Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Džiaugsmas dėl atsivertusiojo

Kun. Vytenis Vaškelis

Jėzaus palyginime apie nuklydusią į išdžiūvusias dykvietes avį ir moterį, ieškančią namų pakampiuose pamestos drachmos, girdimas kvietimas džiaugtis dėl įvykusių esminių pasikeitimų. Toji įsibėgėjusi džiaugsmo banga paskandina išvešėjusius gimtosios nuodėmės padarinių brūzgynus ir atsivertimo „trąšomis“ prisodrina žmonių širdžių žemę, idant joje dygtų malonės daigai, kurie pražystų gerumo darbų pumpurais, simbolizuojančiais mūsų būsimojo džiaugsmo derliaus Viešpatyje pjūties pilnumą.

Kai tiesos besilaikantieji sąžiningai bei ramiai pluša po saule, ir žmonėms nekyla papildomų stresų dėl pamestų daiktų ieškojimo įtampos, nes jie tvarkingai yra padėti ten, kur jiems skirta būti, tada danguje negirdėti to netikėto bei džiaugsmo, peraugančio į džiūgavimo protrūkį, kuris ten paprastai nevaržomai išsilieja, iškilus svarbiam motyvui.

Viena iš pagrindinių naujo dangiško džiaugsmo (žr. Lk 15, 7) priežasčių – buvusio nusidėjėlio radikali vidinė permaina. Štai mylimas Dievo vaikas atsuka nugarą tiesai – sutrauko gležnus su Juo draugystės saitus, panašius į vasaros rytmetį ant lapų vos pastebimus vorų numegztus tinklelius, ir, mašinaliai padavęs ranką puikybės pamotei, pradeda avantiūristinę kelionę, neišvengiamai tolinančią jį nuo Viešpaties, tai yra nuo savo būties tapatumo. Dievo gailestingumui nesiliaujant belstis į jo išdidžią širdį, jis atsiduria asmeninių nuodėmių dusinančio tvaiko duobėje.

Paradoksalu, bet visiems paklydėliams, priartėjusiems prie savojo žlugimo ribos, visada priartėja dieviškasis maloningumas, kaip lemtingas išsigelbėjimo inkaras, be užuolankų prabylantis į jų sąžinę: „Žmogau, kelkis, laikas prabusti ir atsipeikėti... Rinkis gyvenimą, o ne mirtį. Tai – paskutinė tavo galimybė“. Kol širdis (nors ir nepastebimai) virpa krūtinėje, tol egzistuoja bilietas išsigelbėti. Už jį Golgotoje sumokėta iki galo nesuvokiama ir neįsivaizduojamai didelė Dievo Avinėlio gyvybės kaina.

Į kapų tylą panyra paslaptis, bylojanti apie merdinčio žmogaus atsivertimo pergalę, kurios kartais nepastebi pavargę namiškiai, budėję prie mirštančiojo, bet viską mato visuomet budrios Viešpaties akys: kai pakviestas kunigas kalbėjo atgailos maldą ir prabilo apie būsimo naujo gyvenimo tikrumą, ligonis, nepajėgdamas nė žodžio pralementi, klausos aparatu išgirdo ir tikėjimu priėmė į savo vidų svarbiausią žinią apie dabar esančio Dievo artumą, Jo perkeičiančią meilę, kuri išvadavo jį iš visų žemiškųjų ryšių ir veda ten, iš kur tikrai nebesinori grįžti atgal.

Žmogus buvo nužudytas savųjų piktadarybių ir per atgailą bei susitaikymą su Visagaliu buvo prikeltas Kristaus kryžiaus aukos begaliniais nuopelnais naujai egzistencijai (žr. Lk 15, 32), – štai geriausia naujiena, kuri sukelia šventą bruzdėjimą Dieviškos  Karalystės erdvėse. Tada angelai, žiūrėdami į Žemę, iš džiaugsmo nebenustygsta ir pragysta: „Ačiū, Tau, Švenčiausioji Trejybe, kad vis nauji dvasia atgimę žmonės visiems laikams atsisveikina su pragaro vilionių beviltiška beprasmybe ir renkasi tai, kam jie buvo pašaukti iš nebūties tolybių...“

Ar visi gerai girdime Aukščiausiojo balsą, nepasiklysti trumparegiškų žmogiškų sprendimų miško tankmėje? Antai JAV prezidentas B. Obama sušvelnino viešo kalbėjimo toną ir Sirijos vadovus ketina bausti ne užvesdamas karo mašiną, kuri taptų ypač sirų civilių kruvino susidorojimo „mėsmale“, bet (kartu su kitų šalių vadovais) ėmė reikalauti, kad Sirija sunaikintų turimo cheminio ginklo atsargas. Neabejotina, kad šie pokyčiai yra popiežiaus Pranciškaus skelbtos maldų bei pasninko pasaulinės akcijos, vykusios šių metų rugsėjo 7 dieną, nuopelnas.

Esame ir toliau kviečiami melstis už taiką, kad Dangui sudarytume sąlygas ypač kai kurių galingų valstybių vadovų galvose koreguoti neadekvačius samprotavimus bei karčiai atsirūgstančius sprendimus – Sirijos diktatoriui ir jo bendrams vis tiek reikia įkrėsti viską naikinančių bombų beržinės košės, jei tie asmenys neatsisakys sunaikinti visus savo cheminio ginklo arsenalus. Todėl verta maldoje prisiminti ir Sirijos vadovus, kad sutiktų su minėtu reikalavimu, ir taip būtų išvengta ne tik nekaltų žmonių aukų, bet ir tolimesnio karinio konflikto eskalavimo.

Viešpatie, tikras džiaugsmas turi pastovumo savybę. Todėl padėk atsiversti ypač tiems, kurie džiaugiasi netikru džiaugsmu vykdydami savo užmačias bei ambicijas... Tu sakei, kad daug pirmų bus paskutiniai. Meldžiame malonės, kad visi, kurie eina vadovaujančias pareigas, jas atliktų apsispręsdami remtis Tavo tiesų šviesa, nes ji veda į minčių bei širdies perkeitimo džiaugsmą, skirtą daugeliui...

© 2013 „XXI amžius“