinų žudynių ir kitų civilius gyventojus kankinančių situacijų. Čia daugiau kaip 100 tūkstančių gyvybių aukų bei 2 milijonai (tai sudaro apie 10 proc. Sirijos gyventojų) į užsienį pasitraukusių pabėgėlių. „G20 valstybių lyderiai negali likti abejingi šiai dramatiškai mylimų Sirijos žmonių situacijai, kuri tęsiasi pernelyg ilgai ir kelia dar didesnį pavojų visam (Artimųjų Rytų) regionui, skaudžiai kankinamam įvairios priešpriešos ir taip išsiilgusiam tikros taikos“, – pabrėžia popiežius Pranciškus rugsėjo 4 dieną paskelbtame laiške. Katalikų Bažnyčios vadovas nekonkretizuoja labiausiai kenčiančias konflikto grupes, tačiau gerai žinome, kad ekstremistinių kovojančių jėgų pirmosiomis aukomis dažniausiai tampa Sirijoje gyvenantys krikščionys.

Vyriausybių moralinės pareigos

Kreipdamasis į Sankt Peterburgo susitikime dalyvavusį kiekvieną G20 grupės vadovą, tarp kurių buvo ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barakas Obama, pagrindinis intervencijos prieš Siriją, peržengusią cheminio ginklo nenaudojimo ribą, iniciatorius, Šventasis Tėvas nuoširdžiai visų jų prašė padėti įveikti pilietinį susipriešinimą ir nebandyti ieškoti beprasmiško karinio sprendimo. Visų Sirijos konflikte kovojančių pusių taikingoms pastangoms, dialogui ir deryboms yra reikalingas ryžtingas politinis nusistatymas bei kuo vieningesnė tarptautinės bendruomenės parama, aiškino popiežius Pranciškus. Laiške jis priminė vyriausybių „moralinę pareigą“ daryti viską, kas įmanoma, kad Sirijos pabėgėlius, tarp kurių didelė dalis yra motinos su vaikais, pasiektų humanitarinė parama. Galingiausių pasaulio valstybių vadovams Šventasis Tėvas primena, kad dabar, XXI amžiaus pradžioje, kariniai konfliktai įvairiose vietose tapo liūdesį ir nerimą keliančia kasdienybe su bado, ligų, žūčių ir kitų socialinių nelaimių pasekmėmis.

Jis nurodė nuolat pasitvirtinantį Bažnyčios socialinį mokymą, kad smurtingos kovos negali atnešti taikos, kuri yra būtina pažangos ir ekonominio vystymosi sąlyga. Todėl karinio konflikto provokavimas ir organizavimas, kad ir kokie būtų to siekio ar veiksmų ideologiniai teisinimai, „visada yra sąmoningas tarptautinės santarvės neigimas, kuris sukelia sunkias žaizdas, kurių išgydymas pareikalauja daugelio metų“, rašo popiežius Pranciškus. Bet koks lokalinio karo vedimas dabartinėmis globalizacijos ir tarpusavio priklausomybės sąlygomis prilygintinas nusikaltimui prieš visą žmoniją, nes kliudo tiems didiesiems ekonominiams ir socialiniams tikslams, kuriuos kelia tarptautinė bendruomenė.

Pagaliau laiške trumpai palietęs aktualiuosius pasaulinės ekonomikos klausimus Šventasis Tėvas priminė sutelktų pastangų svarbą kuriant stabilesnę, broliškesnę ir teisingesnę tarptautinę erdvę, kurioje būtų siekiama visiškai įveikti badą, visiems užtikrinti tinkamą užimtumą, būstą ir sveikatos apsaugą. Einant šiuo keliu dabar ypač aktualu sukurti tokį globalinį finansų tinklą, kuris veiktų pagal aiškias ir teisingas normas ir pagal šiandienos sąlygoms pritaikytus standartus. Taigi, kaip karui šiandien reikia tarti ryžtingą „ne“, taip reikia stengtis, kad daugiau nepasikartotų normalų gyvenimą žlugdančios finansų krizės. Baigdamas laišką popiežius Pranciškus vėl patvirtino pagrindinį Bažnyčios mokymo principą, kad ekonominių rūpesčių prioritetu būtų silpniausi visuomenės nariai – nuo senelių iki negimusių kūdikių – ir neturtingiausios tautos.

Pratęsta maldos ir pasninko iniciatyva

Gilesnį teologinį taikaus ir darnaus sugyvenimo pasaulyje supratimą popiežius Pranciškus pateikė sakytoje homilijoje rugsėjo 7 d. per jo paskelbtą ir vadovautą Maldos ir pasninko už taiką Sirijoje, Artimuosiuose Rytuose ir visame pasaulyje budėjimą. Šventasis Tėvas šiuo veiksmu pakartojo savo pirmtako palaimintojo Jono Pauliaus II aktualią iniciatyvą, kai jis 2003 metų kovo 5-ąją buvo paskelbęs Maldos ir pasninko už taiką Irake dieną. Tuomet tai buvo Pelenų trečiadienis, Gavėnios pradžia, o šį kartą rugsėjo 8-ąją vyksiančios Švč. Mergelės Marijos, tituluojamos ir Taikos Karaliene, gimimo šventės išvakarės. Maldos už taiką budėjimo apeigose Romos šv. Petro aikštėje, kurios kartu su Rožinio kalbėjimu ir Švč. Sakramento adoracija užtruko beveik keturias valandas, dalyvavo apie 100 tūkstančių žmonių. Tą pačią dieną bendrystėje su popiežiumi Pranciškumi visame pasaulyje meldėsi milijonai katalikų, kitų konfesijų krikščionių ir kitų religijų išpažinėjų, įskaitant Sirijos ir Artimųjų Rytų musulmonus.

Savo apmąstymuose, paremtuose Šventojo Rašto pasakojimu apie istorijos ir žmonijos pradžią, Šventasis Tėvas sakė, kad mūsų pasaulis, pagal jį sukūrusio Dievo mintį ir širdį, yra „santarvės ir taikos namai“. Visa kūrinija sudaro harmoningą ir gerą visumą, bet visų pirma „mes, žmonės, sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, esame viena šeima, kurios nariai yra tarpusavyje sujungti ne žodžiais deklaruojamos (kaip dažnai būna politinės ideologijos nuostatuose – M. B.), bet tikros brolybės ryšiais. Tikėjimu į Dievą grindžiamoje sąrangoje „kiekvienas jaučia atsakomybę už kitą, už kito gerovę“ ir „ryšiai su Dievu, kuris yra meilė, ištikimybė ir gerumas, atsispindi visuose žmonių tarpusavio santykiuose ir atneša darną visai kūrinijai“. Taip aiškindamas popiežius Pranciškus paminėjo, kad tokio „taikos ir darnos pasaulio“ natūraliai kiekvienas žmogus trokšta savo dieviška prigimtimi, nori, kad pasaulyje visada būtų darna ir taika, „kad ji viešpatautų mumyse, mūsų santykiuose su kitais žmonėmis, mūsų šeimose, miestuose, tautose ir ryšiuose tarp tautų“.

Kelią nurodo Kristaus Kryžius

Tačiau iš tikrųjų pasaulyje, kuriame mes gyvename, yra daug smurto, susiskaldymo, priešiškumo, daug per visą istoriją buvo karų bei konfliktų. Priežastis, anot Šventojo Tėvo, yra žmogaus nuodėmingas išdidumas, uždarumas ir egoizmas, savo troškimų ir interesų iškėlimas bei siekis tikslus realizuoti kitų sąskaita. „Kai žmogus galvoja tik apie save, apie savo interesus, kai save pastato visko centre, kai susigundo jėgos ir valdžios stabais, kai užima Dievo vietą, tuomet pašlija visi santykiai, viskas sugriūva; atsiveria kelias smurtui, abejingumui, konfliktui“, sakė popiežius Pranciškus. Priminęs biblinį brolių konfliktą, kai Kainas nužudė savo brolį Abelį, jis darė išvadą, jog kiekvienu smurtingu konfliktu, kiekvienu agresyviu karu mes iš naujo prikeliame Kainą. „Brolis, kurį reikia saugoti ir mylėti, tampa priešu, su kuriuo reikia kovoti, kurį reikia sunaikinti“, – tvirtino Šventasis Tėvas, pastebėdamas, kad ši brolių nesantaikos istorija tęsiasi ir šiandien, XXI-ame amžiuje. Jis netgi perspėjo, kad ši pavojinga pozicija sekuliarizuotame pasaulyje progresuoja ir gali atvesti prie susinaikinimo.

„Ištobulinome ginklus, bet užmigdėme sąžinę, sugalvojome subtilius pasiteisinimus, sėjame skausmą ir mirtį, naikiname tarsi tai būtų visiškai normalu!“ – su būdingu atvirumu, žinodamas, kad veiksmingam tiesos pristatymui čia nereikalinga jokia diplomatija, kalbėjo popiežius Pranciškus. Pabrėždamas, kad smurtaujant ir kariaujant negalima išspręsti pozityviai jokių geopolitinių problemų, nes tai kalba mirties kalba, jis nurodė Bažnyčios mokymą, jog niekada negalima pasiduoti beviltiškam pesimizmui, nes įmanomas tik garantuotas taikos kelias. Į šį kelią išeiti iš skausmo ir mirties užburto rato įmanoma visiems ir todėl į visų pageidaujamą kelią nukreipia Kristaus Kryžius. „Jame pamatysime Dievo atsakymą: ten į smurtą nebuvo atsakyta smurtu, į mirtį nebuvo atsakyta mirties kalba, – aiškino Šventasis Tėvas. – Kryžiaus tyloje nebežvanga ginklai, pasigirsta susitaikymo, atleidimo, dialogo ir taikos kalba“.

Ryžtingai išsižadėti blogio

Kviesdamas žengti šiuo garantuotu taikos keliu, popiežius Pranciškus ragino visus (ypač politinius lyderius) giliai įsiklausyti į sąžinės balsą, išsilaisvinti iš savo siaurų interesų, kurie padaro nejautrią širdį, nugalėti visus karui palankius ir provokuojančius argumentus ir atsiverti dialogui bei susitaikinimui. „Žiūrėk į brolių skausmą, žiūrėk į vaikų skausmą, ir nepridėk daugiau skausmo, sustabdyk smogti pakeltą ranką, atkurk sudrumstą darną ir tai padaryk ne priešiškumu, bet santarve“, – skatino Šventasis Tėvas, primindamas maldos už taiką svarbą. Pratęsdamas šią mintį rugsėjo 8 dieną Šv. Petro aikštėje kalbėtoje katechezėje prieš sekmadienio „Viešpaties Angelas“ maldą popiežius Pranciškus sakė, jog „kai karštai meldžiamės už taiką, turime prisiminti, jog yra kur kas gilesnis karas, kurį turime kovoti visi: tai tvirtas ir ryžtingas apsisprendimas išsižadėti „blogio ir rinktis gėrį Kristaus sekimu“.

Šis sunkus bet geras karas reiškia tvirtą sakymą „ne“ brolžudiškai neapykantai ir melui, kuriuo neretai dangstosi ginkluotų kovų provokatoriai, turime pasakyti „ne“ ginklų platinimui. Ypač klestinčiai nelegaliai prekybai ginklais reikia duoti tvirtą teisinį atkirtį, kadangi ši „komercija“ dažnai yra tikroji konfliktų sukėlėja.

Paliesdamas maldos už taiką Artimuosiuose Rytuose nuolatinio įsipareigojimo temą, Šventasis Tėvas kvietė melstis už Siriją ir jai kaimyninį Libaną, kad jis išlaikytų labai trapų stabilumą ir liktų musulmonų ir krikščionių taikaus sugyvenimo pavyzdžiu kitiems. Dar reikia melstis, kad būtų nutraukta iki šiol nesibaigianti„sektantiška“ musulmonų sunitų ir šiitų priešprieša Irake su smurtingais terorizmo išpuoliais, kad būtų ryžtingai tęsiamas izraeliečių ir palestiniečių taikos derybų procesas, nuo kurio sėkmės daug priklauso padėtis visame Artimųjų Rytų regione. Pagaliau, nurodęs susidariusią gana prieštaringą bet didelę viltį keliančią situaciją didžiausioje Artimųjų Rytų šalyje Egipte, popiežius Pranciškus kvietė melstis, „kad visi egiptiečiai – musulmonai ir krikščionys – įsipareigotų kartu sukurti visų gyventojų gerovei tarnaujančią visuomenę“.

© 2013 „XXI amžius“