Kurianti
Lietuva

2013 metai

Kronika

Spalva ir linija išreikšti pojūčiai

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Į parodos atidarymą susirinko gausi Matuzonių giminė – dailininkės Reginos Matuzonytės-Ingelevičienės dukra Mara Vygantienė tarp gėlių

Dailininkės tapytas jos tėvo – vargonininko Izidoriaus Matuzonio – portretas Autorės nuotraukos

Vilniuje, Radvilų rūmuose, veikė išeivijos dailininkės Reginos Matuzonytės-Ingelevičienės (1905–1980) tapybos darbų paroda „Spalva ir linija išreikšti pojūčiai“. Į atidarymą atvyko menininkės šeima, draugai, artimieji, skambėjo eilės, kanklės ir Blaivybės sąjūdžio ansamblio „Giedra“ atliekamos tremtinių, partizanų, lietuvių liaudies dainos.

Išsamiai apie savo mamos nelengvą gyvenimo ir kūrybos kelią papasakojo jos dukra Mara Vygantienė. Jos mama Regina Matuzonytė jau vaikystėje pasižymėjo puikiu balsu, jai pranašavo ne tik dailininkės, bet ir dainininkės karjerą. Beje, jos tėvas Izidorius Matuzonis buvo vargonininkas ir chorvedys. Kai teko emigruoti iš Lietuvos į Vakarus, Regina tepasiėmė vieną vienintelį savo paveikslą – tėvo portretą, kuris su kitais 106 paveikslais (tapytais po 1932 metų) rodomas pirmoje salėje.

„Pirmą kartą dailininkė savo darbus (grupinėse parodose) eksponavo 1938 metais Lietuvoje, Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje, Lietuvos nepriklausomybės 20-mečiui skirtoje parodoje. Prieš karą jos darbai buvo eksponuoti Šiauliuose ir Telšiuose. Mūsų muziejaus tikslas – pristatyti visus Lietuvoje kūrusius menininkus, nesvarbu, kur jie gyveno – Keiptaune ar Alabamoje“, – kalbėjo Romualdas Budrys.

„Niekad nebuvau vieša kalbėtoja, o ypač dabar – po trijų burnos operacijų, – sakė dailininkės dukra Mara. – Mama augo tarp lietuvių liaudies melodijų, kurios giliai įsiskverbė į jos pasąmonę. Mama buvo labai muzikali, turėjo gerą klausą, trejų metų išdainuodavo komplikuotas lietuvių liaudies dainų melodijas. Jos miško medžių raižiniuose jaučiamas ritmas. Labai maža, būtent trejų, metų neteko mamos (Barboros Višinskaitės). Tai paveikė jos kūrybą. Dėl to tiek daug moterų jos darbuose, švelnių, bet labai stiprių moterų, globojančių vaikus. Ji giliai išgyveno Lietuvos tragediją: partizanų kovas, trėmimus. Per karą (1944 metais) turėjo apleisti tėvynę. Ji nepataikavo publikai: kūrė tai, ką jautė ir galvojo. Jaudinosi, išleisdama kūrinius į parodas, jautė, kad tai – dvasinis apsinuoginimas. Todėl nesiėmė individualių apžvalginių parodų. Tai teko padaryti mums (jos dukroms dvynukėms – Marijai (Marai) Vygantienei ir Reginai (Ginai) Kudžmienei) 1983 metais Niujorke ir 1985 metais Čikagoje“.

Tiesa, 1988 metais Lietuvos dailės muziejuje, Lietuvių išeivijos dailininkų kūrybos parodoje, buvo rodomi šeši R. Matuzonytės-Ingelevičienės kūriniai, pernai 222 jos kūriniai dukterų padovanoti Lietuvos dailės muziejui. Jos darbų yra įsigiję privatūs asmenys, „Alkos“ muziejus, įvairios įstaigos.

Vilnius

© 2013 „XXI amžius“