|
Spausdiname su mumis bendradarbiaujančio čečėnų rašytojo Denio Muhamado jau seniai atsiųstą, bet į laikraštį vis netelpantį pasakojimą apie jo susitikimą su neaiškia būtybe, kurią jis vadina vaiduokliu. Denis jau keletą metų gyvena Prancūzijoje kaip pabėgėlis, į kur jis turėjo pasitraukti iš Lietuvos, kurioje jį nuolat persekiojo ir net kėsinosi į jo gyvybę Rusijos slaptosios tarnybos, padedant, kaip jis įsitikęs, ir Lietuvos slaptosioms tarnyboms. Denio gyvenamame Albi mieste prieš keletą šimtmečių vyko tragiški įvykiai, kurie, anot jo, ir galėjo turėti sąsajų su paslaptinguoju vaiduokliu.
Susitikimas su vaiduokliu
(Tikra istorija)
Tai atsitiko 2012 metų spalio vidury bute, kuriame gyvename su žmona. Apie pirmą valandą nakties aiškiai išgirdau, kad kažkas pasibeldė į mano kambario duris ir po pauzės vėl! Aš tučtuojau pabudau, nes miegu labai jautriai, nerūkau ir beveik nevartoju alkoholio. Po kelių akimirkų beldimasis pasikartojo ta pačia tvarka: tuk tuk, tuk, tuk! Paskui durys į mano kambarį atsidarė ir pro įstiklintą balkoną sklindančioje kiemo žibinto šviesoje ryškiai išvydau duryse žmogaus figūrą su baltu apsiaustu ir nuleistu gaubtuvu. Netrukus durys užsivėrė su joms būdingu girgždesiu. Smarkiai suintriguotas pašokau ir įstūmęs kojas į šlepetes įvirtau į virtuvę, uždegiau šviesą. Ten nieko nebuvo. Tuomet perėjau į didelį kambarį, kuris yra mūsų svetainė ir mano brangiausiosios pusės miegamasis.
Priartėjęs prie žmonos, aš lengvai paliečiau jos petį:
Ką norėjai man pasakyti? Ji išsigandusi atsisėdo lovoje ir aš pastebėjau, kad jos naktiniai juodos spalvos. Tik negąsdink manęs!
Aš trumpai papasakojau, kas buvo nutikę. Reikia pasakyti, kad abudu esame tikintys. Mes priimame Didžiojo Dievo, Gailestingojo ir Maloningojo, religiją kaip natūralią savo sielos būseną, kuria neabejojama. Kaip ir bet kuris raštingas žmogus, be abejo, esu skaitęs ir girdėjęs iš kitų žmonių, kad egzistuoja dvasios ir vaiduokliai. Tai atilsio nerandančios sielos, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra Viešpaties atstumtos ir pasmerktos amžinoms klajonėms sukeldamos gyviesiems baimes ir sutrikdydamos kasdienį gyvenimą. Dažniausiai tai atsitinka šventyklose, senos statybos pastatuose bei vietovėse, kuriose kadaise būta įvykių, prieštaraujančių Dievo įsakymams bei mums mūsų Tėvo ir Kūrėjo apreikštai moralei. Didis yra Viešpats!
Gražiosios Prancūzijos pietuose esantis Albi miestas, kuriame Dievo malone man duota gyventi, ką tik minėta prasme gali ypač pretenduoti į nepaprastą kraupumą.
Pradėkime nuo to, kad II tūkstantmečio pradžioje nuostabusis Albi prisidėjo rengiant Kristaus kariuomenę, turėjusią užkariauti arba išlaisvinti (kaip jau jums patinka) Viešpaties Kapą Jeruzalėje*, kuri ir dabar yra trijų pasaulinių religijų judaizmo, krikščionybės ir islamo miestas. Kryžiaus žygių priežastys, tikslai ir eiga gerai žinomi istorikams. Iki XIII amžiaus pabaigos surengti septyni kryžiaus žygiai, o 1212 metais net Vaikų žygis, paskelbus, kad užkariauti ir išsaugoti Viešpaties Kapą pajėgs tik vaikai. Šio pamišimo rezultatas tūkstančiai skaisčių nekaltų vaikų žuvo arba pateko pirkliams, o šie pardavė juos į vergiją. Bet dar anksčiau, 1202 metais, per Ketvirtąjį žygį kryžininkai užgriuvo prabangųjį Konstantinopolį, krikščioniškos Bizantijos imperijos sostinę. Po šio smūgio Bizantija niekad nebeatsigavo ir 1453 metais tapo turkų seldžiukų grobiu. Būtent tarp Ketvirtojo ir Vaikų žygio, 12091229 metais, iš Albi miesto buvo organizuotas baudžiamasis kryžiaus žygis prieš albigiečiais, arba katarais vadinamą sektą, kuri buvo dualistinė (tikėjo, neva žemiškas pasaulis sukurtas šėtono) ir siekė pirmųjų krikščionių laikų socialinės lygybės. Šio žygio aukomis tapo arti pusės milijono sudegintų ar kitaip nužudytų žmonių. Po jo visoje Europoje prasidėjo inkvizicijos laužų epocha.
Su kryžiaus žygiais Albi negandos nepasibaigė. Miestas tapo protestantų hugenotų žudynių vieta po 1572 metų Baltramiejaus nakties. Nors popiežius Grigalius XIII atšventė šią katalikų pergalę, o ta proga buvo net pagamintas medalis, protestantizmas liko nenugalėtas nei Prancūzijoje, nei kitur. Nepaisant ilgų, porą šimtmečių vykusių religijos karų, beveik ištisos valstybės, kaip Anglija ar skandinaviškos šalys, išliko protestantiškos arba didele dalimi protestantiškos, kaip Vokietija. Estijoje ir Latvijoje vyrauja protestantizmas, tačiau jo esama ir katalikiškose Lietuvoje ir Lenkijoje.
Nepasibaigė ir vaiduoklio į mano gyvenimą įnešta netvarka. Dar kelias naktis jis beldėsi į mano kambario duris, o kartą net ir į langą: tuk tuk, tuk, tuk. Aiškiai jutau, kad beldimas eina nuo lango, tarsi jis būtų buvęs tarp įstiklintų durų ir iš išorės uždarytų langinių. Paskutinį kartą išgirdau jį dieną, kai priguliau ir užmigau. Tada pajutau, kad stovėjęs prie pat sofos, ant kurios miegojau, jis staiga atsidūrė tiesiai po manimi ir nemaloniai suspaudė man juosmenį. Aš net pamaniau, kad spaudžia viduje sofos padėtos kelios naujų batų poros. Greitai atitokęs tebejutau šios būtybės man keliamą nemalonumą.
Kadaise, kai dirbau Rusijoje, Astrachanės srityje, viena jauna moteris Tatjana man paaiškino, kaip nusikratyti nelabuoju. Tai gerai įsiminiau. Sukalbėjau Fatichą** pareikalavęs, kad vaiduoklis visiškai išnyktų iš mano gyvenimo. Manau, kad krikščionis šioje vietoje turėtų sukalbėti Tėve mūsų.
Po to aš jo nebemačiau ir nebegirdėjau, daugiau jis nebetrukdo manęs.
Denis Muhamadas
2013 02 10
*Jeruzalė (Urušalim) paminėta apie 1500 m. pr. Kristų Senovės Egipto dokumentuose. Ją įkūrė senovės kanaaniečiai. Į šiaurę nuo Kanaano tuo metu dar gyveno chatai (proto-hetitai), kurie gali būti laikomi vainachų (čečėnų ir ingušų) protėviais. Todėl daugelis čečėnų mano, kad arabišką Jeruzalės pavadinimą Bait al Mukaddas (al-Kuds, t.y. Pašventintojo namai, o tai hebrajų Beit ha-Mikdaš Šventyklos namai vertimas) reikia skaityti čečėniškai. Tuomet išeina: Su apgailestavimu, Laisvasis Tėve!
**Fćticha Atidarančioji (arabų kalba) pirmoji Korano sūra (skyrius), kuri yra ir pagrindinė musulmonų malda (Vardan Dievo Gailestingojo Maloningojo, Garbė Dievui pasaulių Valdovui, Gailestingajam Maloningajam, Teismo dienos Viešpačiui, Tave mes garbiname ir Tavęs šaukiamės, Veski mus tiesiu keliu, keliu tų, kuriems suteikė malonių, ne tų, kurie po rūstybe, ir ne paklydusiųjų (čia kalbama apie judėjus ir krikščionis).
© 2013 XXI amžius
|