Kurianti
Lietuva

2013 metai

Kronika

Eriko Daugulio fenomenas

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Eriko Daugulio „Vakaras“, bronza

Eriko Daugulio „Diena – naktis“, bronza

Išeina žmogus: kas lieka? Darbai, prisiminimai, asmenybė, žmogiška šiluma. Viską nulemia ne žmogaus kritika, o angelų teismas. Šioje nuodėmingoje žemėje drįstame tarti, kad šis žmogus buvo labai talentingas, produktyvus, mažakalbis, nepraktiškas, atlapaširdis, patiklus, nemokantis elgtis su pinigais, filosofuoti, gražbyliauti, kad teisintųsi, nes jo darbai kalba už save. Tik labai gaila, kad nedaugelis kalbą be žodžių supranta, bet dažniau nepelnytai pamiršta, tinkamai neįvertina. Manau, visiems Lietuvos (ir Žemės rutulio) piliečiams reikėtų daugiau skaityti ir mąstyti, atsisakyti į tuštybes orientuotų linksmybių, neignoruoti gabių žmonių, būti tolerantiškiems.

Pernai netekome ne tik garsaus skulptoriaus Stanislovo Kuzmos, 2012 m. sausio 27 d. mirė jo bendraamžis, bendramokslis, ne mažiau garsus skulptorius, pedagogas Erikas Daugulis (1951–2012). Mums jis labiau žinomas kaip Vilniaus globėjo Šv. Kristoforo apdovanojimų statulėlės bei įspūdingų paminklų Veliuonoje, Šilutėje autorius. Pomirtinę jo skulptūros ir medalių parodą „Mažoji plastika“ (pats nespėjo surengti jos savo jubiliejui, nes palaužė sunki liga) Vilniaus Šv. Jono galerijoje neseniai surengė jo brolis architektas Artūras Daugulis, dukra architektė Laura Pavasarienė su šeima, artimieji, draugai, bendramoksliai.

Menininkas gimė 1951 m. vasario 10 d. Šiauliuose. Gabumais, darbštumu ir kūrybiniu temperamentu pasižymėjo nuo vaikystės (pats pirmas jo darbas buvo išspausdintas knygelėje „Vaikų piešiniai“, kai Erikas lankė piešimo būrelį). Vėliau skulptūros meno (kartu su Stanislovu Kuzma) mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, o 1976 metais baigė Vilniaus valstybinį dailės institutą (dabar Valstybinė dailės akademija – VDA), Skulptūros katedrą. Jo diplominis darbas – „Žinia“ (bronzinė skulptūra) Kaune, Laisvės alėjoje, yra laisvės simbolis. Baigęs mokslus buvo Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumo dėstytojas, skulptūrą, piešimą, kompoziciją dėstė ir privačiai. Parodose dalyvavo ir studijų metais: nuo 1973-ųjų E. Daugulis žinomas kaip monumentų, skulptūrų kūrėjas. Respublikiniuose konkursuose pelnydavo pirmąsias vietas, buvo daugelio konkursų laureatas. Tarptautinėse parodose Švedijoe ir Kinijoje simpoziume pirmąsias vietas gavo du kartus. Jo darbų reprodukcijų yra FIDEM kataloguose, įvairiuose leidiniuose. Tik nuo 2000 metų tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, nes kūryba buvo svarbiau už asmeninį įvertinimą, pareigas. Pasižymėjo nepaprasta energija, temperamentu: kartais kūrinį užbaigdavo akimirksniu. Sėkmingai derino realistinę tradiciją, stilizaciją ir abstrakciją. Grakščios, subtilios plastikos menininko skulptūros ir jų kompozicijos pasižymi pakylėtu, dvasingu gyvybingumu, emocingumu, ekspresija (pavyzdžiui, vienas iš paskutiniųjų jo darbų – „Šaulys“ – skaudus šauksmas). Paskutinysis jo kūrinys – skulptūra „Skrendantis angelas“ – papuošė Jurbarko miestą.

Jo serijinės skulptūros dovanojamos kaip prizai, pagarbos ženklai užsienio šalių vyriausybėms ir diplomatams (pavyzdžiui, popiežiui Jonui Pauliui II buvo įteikta jo sukurta Švč. Mergelės Marijos skulptūrėlė). E. Daugulio kūrinių yra įsigiję privatūs asmenys, Lietuvos dailės muziejus, Vyriausybė, Prezidentūra, Klaipėdos dailės galerija, Britų muziejus.

Vilnius
Autorės nuotraukos

© 2013 „XXI amžius“