Kurianti
Lietuva

2013 metai

Retro

Istorinės atminties retrospektyva apie Meilutės Lukšienės tėvą

Jūratė JAGMINIENĖ

Stasys Matjošaitis-Esmaitis (1877–1949)

S. Matjošaitis su šeima. Iš dešinės: S. Matjošaitis, J. Biliūnienė-Matjošaitienė, dukra M. Matjošaitytė-Lukšienė, žentas K. Lukša ir anūkai, 1948 m.

S. Matjošaitis su šeima Kaune. Iš kairės: S. Matjošaitis, J. Biliūnienė-Matjošaitienė, dukra M. Matjošaitytė-Lukšienė ir sūnus S. Matjošaitis, Kaunas, 1934 m.

S. Matjošaičio-Esmaičio vadovėliai

Lietuvių inteligentų išvyka į Birštono apylinkes. Išvykos vadovas J. Tumas-Vaižgantas. Iš dešinės antra ant žolės sėdi M. Matjošaitytė-Lukšienė. Iš kairės antra stovi J. Biliūnienė-Matjošaitienė, ketvirtas – J. Tumas-Vaižgantas, penktas – S. Matjošaitis-Esmaitis (Meilutei Matjošaitytei tada buvo12 metų), Birštonas, 1925 m.

Vilniaus berniukų gimnazijos pedagogų tarybos posėdis. Pirmas iš dešinės stovi S. Matjošaitis. Vilnius, 1920 m.

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos pedagogų kolektyvas. Centre sėdi (iš kairės į dešinę): P. Gaidelionis, O. Žebrauskaitė, dail. V. Kairiūkštis; antroje eilėje sėdi: J. Šlapelis, D. Alseika, A. Rakštienė-Kairiūkštienė, E. Lanio, dr. J. Basanavičius, dir. M Šikšnys, A. Sudeikienė, J. Šepetys, K. Stašys; trečioje eilėje stovi: kun. K. Čibiras, kun. V. Zajančkauskas, St. Kairiūkštis, Kairiūkštytė, V. Budrevičius, B. Untulis, B. Bucevičius, P. Karazija, K. Aleksa, S. Matjošaitis, A. Krutulys, K. Šepetienė, V. Sakavičius, 1923 m.

Stasys Matjošaitis-Esmaitis – pedagogas, žurnalistas, literatas, vadovėlių mokykloms autorius, kultūros ir politikos veikėjas.

Besibaigiant 2012 metams, Lietuvos švietimo istorijos muziejuje pristatyta virtuali paroda „Atminties spalvų retrospektyva. Stasys Matjošaitis-Esmaitis – „Sakalėlio“ autorius“, skirta garsaus pedagogo 135-osioms gimimo metinėms paminėti. Šiais metais minime jo dukters, žinomos Lietuvos pedagogės Meilutės Matjošaitytės-Lukšienės 100-ąsias gimimo metines. Iškilios mokslininkės gyvenimui ir pedagoginei karjerai neabejotinai didžiausią įtaką turėjo tėvas.

S. Matjošaitis gyveno ir dirbo sudėtingu, bet ir istorinių įvykių turtingu XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pirmos pusės laikotarpiu. Jis gimė 1877 metais Veiverių valsčiuje, Kraujučių viensėdyje. Kaip ir daugelis Lietuvos inteligentų, gimusių XIX amžiaus pabaigoje, pirmuosius mokslus baigė daraktorių mokykloje. Vėliau mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje ir baigė 1897 metais. Čia S. Matjošaitis-Esmaitis įgijo pirmuosius pedagoginio darbo įgūdžius, susipažino su pedagogikos teorija, tačiau dvidešimtmetis jaunuolis savo žinių panaudoti Lietuvoje negalėjo – negavo darbo ir buvo priverstas jo ieškoti svetimoje šalyje. Nenoromis išsiuntė prašymą į Lenkiją dėl darbo mokykloje. Netrukus gavo atsakymą – paskyrimo raštą mokytojauti Lenkijoje netoli Liublino. Pirmą kartą S. Matjošaitis išvyko iš Lietuvos, atsisveikino su savo šeima, dienoraštyje užrašė tokias mintis (beje, rašė neįprastai – trečiuoju asmeniu): Motutė atidavė paskutinius penkis rublius sūnaus kelionei, bet šių pinigų neišteko nė geležinkelio bilietui nusipirkti. Tad Stasys pasiskolino 40 rublių iš vyresniojo brolio, kuriam paliko vekselį, pasižadėdamas grąžinti kiekvienu pareikalavimu. Mat tėvai dėl senatvės nepajėgdami sunkių darbų dirbti, pavedė ūkį vyresniajam savo sūnui Antanui. Jau daug metų Antanas ūkį valdė, nieko niekam neduodamas. Dar motutė atnešė skilandžio gabalą, duonos kampelį ir keletą kietai džiovintų sūrių, o sesuo davė porą marškinių, kelnių ir drobės paklodei pasisiūti. Visa tai Stasys susidėjo į pintinę ir išsinešė į vežimą. Tai buvo jo gyvenime pirma kelionė, nuo kurios prasidėjo ilgas ir prasmingas kūrėjo gyvenimas. Po aštuonerių metų, praleistų mokytojaujant Lenkijoje, 1905 metais, atsiliepdamas į Lietuvos mokytojų sąjungos (LMS) kvietimą, S. Matjošaitis grįžo į Lietuvą ir tais pačiais metais dalyvavo pirmajame Lietuvos mokytojų suvažiavime, kuris vyko žymaus lietuvių veikėjo Gabrieliaus Landsbergerio-Žemkalnio bute. Pagrindinė svarstyta tema – lietuviškos mokyklos sukūrimas – mokymo programų rengimas, mokytojų ugdymas, vadovėlių leidyba ir visi kiti švietimo reikalai. Visų šių rūpesčių našta gulė ir ant S. Matjošaičio pečių. Netrukus jis pradėjo mokytojauti Žemaitkiemio pradinėje mokykloje (Ukmergės apskr.), bet neilgai čia užsibuvo. Už lietuvybės skleidimą buvo atleistas iš darbo. LMS ypač aktyviai gynė mokytoją S. Matjošaitį, paskelbdama boikotą, kad pašalintas mokytojas būtų sugrąžintas į darbą. Boikotas tuomet buvo viena iš kovos su caro valdininkų savivale priemonių. Jam pavyko rasti darbą Kauno Šančių „Saulės“ švietimo draugijos pradinėje mokykloje. Čia jis mokė ne tik vaikus, bet ir suaugusius, organizavo viešus ir slaptus susirinkimus, paskaitas, spektaklius, išvykas. Subūrė chorą iš Šančių ir Aleksoto jaunimo, dėstė Juozo Vokietaičio suorganizuotuose mokytojų rengimo kursuose, rūpinosi, kad būtų kuo daugiau mokyklų, kuriose dėstoma lietuvių kalba. Tačiau 1908 metais S. Matjošaitis vėl buvo priverstas kraustytis iš Šančių dėl tų pačių priežasčių. Išvyko į Vilnių ir su Mykolu Biržiška ir Gabriele Petkevičaite trumpai dirbo „Vilniaus žinių“ redakcijoje. Tų pačių metų pabaigoje išvyko į Rygą, priglaudusią daug iš Lietuvos pasitraukusių lietuvių inteligentų. Ten jis susitiko su kitais garsiais pedagogais – Pranu Mašiotu ir Marcelinu Šikšniu – dalyvavo lietuvių draugijų „Žvaigždė“ ir „Kanklės“ veikloje, redagavo laikraštį „Rygos garsas“, rašė straipsnius į leidinius „Rygos naujienos“ ir „Lietuvos ūkininkas“. 1908–1911 metais dirbo Rygos Pašalpos draugijos mokyklos mokytoju. Nors tuo metu Rygoje gyveno ir dirbo nemažai lietuvių (per 6500) ir vyko aktyvi lietuviška švietėjiška veikla, tėvynės ilgesys buvo nenumaldomas. 1911 metais S. Matjošaitis grįžo į Lietuvą ir tų pačių metų rudenį iš Kuršėnų stoties „atbrido“ į Šiupylių bažnytkaimį (Šiaulių apskr.), kurio pagrindiniai „švietimo ir kultūros“ centrai buvo bažnyčia ir bravoras su karčiama. S. Matjošaičiui atvykus mokytojauti į Šiupylius, nejučiomis, bet gana sparčiai ėmė daug kas keistis. Jo iniciatyva buvo pastatyta nauja mūrinė pradinė mokykla, šiupyliškius pasiekdavo pažangi lietuviška spauda. Buvęs jo mokinys žurnalistas, rašytojas Augustinas Gricius rašė: Kilus 1914 m. karui, S. Matjošaitį mobilizavo į kariuomenę. Šiupyliuose jis tebuvo trejus metus – nuo 1911 iki 1914 m. Bet kokie žymūs pakitimai ėmė reikštis Šiupyliuose! To bažnytkaimio ir apylinkių kaimų buities tamsoje ėmė spingsėti žiburėliai, kurių jau nebeužpūtė jokios audros. Beveik tuo pat metu Šiaulių apskrityje mokytojavo ir kiti, tuo metu dar nespėję išgarsėti, o vėliau garsūs pedagogai, vadovėlių mokykloms autoriai – Jonas Murka ir Antanas Vireliūnas, be kurių sunku įsivaizduoti nepriklausomos Lietuvos pradinių mokyklų kūrimosi procesą. Knygoje „Mokytojas Jonas Murka“ pedagogas Juozas Kašys rašo: Taip jau atsitiko, kad J. Murka ir S. Matjošaitis buvo A. Griciaus, kilusio taip pat iš Šiupylių, mokytojai. Rašytojas paliko apie juos prisiminimų. Jie labai įdomūs, betarpiški. Verta pacituoti vieną kitą gabalėlį: „Aukštas, stipraus sudėjimo, garbiniuotais plaukais žmogus, sėdėdamas prieš pilnus vaikų suolus, nuolat pasakojo ką nors iš Lietuvos istorijos. Paskui ėjo lietuvių kalbos pamokos. Žinoma, visa tai ėjo rusų valdinės pradžios mokyklos kitų programos dalykų sąskaita. Jis Šiupylių pradžios mokykloje Šiaulių apskrityje gaivino lietuvį, kėlė lietuvio sielą, ne tik „gramatną“ žmogų; ruošė pilietį, tik ne didžiajai matuškai Rusijai“. 1917 metais S. Matjošaitis atsidūrė Voroneže. Čia įsijungė į Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklą, rūpinosi lietuviškų knygų leidyba. 1918 metais parengė ir išleido elementorių „Sakalėlis“, kuris nepriklausomoje Lietuvoje susilaukė daugiausiai leidimų. Tais pačiais metais grįžo į Vilnių ir skleidė lietuvybę lenkų okupuotame Vilniaus krašte. Dirbo Lietuvos socialdemokratų partijos laikraščio „Darbo balsas“ redakcijoje, Švietimo ministerijoje rūpinosi pradiniu švietimu, organizavo pirmąjį visuotinį Lietuvos mokytojų suvažiavimą, kuris numatė svarbiausias lietuviškų mokyklų gaires. 1919 metais su Juozu Tumu-Vaižgantu leido „Nepriklausomą Lietuvą“, o ją uždarius – „Vilniaus aido“ dienraštį. Apie S. Matjošaičio straipsnius prof. Magdalena Karčiauskienė rašo: Tuo metu Matjošaitis paskelbė vertingų straipsnių apie pradinį ugdymą, propagavo „aktyviosios mokyklos“ idėjas, kraštotyrinį, vaizdumo bei vaikų kūrybingumo ir aktyvumo principus, kurie ypač svarbūs ugdant gimtąją kalbą. Pasisakė prieš ankstyvą gramatikos mokymą ir piktnaudžiavimą diktantais. Pabrėžė ugdymo integraciją bei koreliaciją, būtinumą derinti protinį, fizinį, estetinį auklėjimą su darbo įgūdžių lavinimu, pavyzdžiui, mokant piešti, lipdyti ir pan., kartu ugdyti kalbą, skatinti įvairių rūšių pasakojimus. Šias pedagogines mintis siekė įgyvendinti ir savo elementoriuje.

S. Matjošaitis aktyviai dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos (LMD) ir LMS veikloje bei Vilniaus krašto lietuvių kultūriniame gyvenime. 1922 metais – „Kultūros“ bendrovės steigėjas, 1924-aisiais išrinktas Lietuvių mokslo draugijos valdybos nariu, 1925-aisiais – Vilniaus lietuvių klubo valdybos nariu, 1926 metais organizavo lietuvių ūkininkų suvažiavimą Vilniuje. 1927–1929 metais bendradarbiavo leidinyje „Vilniaus šviesa“. Iki 1933 metų S. Matjošaitis mokytojavo Vilniaus mergaičių ir Vytauto Didžiojo gimnazijose, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, Lietuvos istoriją bei piešimą. Parašė piešimo vadovėlį „Veidrodėlis“ (1921 m.), istorijos vadovėlį „Lietuvos istorijėlė“ (1931 m.) ir keturias „Sakalėlio“ knygas. Per tą aktyvios visuomeninės, švietėjiškos ir pedagoginės veiklos laikotarpį S. Matjošaičio gyvenime įvyko ir asmeninių pasikeitimų – 1924 metais jis vedė Juliją Janulaitytę-Biliūnienę, Jono Biliūno našlę. J. Biliūnienė-Matjošaitienė (kaip ir jos vyrai) buvo aktyvi visuomenės veikėja. 1904 metais ji baigė odontologiją Charkovo medicinos institute. 1905–1906 metų revoliucinių įvykių metu aktyviai dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje. 1912–1914 metais gyveno Vienoje. Čia 1913 metais gimė duktė Meilutė Matjošaitytė. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, grįžo į Lietuvą, bet 1915 metais pasitraukė į Voronežą ir dirbo dantų gydytoja lietuvių bendruomenėje. 1918 metais grįžo į Vilnių ir dirbo sanitarijos draugijoje. M. Matjošaitytė neabejotinai paveldėjo visas geriausias tėvų savybes ir drąsiai žengė jų pramintais keliais: 1931 metais baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, 1931–1938 metais studijavo lituanistiką Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Vėliau M. Matjošaitytė-Lukšienė visą gyvenimą paskyrė pedagogikai – tapo habilituota socialinių mokslų daktare, profesore, Lietuvos mokyklos istorijos tyrinėtoja, pedagoginės antologijos, naujos mokymo koncepcijos kūrėja, viena iš švietimo reformos autorių, lietuvių literatūros tyrinėtoja. 1927 metais Matjošaičių šeimoje gimė ir sūnus Saulius Matjošaitis. 1931 metais J. Biliūnienė-Matjošaitienė su dukra Meilute ir sūnumi Sauliumi persikėlė gyventi į Kauną. Kai 1933 metais lenkų valdžia mokytoją S. Matjošaitį ištrėmė iš Vilniaus, jis persikėlė į Kauną ir apsigyveno su šeima. Čia toliau tęsė pedagoginę veiklą. „Spaudos fondo“ bendrovė išleido dar keturias paskutiniąsias jo parengto lietuviško elementoriaus „Sakalėlis“ dalis. Didžiausias S. Matjošaičio-Esmaičio nuopelnas Lietuvos švietimui – aštuonių dalių „Sakalėlio“ knygos (1918–1942 m.), pritaikytos šešiametei pradinei mokyklai. „Sakalėlio“ elementorinė dalis susilaukė net 32 leidimų, kitų dalių leidimų buvo kiek mažiau – per 20. „Sakalėlio“ autorius siekė, kad mokymas būtų vaizdingas, patrauklus, praktiškas, žadinantis mokinio kūrybingumą. Nuo pat pirmųjų „Sakalėlio“ leidimų vyravo žaismingo turinio, patrauklios formos, mokinių lengvai skaitomi tekstai, kurie sėkmingai buvo derinami su grožine ir liaudies kūryba. S. Matjošaitis-Esmaitis aiškiai pasisakė prieš moralizuojančius tekstus, siekė į skaitinius įtraukti geriausių rašytojų kūrinius, skiepijo pradinių mokyklų mokiniams pagarbų požiūrį į rašytojo kūrybą ir asmenybę, lietuvių tautosaką. Paskutiniuose vadovėlio leidimuose autorius pateikė dar daugiau lietuvių vaikų literatūros prozos ir poezijos kūrinių. „Sakalėlį“ iliustravo žinomi to meto dailininkai: Vytautas Kazimieras Jonynas, Jonas Juozas Burba, Liudas Truikys. „Sakalėlis“ buvo labai populiarus ir plačiai naudojamas tarpukario Lietuvos mokyklose, su juo užaugo ne viena mūsų tautos karta. Dar ir šiandien garbūs muziejaus lankytojai su nostalgija prisimena „Sakalėlį“, o drauge ir savo – prabėgusią nepakartojamą jaunystę...

Esu įsitikinusi ir nuolatos pakartoju, kad tik gerbdami savo tautos istorinę atmintį ir žmones, dirbusius ir daug nuveikusius lietuvių tautinės kultūros ir švietimo srityje, kuriame savo kartos ateitį...

Nuotraukos iš Lietuvos švietimo
istorijos muziejaus fondų

© 2013 „XXI amžius“