Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kurianti
Lietuva

Pranciškaus mokymas apie taiką ir darną

Mindaugas BUIKA

Kovose nukentėjusi Sirijos krikščionių šventovė

Kreipimasis į G20 valstybių vadovus

Panašiai kaip palaimintasis Jonas Paulius II, kuris prieš dešimt metų, 2003-ųjų pavasarį, dėjo visas įmanomas dvasines bei diplomatines pastangas, kad būtų išvengta karinės intervencijos prieš Sadamo Huseino diktatorinį režimą Irake, popiežius Pranciškus savo pareiškimais ir liturginių apeigų homilijomis kreipiasi į žmonijos sąžinę ir bando užkirsti kelią Bašaro al Asado diktatūros valdomos Sirijos konflikto pavojingai plėtotei. Apie tai kalba ir plataus dėmesio susilaukęs Šventojo Tėvo laiškas, adresuotas Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kuris rugsėjo 5–6 dienomis pirmininkavo Sankt Peterburge vykusiam dvidešimties ekonomiškai galingiausių pasaulio valstybių, vadinamosios G20 grupės, viršūnių susitikimui. Tame laiške teisingai pastebėta, kad nors periodiškai rengiamuose G20 vadovų pasitarimuose tradiciškai dėmesys sutelkiamas ne į tarptautinio saugumo, bet į svarbiuosius globalinės ekonomikos klausimus, tačiau dabartinė dramatiška situacija Artimuosiuose Rytuose ir ypač Sirijos krizė su uždrausto cheminio ginklo panaudojimu šią problemą iškėlė į pirmą vietą Sankt Peterburge vykusiuose valstybių ir vyriausybių vadovų debatuose.

Laiške popiežius Pranciškus dar kartą išreiškė savo apgailestavimą, kad nuo pat Sirijos konflikto pradžios, kai sukilėliai, palaikomi įvairių vidaus ir užsienio jėgų, bando nuversti Rusijos palaikomą totalitarinį B. al Asado režimą, tose kovose vyrauja vienpusiški interesai, kurie trukdo taikos sprendimo paieškai derybų keliu. Taip taikliai apibūdinęs geopolitinę situaciją, Šventasis Tėvas pastebi, jog kaip ir kitais pastaraisiais dešimtmečiais Artimuosiuose Rytuose vykusių gausių smurtingų konfliktų atvejais Sirijoje nepavyko išvengti pasibaisėtinų žudynių ir kitų civilius gyventojus kankinančių situacijų. Čia daugiau kaip 100 tūkstančių gyvybių aukų bei 2 milijonai (tai sudaro apie 10 proc. Sirijos gyventojų) į užsienį pasitraukusių pabėgėlių. „G20 valstybių lyderiai negali likti abejingi šiai dramatiškai mylimų Sirijos žmonių situacijai, kuri tęsiasi pernelyg ilgai ir kelia dar didesnį pavojų visam (Artimųjų Rytų) regionui, skaudžiai kankinamam įvairios priešpriešos ir taip išsiilgusiam tikros taikos“, – pabrėžia popiežius Pranciškus rugsėjo 4 dieną paskelbtame laiške. Katalikų Bažnyčios vadovas nekonkretizuoja labiausiai kenčiančias konflikto grupes, tačiau gerai žinome, kad ekstremistinių kovojančių jėgų pirmosiomis aukomis dažniausiai tampa Sirijoje gyvenantys krikščionys.

Šiluvos atlaiduose – padėka Viešpačiui už tautai brangias Krikšto ir tikėjimo dovanas

Aikštėje priešais Baziliką

Rugsėjo 7-ąją, šeštadienį, Šiluvoje prasidėjo tradiciniai Šilinių atlaidai, kurie tęsiasi šią savaitę ir baigsis rugsėjo 15-ąją, sekmadienį. O rugsėjo 8-ąją Šiluvoje drauge su visa Bažnyčia švęsdami Švč. Mergelės Marijos Gimimą, tūkstančiai piligrimų iš visos Lietuvos prie altoriaus aikštėje priešais Baziliką vidudienį dalyvavo iškilmingose šv. Mišiose ir minėjo Tikėjimo metų ir Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejaus iškilmes, dėkojo Viešpačiui už kiekvienam krikščioniui ir visai tautai brangias Krikšto ir tikėjimo dovanas. Iškilmių Eucharistijai su Lietuvos vyskupais vadovavo, popiežiaus Pranciškaus palaiminimą perdavė ir gaiviu ganytojiškuoju žodžiu piligrimų tikėjimą stiprino apaštališkasis nuncijus Baltijos kraštams arkivyskupas Luigi Bonazzi. Iškilmėse giedojęs kamerinis choras „Aidija“ (choro meno vadovas ir dirigentas 2013 metų Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas Romualdas Gražinis) atliko nacionalinės premijos laureato kompozitoriaus Vidmanto Bartulio „Missa brevis“ ir lotyniškąjį specialiai Tikėjimo metams sukurtą „Credo“. Vargonavo Jūratė Bundzaitė. 15 val. Šiluvą pasiekė jaunieji kasmetinio tarptautinio piligrimų žygio iš Kryžių kalno dalyviai (apie 800), kurie vadovaujami Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio keliavo į čia pėsčiomis nuo rugsėjo 6 dienos. Jie aikštėje drauge šventė šv. Mišias ir jose meldėsi už Lietuvos jaunimą. Ir vakarais Šiluvą gausiai lanko piligrimai dalyvaudami vakaro šv. Mišiose. Sekmadienio vakare šv. Mišioms vadovavęs arkivysk. S. Tamkevičius kvietė, esant Lietuvoje sudėtingai demografinei padėčiai, ypač melstis už pagarbą gyvybei – nuo žmogaus pradėjimo iki natūralios mirties. Vysk. Kęstutis Kėvalas homilijoje priminė kiekvieno krikščionio pareigą jausti atsakomybę už gyvybės kultūrą, šeimos, santuokos vertybių puoselėjimą, ypač mūsų laikų realybėje, kuri darosi visiškai priešinga Evangelijai, sukrečia neįtikėtinais žmogaus gyvybės, gyvenimo vertės išbandymais.

Džiaugsmas dėl atsivertusiojo

Kun. Vytenis Vaškelis

Jėzaus palyginime apie nuklydusią į išdžiūvusias dykvietes avį ir moterį, ieškančią namų pakampiuose pamestos drachmos, girdimas kvietimas džiaugtis dėl įvykusių esminių pasikeitimų. Toji įsibėgėjusi džiaugsmo banga paskandina išvešėjusius gimtosios nuodėmės padarinių brūzgynus ir atsivertimo „trąšomis“ prisodrina žmonių širdžių žemę, idant joje dygtų malonės daigai, kurie pražystų gerumo darbų pumpurais, simbolizuojančiais mūsų būsimojo džiaugsmo derliaus Viešpatyje pjūties pilnumą.

Kai tiesos besilaikantieji sąžiningai bei ramiai pluša po saule, ir žmonėms nekyla papildomų stresų dėl pamestų daiktų ieškojimo įtampos, nes jie tvarkingai yra padėti ten, kur jiems skirta būti, tada danguje negirdėti to netikėto bei džiaugsmo, peraugančio į džiūgavimo protrūkį, kuris ten paprastai nevaržomai išsilieja, iškilus svarbiam motyvui.

Viena iš pagrindinių naujo dangiško džiaugsmo (žr. Lk 15, 7) priežasčių – buvusio nusidėjėlio radikali vidinė permaina. Štai mylimas Dievo vaikas atsuka nugarą tiesai – sutrauko gležnus su Juo draugystės saitus, panašius į vasaros rytmetį ant lapų vos pastebimus vorų numegztus tinklelius, ir, mašinaliai padavęs ranką puikybės pamotei, pradeda avantiūristinę kelionę, neišvengiamai tolinančią jį nuo Viešpaties, tai yra nuo savo būties tapatumo. Dievo gailestingumui nesiliaujant belstis į jo išdidžią širdį, jis atsiduria asmeninių nuodėmių dusinančio tvaiko duobėje.

Atpildas už meilės darbus

Vytautas BAGDONAS,

Marija VARENBERGIENĖ

Donatas Čepukas (kairėje) sveikinimo žodžius klebonui kan. Stanislovui Krumpliauskui (dešinėje) sako Dusetų bažnyčioje

Liepos 26–28 dienomis Anykščiuose vyko tradicinė Miesto šventė bei septintasis Pasaulio anykštėnų suvažiavimas „Buvom, esam, būsma“.

Tradiciškai Miesto šventės metu buvo pagerbtas ir naujasis Anykščių rajono Garbės pilietis. Anykščių rajono Garbės piliečio vardą iki tol turėjo šeši labiausiai nusipelnę šio krašto žmonės – profesoriai, žinomi mokslininkai Antanas Tyla, Algirdas Avižienis, rašytojai Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis, Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Anykščių rajono komiteto pirmininkė Prima Petrylienė, Anykščių vaikų ir jaunimo užimtumo centro vadovė Evgenija Baltronienė. Septintuoju Anykščių rajono Garbės piliečiu tapo dabar Zarasų krašte katalikų sielovada besirūpinantis Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas ir Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos administratorius, Zarasų dekanato vicedekanas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas. Šio gerai visiems anykštėnams pažįstamo ir gerbiamo dvasininko kandidatūrą pasiūlė Pasaulio anykštėnų bendrija. Rajono Garbės piliečio vardo suteikimo komisija savo posėdyje vienbalsiai pritarė šiai kandidatūrai. Tokį sprendimą patvirtino ir Anykščių rajono savivaldybės Taryba. Šiemet buvo pasiūlyta tiktai vienintelė kan. S. Krumpliausko kandidatūra.

Kronika

Mūsų veikimas Dievui ir Tėvynei

Petras Bielskis

Dalyviai, svečiai ir pilna žiūrovų Laukuvos bažnyčios aikštė

Jau trisdešimt metų nuo tos dienos, kai Klaipėdos universiteto pirmtakai iš Valstybinės Konservatorijos Klaipėdos fakultetų (liaudies teatro režisierių VI laida, 1983) iš naujo pradėjo kelti ir ėmėsi praktiškai įgyvendinti lietuvių klojimų teatro idėją. Ir ne taip jau viskas paprasta. Buvo žūtbūtinų susirėmimų, neigimo, atmetimo ir neapykantos (Praninskas A. Spalvos. Jaunimo gretos, 1988, Nr. 12; Jakelaitis V. Iš piktžolių puokštės. Švyturys, 1991, Nr. 9–10; Marcinkevičiūtė R. Kas yra nacionalinis teatras. Kultūros barai, 1998 04 04). Gal subjektyvu, bet atrodo, kad neigimą labiau kurstė žemos paskatos, nepilnavertiškumas ar ribotumas, o diduma inteligentijos aktyviai pritarė, visokeriopai rėmė, skatino ir kaip galėdami gynė. Pirmiausia, žinoma, kaimiškasis teatro judėjimas skolingas profesoriui Vytautui Jakelaičiui. Jo rūpesčiu parengtos liaudiško vaidinimo programos ir vadovai. Jis stojo mūru už tų tikslų apsaugą ir įgyvendinimą (Jakelaitis V. Žvilgsnis nuo Medvėgalio. Saulei leidžiantis – toks buvimas drauge. Vilnius. 2002. T. 2, p. 70). Jis darė atkaklių žygių, kad sustiprėtų požiūris į mokyklinį teatrą, bendrą teatro supratimą ir poreikį. Ir vėlesni universiteto vadovai, jų garbei reikia pasakyti, išlaikė ir tęsė tą šventą misiją.

Kronika

Prie vaikystės upės

Tėviškėje įprasmintas jaunimo ir vaikų literatūros klasiko Vytauto Tamulaičio atminimas

Rašytojo Vytauto Tamulaičio giminaičiai germanistė vertėja Elena Zambacevičiūtė ir ambasadorius Čekijoje Aurimas Taurantas prie jį įamžinusio „Vabalų kalnelio“ rodyklės

Minint vaikų ir jaunimo literatūros klasiko, žurnalisto, redaktoriaus Vytauto Tamulaičio, gimusio 1913 m. sausio 17 d. Sutkiškio kaime, o po Antrojo pasaulinio karo gyvenusio Kanadoje, 100-ąsias gimimo metines, Šakių viešoji biblioteka parengė projektą (vadovė Regina Ūsienė) „Skulptūrų parkas – vaikų literatūros klasiko Vytauto Tamulaičio 100-mečiui“. Projektą rėmė Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondas, Šakių rajono savivaldybė, Kriūkų seniūnija, Miškų savininkų kooperatyvas „Zanavykų šilas“.

Tautodailininkai Andrius Bieliukas, Valdas Eimanavičius, Antanas Lastauskas, Juozas Videika, Adolfas Teresius plenere drožė skulptūras pagal V. Tamulaičio kūrybą. Jos puošia Kriūkuose įrengtą skulptūrų parką „Vabalų kalnelį“, kuris rugpjūčio 17-ąją, šeštadienį, minint rašytojo jubiliejų, iškilmingai buvo atidarytas. „Gražus parkelis primins vaikų literatūros klasiko Vytauto Tamulaičio tėviškę“, – sakė R. Ūsienė.

Penktadienio pokalbiai

Apie išskirtinius herojus ir žurnalistiką

Lietuvos žurnalistų sąjungos 2013 metų Vytauto Gedgaudo premijos laureatė Aldona Armalė ir Vinco Kudirkos premijos laureatas Gerimantas Statinis

Toks žurnalisto gyvenimas: kol jis kaip voverė sukasi dirbdamas leidiniuose, žurnaluose, dažnai spaudžiamas darbų tempo negali susikoncentruoti ties viena tema, vienu herojumi, apibendrinti savo pastebėjimų. Bet sulaukęs vadinamojo užtarnauto poilsio pastebi, kad tas išsvajotas ramus gyvenimas visai nėra tai, ko reikia. Apie žurnalistus sakoma: vilką kojos peni... Aktyvus gyvenimas jau būna suformavęs tam tikrus poreikius, įpročius. Taip žurnalistė Aldona Armalė tapo Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Vilniaus skyriaus pokalbių klubo vadove, pernai parašė knygą „Jonas Biržiškis. Nenuspėjami gyvenimo viražai“, už kurią šiemet buvo apdovanota Lietuvos žurnalistų sąjungos prestižine Vytauto Gedgaudo premija. Ji – mūsų pašnekovė.

Laikas ir žmonės

Kiekviena gyvenimo diena – Dievo dovana...

Asta Gvildienė

Valerija Vilčinskienė įsitikinusi, kad atsitiktinumų gyvenime nebūna – svarbu išmokti pasitikėti Aukščiausiuoju ir skaityti jo siunčiamus ženklus

Birželio 7 dieną Zanavykų krašto mokytoja ir poetė Valerija Vilčinskienė šventė savo 60-ąjį gimtadienį. Koks buvo jos nueitas kelias? Kokia žmogaus gyvenimo prasmė? Ko vertas jos ieškojimas po laiminančia Dievo ranka? Iš kur poetės dvasios polėkis, minties skaidrumas? Apie tai ir kasdienį ėjimą į dvasios ramybę bei Dievo palaimą ir kalbėjomės su iš Sintautų kilusia Valerija, savo šaknis įleidusia Gelgaudiškio žemėje.

Paveldėjo su genais

Pasak Valerijos, kiekvienas atsinešame savo likimą. Dvasios polėkį ir minties skaidrumą ji paveldėjo su genais. Tai poetė suprato per vieną naktį perskaičiusi savo senelio dienoraštį, kurį šis rašė 1944-aisiais, būdamas vokiečių nelaisvėje. Jos mamytė irgi turėjo tokią gyslelę – mokėjo gražiai reikšti mintis, raiškiai bet ką paskaityti. „Mano eilės išsiliejo spontaniškai, besimokant trečioje klasėje, – pasakojo Valerija. – Beeinant namo, mano sąsiuvinis su eilėmis iškrito, na papulk tu šitaip, po lietuvių kalbos mokytojo langais. Jis rado ir išspausdino jas mokyklos sienlaikraštyje. Tada labai sutrikau, užsidariau savyje ir daugiau nenorėjau rašyti, lyg kas būtų apnuoginęs mano sielą. Vėl praplyšau rašyti jau paauglystėje. Labai jau malonus tas procesas. Tada neskaičiuoji nei pinigų, nei laiko. Atėjo įkvėpimas – būk maloni, lipk iš lovos ir rašyk. Atėjo ir išsiliejo. O jei stengiesi, nieko neišeina. Eini kaip per gruodą, kaip per akmenėlius...“ 1995 metais Valerija išleido savo pirmąją eilėraščių rinktinę „Neužgesk, saulele, neužgesk...“. 1999-aisiais dienos šviesą išvydo ir antroji poezijos knygelė „Nepaliki po saule vienų...“. Po dešimties metų pertraukos poetės dvasinė filosofija lyg gyva žievė įaugo į trečiąją eilėraščių rinktinę „Prisiglausk prie Dangaus“. Viskas Aukščiausiojo valioje. Jei Jis palaimins, Valerijos tikėjimas ir meilė eilėmis įsilies į kitą, jau ketvirtąją, knygelę.

Laikas ir žmonės 

Metų kultūros šviesulys iš Ažuožerių

Vytautas BAGDONAS

Metų kultūros šviesulio konkurso laureatė Daiva Agafanovienė su Anykščių rajono meru Sigučiu Obelevičiumi

Dar vasario 7 dieną Anykščių rajono savivaldybėje buvo pagerbta Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos Ažuožerių filialo vyresnioji bibliotekininkė, Ažuožerių kaimo bendruomenės pirmininkė Daiva Agafanovienė, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos radijo stoties „Klasika“ laidos „Ryto allegro“ klausytojų išrinkta Metų kultūros šviesuliu. Šiai nominacijai iš viso buvo pasiūlyta net trys dešimtys Lietuvos gyventojų, daugiausiai nuveikusių savo miesto ar kaimo bendruomenės labui. Iš jų buvo atrinktos penkios kandidatūros. Susumavus visus balsus, paaiškėjo, kad šio vardo nusipelnė ažuožerietė D. Agafanovienė. Ši bibliotekininkė ir kaimo bendruomenės pirmininkė gražiai buvo pagerbta Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) iškilmingo renginio-konkurso „Bitinukai-2012“ nugalėtojų – geriausių visuomeninio transliuotojo darbuotojų – apdovanojimo ceremonijoje. Tose iškilmėse dalyvavo ir laureatę sveikino Anykščių seniūnijos, Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos, Ažuožerių kaimo bendruomenės atstovai, o Metų kultūros šviesulio diplomą įteikė Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja Rūta Kačkutė...

Kronika

Antroji Panemunės pilies jaunystė

Bronius VERTELKA

Restauruota pilies dalis

Jurbarko rajone, netoli Nemuno, ant kalno stovi Panemunės, dar vadinama Gelgaudų arba Vytėnų, pilimi. Jos plotas – 2650 kvadratinių metrų, iš jų 1200 jau restauruota. Tam iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų buvo gauta 6,5 milijono litų. Sutvarkytas vakarinis pilies korpusas ir truputėlis pietinio: jo antrame aukšte įrengta konferencijų salė. Vakarinio korpuso pirmame aukšte svečių lauks kavinė, muziejus, o per  tris aukštus – 11 viešbučio kambarių. Tai jau įrengta, viskas padaryta, bet Vilniaus dailės akademija, kuri nuo 1982 metų yra pilies savininkė, negali užsiimti komercine veikla, todėl bus skelbiamas nuomos konkursas. Bus operatorius, kuris rūpinsis kavine, viešbučiu ir konferencijų sale.

Lietuvoje vis ramu...

Linas ŠALNA

Atrodo, kad nuosaikūs vasaros karščiai ir metas tik paryškina lietuviško klimato ramumą – nėra nei per didelės kaitros, nei per didelių audrų. Ir gyvenime taip yra. Politikai, prisiatostogavę du su puse mėnesio, tingiai grįžta į politinių peštynių erdvę – Seimo pastatą ir „diskusijas“ televizijoje. Tačiau visuomenės veikėjai jau sunerimę dėl teisiamų savo bendražygių. Pasak Jungtinio Demokratinio Judėjimo (JDJ) atstovų, rugsėjo 2-ąją teistas ir staiga teismo salėje suimtas ir su antrankiais į Utenos psichiatrijos ligoninę išvežtas visuomenininkas Vincas Jokimas, kaip teigia visuomenės atstovai, išvežtas neteisėtai, net negavus jokių artimųjų – žmonos ir dukters – sutikimo. Kaip tvirtino V. Jokimą palaikantys piliečiai, jis sąmoningai, vengdamas prievartinės tarnybos sovietinėje armijoje, Černobilyje ar Afganistane, 1986 metais „gydėsi“ Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje. Kauno apylinkės teismo (teisėja Birutė Drozdienė) neskundžiamas sprendimas, neatsižvelgiant į jokias kitas aplinkybes, papildomai pateiktus dokumentus, iš teismo salės su policija išvežti žmogų tiesiai į Utenos psichiatrijos ligoninę yra beprecedentis, primenantis gūdų sovietmetį ir pažeidžiantis ES žmogaus teises. Kauno Jungtinio demokratinio judėjimo (JDJ) pirmininkė Rūta Zabielienė pranešime teigia: „Kadangi dabar Sergejaus Lemziakovo vadovaujamai Garliavos policijai reikėjo „pamokyti“ V. Jokimą už pernelyg didelį pilietinį aktyvumą, tai ir „priminė“ anuometinius Žiegždrius, nors žmogus dar 1993 metais „nuimtas nuo įskaitos“, dirba vokiečių kalbos mokytoju ir vertėju, turi B, C, D vairuotojo kategorijas, Kauno apylinkės teismo byloje 2013 09 02 elgėsi ramiai ir logiškai dėstė mintis“. Kauno savivaldybės merui Andriui Kupčinskui, jo pavaduotojams Vasilijui Popovui, Stanislovui Buškevičiui, Vytautui Vasilenko, administracijos direktoriui Dainiui Ratkeliui, jo pavaduotojams Steponui Vaičikauskui ir Remigijui Skilandžiui praėjusią savaitę buvo išsiųstas laiškas „Kauniečiai protestuoja prieš V. Jokimui taikomus veiksmus“, kuriame teigiama: „Kauno Jungtinio demokratinio judėjimo atstovai ir kiti neabejingi piliečiai reiškia nepasitikėjimą teisėjai Birutei Drozdienei. Piliečiai yra pasipiktinę ir protestuoja prie Kauno apylinkės teismo dėl Vinco Jokimo areštavimo teismo salėje ir išvežimo į Utenos psichiatrijos ligoninę“. Kauno savivaldybės atstovai į šį laišką neatsakė ir jokiais kitais būdais nereagavo (beje, teisėja B. Drozdienė teisė ir dėl vadinamosios teroristės Eglės Kusaitės persekiojimo du prokurorus bendradarbiavimu su Rusijos FTB apkaltinusį Letą Palaitį, paskirdama gana „švelnią“ bausmę. Dėl to kaltinamasis kreipėsi į Apeliacinį bei Strasbūro teismą – jis nesiekia būti išteisintas ar „švelniai“ nubaustas, nes pasakė tiesą, kurią nedaug kas drįsta pasakyti).